Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gydytoja Ingrida Žitkauskienė: „Ištrūkus iš karjeros lenktynių, atsiveria kitos erdvės“

Gamta
Shutterstock nuotr. / Gamta
Šaltinis: 15min
0
A A

„Anksčiau buvo sodybų tuštėjimo, o dabar – sodybų pilnėjimo metas“, – teigia gydytoja, ekologinių sodybų kūrimo iniciatorė Ingrida Žitkauskienė, nutarusi grįžti prie vaikystės svajonės palikti miestą ir įsikurti gamtos apsuptyje.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!
Ingrida Žitkauskienė
Ingrida Žitkauskienė

- Anksčiau gyvenote visiems įprastą gyvenimą, dirbote chirurge ir šeimos gydytoja Lietuvoje ir Vokietijoje, iš kurios grįžusi su šeima įsikūrėte Vilniaus priemiestyje. Ko trūko?

- Užmiestis vis vien panašus į miestą – man trūko erdvės ir laisvės. Privalumas buvo tik tas, kad galėjai užsiauginti savų daržovių ir vaisių. Vaikystėje daug laiko praleisdavau mamos tėviškėje, vienkiemyje, būtent tada įsišaknijo suvokimas, kad labai gera turėti savo žemės lopinėlį, savus namus gamtos prieglobstyje, o ne gyventi žmonių skruzdėlyne. Nesuprasdavau tik vieno – kaip galima gyvulį ar paukštį, kurį augini, paprasčiausiai užmušti, išvirti ir suvalgyti?.. Man sakydavo, kad taip reikia, toks gyvenimas, bet kai tik turėjau galimybę, tapau vegetare. Iš pradžių – dėl nežudymo idėjos, paskui supratau, kad tai labai teigiamai paveikė ir mano sveikatą.

Prasidėjo studijos, karjeros siekimas, šeimos kūrimas, tad svajonę apie gyvenimą gamtoje paslėpiau labai giliai. Ji atrodė nepasiekiama... O prieš dešimt metų, kai į rankas pakliuvo V. Megre knygos, supratau, kad ją galima įgyvendinti!

- Bet kol kas turite tik plyną lauką.

- Iš pradžių pradėjau viename kaime Širvintų rajone, netoli Kernavės, kurti ekologinę bendruomenę. Jame jau kuriasi 14 šeimų, bet savo svajonės ten visiškai realizuoti nepavyko. Sukūrėme, kaip sakau, pereinamojo laikotarpio kaimą – tiems, kurie nenori visai atitrūkti nuo civilizacijos: ten ir elektra privesta nuo pastotės, ir keliai tvarkomi. Viskas gražu, bet ilgainiui tai ėmė priminti eilinį priemiestį, tik daugiau erdvės, o aš svajojau apie ką kita.

- Norėjote gyventi laukinėmis sąlygomis?

- Norėjau susilieti su gamta, ją pažinti ir kištis į ją labai subtiliai, kuo mažiau pakenkiant. Šįmet su bendraminčiais prie Aukštadvario nusipirkome žemės ir pradėjome kurti naują gyvenvietę. Graži vieta, be jokių kelių, be elektros, nesudarkyta melioracijos... Ten tokia laukinė erdvė, kurios nesinori sugadinti.

- O kaip atvažiuojate?

- Automobilius paliekame netoliese ir einame pėsčiomis: vieniems keli šimtai metrų, kitiems – toliau. Bet iškart atsipalaiduoji nuo miesto, nuo nuolatinio bėgimo, nuo rutinos. Kaip gydytoja pastebiu, kad būtent tas nuolatinis lėkimas, džiaugsmo nebuvimas, stresas daugiausia ir ardo mūsų sveikatą. O šiuolaikinė medicina gydo tik ligų pasekmes, ne priežastis. Net profilaktika mieste nelabai gali padėti: kur jau ten grynas oras, šviežios, be chemijos užaugintos daržovės... Žmonių organizmas mieste tiek nualintas ir išbalansuotas, kad nepadės jokie papildai – imuninė sistema visiškai išderinta. Tiek mes, tiek mūsų vaikai mieste gyvename beprotišku ritmu – viskas suplanuota. Nėra laiko būti savimi.

Kai ištrūksti iš nuolatinių karjeros lenktynių, atsiranda daug laiko: gali prisiminti savo pomėgius ir net susirasti naują pragyvenimo šaltinį.

- Norėjosi ištrūkti iš tų žiurkių lenktynių?

- Jau anksčiau nebedirbau valdiško darbo, palikau tradicinę mediciną. Padedu žmonėms privačiai, dabar mano sritis – netradicinė psichoterapija: ieškau ligų priežasčių, padedu jiems atsikratyti niūrių minčių, baimės, o tuomet ir pasveikti. Džiaugiuosi, kad tai veikia. Savo kaime irgi galėsiu tai daryti. Planuoju kuo rečiau grįžti į miestą. Kai ištrūksti iš nuolatinių karjeros lenktynių, atsiranda daug laiko: gali prisiminti savo pomėgius ir net susirasti naują pragyvenimo šaltinį. Džiaugiuosi, kad bendruomenėje kuriasi jaunos šeimos, jų maži vaikai matys mamą ir tėtį ne tik vakare prieš miegą.

- Kaip tokius pokyčius priėmė jūsų šeima?

- Iš pradžių – skeptiškai, ypač kai sūnūs buvo paaugliai. Jiems atrodė, kad mamai stogas nučiuožė. Vyresnysis net perskaitė galybę literatūros norėdamas man įrodyti, kad klystu, bet paskui suprato, jog esu teisi. Dabar jie jau suaugę, ir labai džiaugiuosi, kad ir jie kursis šalia. Vyras taip pat iš pradžių pečiais gūžčiojo, o dabar ta idėja jam labai įdomi.

- Kodėl svarbi bendruomenė? Daugybė žmonių turi sodybas vienkiemiuose, kai kurie vasarą jose gyvena ir kaip tik sako, kad nenori artimų kaimynų.

- Ji labai reikalinga dėl vaikų, kuriems būtina bendrauti su kitais vaikais, o suaugusiesiems bendraminčių buvimas šalia išsprendžia daugybę problemų: juk kurdamiesi, statydamiesi namus visi vieni kitiems padeda, tad galima įsikurti tikrai pigiau nei samdant svetimus.

- Girdėjau, kad kone visą vasarą praleidote savo sklype palapinėje?

- Buvo smagu! Tai tokie įspūdžiai, kurių niekada nepatirsi mieste, kad ir savaitgaliui ištrūkdamas į gamtą. Su drauge, kuri vėliau pasakė, kad tai buvo pati nuostabiausia jos vasara, gyvenome palapinėse. Vakarais susėsdavome ant kalnelio ir kaip kino filmą žiūrėdavome, kaip leidžiasi saulė. Kiekvienas saulėlydis ir saulėtekis – kitoks. Gamtoje aplanko begalinis gyvenimo džiaugsmas, tu nebegalvoji apie kažkokius tikslus, karštligiškai neberikiuoji darbų. Metams bėgant, dauguma žmonių patiria vis mažiau įspūdžių, o užauginę vaikus ima galvoti tik apie senatvę ir ligas. Na, tai ir prisišaukia... Nes jei nebeturi svajonių, nebematai gyvenimo prasmės, gyveni tik buitimi, tikrai imi senti ir sirgti.

Tekstas Dovilės Štuikienės
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką