Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: „Stiprieji mano, kad viską gali išspręsti patys. Tai netiesa“

Depresija – klastinga liga
123rf.com nuotr. / Depresija – klastinga liga
Šaltinis: Sveikas.lt
0
A A

Kūniški psichikos sutrikimų simptomai psichikos sutrikimų klasifikacijoje vadinami somatoforminiais. Pats pavadinimas iššifruoja vieną labai svarbią šių sutrikimų savybę: jie yra labai panašūs į kūno (soma išvertus iš graikų k. kūnas) susirgimus, bet pati forma primena fizinius negalavimus.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Daugumai jie išties atrodo labai bauginantys: širdies perplakimai, galvos svaigimas, silpnumas, prakaitavimas, virpuliai, skausmas. Visa tai sukelia pagrįstą baimę dėl sveikatos. Tačiau apsilankius pas gydytoją, atlikus tyrimus, paaiškėja, kad žmogus yra sveikas.

Kur slypi minėtų negalavimų priežastis? Kodėl taip yra? Ar tai tiesa? Pasakoja Vilniaus universiteto docentas, gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eugenijus Laurinaitis
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eugenijus Laurinaitis

– Jeigu žmogus yra fiziškai sveikas, matyt, jo bėda ne ten, kur jos buvo ieškota?

– Tikra tiesa. Tokio žmogaus bėda yra jo sąmonėje, jo psichikoje, jo gyvenimo suvokime. Tai bandymas kažkokiu būdu pasitraukti iš realaus pasaulio ir taip išspręsti kankinančius klausimus.

Tačiau pats žmogus labai dažnai nesuvokia priežasčių, dėl ko jį vargina anksčiau išvardyti simptomai. O minėti simptomai yra jo vidinės psichinės būsenos galutinė išraiška – tai, kas išlenda į paviršių.

– Vadinasi, kūnas tarsi signalizuoja, kad jam yra blogai, tarsi skatina susimąstyti, kodėl vargina kūniški negalavimai?

– Be jokios abejonės, kai širdis smarkiai plaka, vargina dusulys, pila prakaitas, retas kuris nebėga pas gydytoją. Natūralu ieškoti pagalbos. Visiškai akivaizdu viena: visi šie simptomai nulemti psichologiškai. Tik žmonės labai blogai įsivaizduoja – ir tai yra viena didžiausių mūsų kultūros bėdų, – jog psichologinės bėdos yra tik silpnų žmonių likimas, o stiprūs – visuomet susitvarkys.

Tai yra absoliuti nesąmonė. Todėl, kad didžioji mūsų psichinio gyvenimo dalis vyksta neįsisąmonintame lygyje. Mes apie save nežinome daugybės dalykų. Ir jei visa tai, kas vyksta tame nesuvoktame lygyje, susitvarko savo paties viduje – viskas gerai, mes neturime jokių bėdų. Bet jeigu tai nepavyksta, tuomet išlenda simptomai, t. y. kūno signalai. 

Taip pat skaitykite: 100 dalykų, kuriuos privalote padaryti savo gyvenime

Savo pacientams naudoju metaforą: tai yra skambutis į duris. Tuomet dėl to įkyriai skambančio skambučio galima rinktis iš dviejų išeičių. Viena – užsikimšti ausis ir nieko negirdėti. Tai daroma vaistais, kurie iš tikrųjų puikiai nuslopina simptomus, tačiau priežasties nepanaikina. Vaistai pašalina nerimą tik šešioms valandoms, bet jis grįžta su visais buvusiais simptomais.

Žmonės labai blogai įsivaizduoja, kad psichologinės bėdos yra tik silpnų žmonių likimas, o stiprūs – visuomet susitvarkys. Tai yra absoliuti nesąmonė. Didžioji mūsų psichinio gyvenimo dalis vyksta neįsisąmonintame lygyje. 

Užtenka 2–4 savaičių, kad žmogus taptų priklausomas nuo tablečių. Atpratinti tokį žmogų nuo šios priklausomybės – labai sunku. Pratęsus mano metaforą, žmogus, esantis už durų ir įkyriai spaudžiantis skambutį, nuo to, kad aš užsikimšau ausis, niekur nepranyko. Vadinasi, antra galima išeitis – atidaryti duris ir susipažinti su tuo, kas tą skambutį spaudžia.

Bet bėda yra ta, kad nedaug kas nori susipažinti su tuo, kas stovi už durų, nenori su šiuo nepažįstamuoju bendrauti, netrokšta sužinoti, ką jis norės pasakyti apie mane patį. Nes tai aš pats, tiksliau, susitikimas su ta manojo „aš“ dalimi, kurios aš nepažįstu.

– Vadinasi, vaistai – tai saviapgaulė, kuri tik užmaskuoja problemą, tačiau jokiu būdu jos neišsprendžia?

– Tikra tiesa. Suskilusią sieną galima užtinkuoti, tačiau nuo to mūras nepasidaro stipresnis. Plyšio nebelieka, sukuriama iliuzija, kad viskas tvarkoje. Tačiau plyšys platėja toliau.

– Tad kuo pagrįsta baimė sužinoti, kas yra tas „aš“, neleidžiantis ramiai miegoti, gerai jaustis, mėgautis gyvenimu?

– Logika yra paprasta: nuo gerų dalykų niekada nesijausime blogai. O tai reiškia, kad suvokiant nemalonius simptomus, juos sukeliančios priežastys taip pat bus nemalonios. Tai yra, kad tas nekviestasis stovintis už durų „aš“ vargiai ateina su geromis naujienomis. Greičiausiai jis nori pasakyti kažką, kas man bus nepriimtina.

Labai dažnai mano pacientai klausia, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai. Klausiu: kam? Jie atsako: visiems. Visiems gerai nebus niekada.

Tai gali būti tarsi bandymas atsisėsti ant kelių kėdžių, ant kurių padėta po smeigtuką. Tai tarsi pasirinkimas tarp blogo ir blogo. Suprantama, žmogus stengiasi neatsisėsti. Galite įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi, kai yra priverstas nuolatos būti pusiau sėdom?

Nuo tokios būsenos susiformuoja visas kompleksas simptomų: virpa keliai, dreba rankos, ūžia galva, plaka širdis, pila prakaitas. Tai ir yra tie somatoforminiai sutrikimai. Galima pridurti, kad visus šiuos simptomus mes anksčiau vadinome neurozėmis. Tačiau tai nėra liga. Tai vidinis konfliktas, konfliktas su pačiu savimi. Tai reiškia, kad besirinkdamas turėsiu kažko atsisakyti.

O juk mūsų svajonė yra: kaip gerai būtų turėti viską. Bet, deja, taip nebūna. Ir tai yra realybės dėsnis. O nenoras įsileisti stovinčio už durų „aš“ yra malonumo principas: aš norėčiau, kad viskas būtų gerai.

Labai dažnai mano pacientai klausia, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai. Klausiu: kam? Jie atsako: visiems. Visiems gerai nebus niekada. Sena patarlė sako: „Negali būti, kad ir vilkai sotūs, ir avys sveikos“.

Taip pat skaitykite: Depresija: skaudžios pasekmės jūsų sveikatai

Pacientai viliasi klausdami: o gal vis dėl to? Atsakau: gal, bet tada bus suvalgytas piemuo. Taigi, esant minėtiems simptomams, kurie labai kankina ir vargina pacientus, turime susimąstyti ne apie kūną, o apie dvasią ir jos bėdas.

– Kas užaštrina dvasios bėdas, kodėl kūnas jas pateikia skausmais ir kitų ligų simptomais? Nejaugi dvasios bėdos yra tokios gilios ir žeidžiančios?

– Manau, kad nėra nieko labiau žeidžiančio nei konfliktas su pačiu savimi, kuomet turime rinktis tarp dalykų, kurie yra vienodai viliojantys arba atvirkščiai – vienodai baisūs...

– ... kas tai galėtų būti?

– Na, pavyzdžiui, aš noriu skirtis, nes myliu kitą moterį, tačiau turiu vaikus, kuriuos labai myliu ir kurių nenoriu palikti. Suprantu, kad juos palikęs nebeturėsiu jiems tiek įtakos, kiek norėčiau, negausiu tiek meilės, kiek viliuosi. Ir tai yra vidinis konfliktas.

Nėra geros išeities. Ir ten blogai, ir ten nieko gero. Paprasčiausia gyvenimiška situacija. Tokių situacijų, panašių į minėtąją, daugybė. Arba: pasiūlė kitą darbą, nors ir dabartiniame uždirbu neblogai. Ką rinktis? Iš čia vėl kyla galvos skausmas.

– Minėtos situacijos – pakankamai išoriniai veiksniai. Matyt, yra ir kitų, labiau užslėptų priežasčių, kurių kartais nė negalime įtarti ar manyti, jog tai galėjo turėti įtakos somatoforminiams negalavimams?

– Taip, yra daug vidinių priežasčių, atėjusių iš vaikystės, susijusių su mūsų perfekcionizmu, visagalybės iliuzija „aš galiu viską“. Yra daugybė asmeninių savybių, kurios garantuotai veda į konfliktą. Kai mano pacientai klausia, ką daryti, visuomet patikslinu: kad būtų kas? Dauguma mano, kad tikslas yra savaime suprantamas. Galiu pasakyti: nieko nėra savaime suprantamo.

Mes turime turėti vidinių resursų priimti sprendimus, o juos priėmę, prisiimti ir atsakomybę už jų pasekmes. Ir tai yra suaugusiojo žmogaus gyvenimas. Taigi, rojaus šioje žemėje nėra, tačiau nėra ir pragaro.

Žmogui reikia iš pradžių suformuluoti, ko jis siekia savo gyvenime. Taip jam bus lengviau pasirinkti. Nes visas mūsų gyvenimas yra pasirinkimai. Gyvenimas visuomet siūlo daugiau nei vieną galimybę. Tai reiškia, kad viduje mes visuomet turime daugiau nei vieną norą. Ir dėl to visą gyvenimą mes renkamės.

Tų pasirinkimų yra visokių: lengvesnių ir sunkesnių. Būtent čia noriu pabrėžti: nėra nė vienos situacijos be pasirinkimo. Tik už kai kuriuos pasirinkimus mums tenka mokėti mažiau, o už kitus – labai daug. Kalbu ne apie popierinius pinigus, o apie psichologinius pinigus.

Mes turime turėti vidinių resursų priimti sprendimus, o juos priėmę, prisiimti ir atsakomybę už jų pasekmes. Ir tai yra suaugusiojo žmogaus gyvenimas. Taigi, rojaus šioje žemėje nėra, tačiau nėra ir pragaro.

– Pasinkimo teisę turime kiekvienas. Tačiau kodėl vieni tarsi pasirinkę nevykusį sprendimą gauna labai gerą rezultatą, o kiti blaškosi rinkdamiesi ir visuomet pataiko pro šalį?

– Kalbame apie ne visuomet lengvai įvertinamą dalyką: kiek mūsų pasirinkimai yra sąmoningi ar nesąmoningi. Kiek žmogus naudojasi savo mąstymu, bandymu suskaičiuoti, kas yra blogiau ar geriau, o kiek naudojasi intuicija, impulsais. Čia svarbu mokėti džiaugtis tuo, ką gavau.

Net ir logiškiausią sprendimą pasirinkęs žmogus, vėliau gali skųstis, kad jis pasielgė ne taip, kaip reikėjo. Tokiam žmogui niekada ir niekur nebus gerai. 

Šią situaciją gerai apibūdina patarlė: „Turtingas ne tas, kuris turi, o tas, kuriam užtenka“. Net ir logiškiausią sprendimą pasirinkęs žmogus vėliau gali skųstis, kad jis pasielgė ne taip, kaip reikėjo. Tokiam žmogui niekada ir niekur nebus gerai. Tačiau yra ir tokių, kurie paėmę pusę stiklinės vandens, džiaugsis, kad ji yra puspilnė, o ne pustuštė.

Tokius mes vadiname optimistais: jiems gerai ten, kur jie pateko. Jie moka pasirinkti ir džiaugtis, o kiti pasirinkę sugeba tik skųstis. Tad tie, kurie skundžiasi savo pasirinkimais, dažniausiai ir kreipiasi gydytojų pagalbos. Ar dažnai vidaus ligų gydytojas neradęs jokios ligos, kuriai būdingi širdies negalavimai, skausmai, virpuliai, nerimas, siunčia pacientą pas sielos gydytoją?

– Ar dažnai toks pacientas išsigąsta diagnozės būti pripažintas psichikos ligoniu?

– Mūsų lietuviškoje kultūroje ieškoti pagalbos pas psichikos sveikatos specialistus yra labai nepriimtinas kelias. Daugumai tai asocijuojasi su etikete „psichikos ligonis“. Mūsų žmonės vis dar nesugeba atskirti psichikos ligų ir psichologinių problemų. Stiprieji mano, kad viską gali išspręsti patys. Tai netiesa, nes ir patiems stipriausiems atsitinka neįveikiamų problemų.

Vienas tokių pavyzdžių, kuris padidino pasitikėjimą psichoterpeutais ir pakėlė jų autoritetą, televizijos serialas „Sopranai“, kuriame sielos specialisto pagalbos išdrįso kreiptis net mafijos bosas.

Visi ūmūs susirgimai praeina savaime, lėtinės ir autoimuninės ligos – nepagydomos. O psichoterapija, kad ir trunkanti ilgiau, gali padėti prisikasti iki priežasčių, sukėlusių negalavimus, jas išsiaiškinti ir pašalinti. 

Pacientai nė neįsivaizduoja, kiek potencijos slypi psichoterapijoje. Naujausi mokslo tyrimai rodo, kad psichoterapija gali padėti 90 proc. tinkamai parinktų pacientų. Maža to, tam tikros psichoterapijos rūšys, dirbant su pacientu, ne tik duoda naudos iškart, bet ir pabaigus psichoterapiją, jos nauda tebesitęsia, paciento būklė gerėja toliau.

Žmogus išmoksta ne tik suvokti, kas su juo buvo, bet ir pradeda išmokti suvokti, kas su juo bus. Tai reiškia, jis tobulėja toliau. Manau, pasiryžimas ieškoti psichoterapinės pagalbos, ypač turint somatoforminius ir neurozinius sutrikimus, yra vienintelis teisingas. 


Šaltinis – sveikas.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką