Dabar populiaru
Publikuota 2021 08 31, 18:57

Afrikoje gyvenusi menininkė Aušrinė: apie keistus žmonių įpročius ir užgimusią meilę

Mokyklos laikais kilusią idėją kiekvienoje aplankytoje šalyje palikti savo meno kūrinių Aušrinė Pudževytė atsakingai stengiasi įgyvendinti. Jau 19-oje valstybių galima rasti iš Šilalės kilusios merginos darbų. Be to, tai dar tikrai ne pabaiga. Nemažai trečiojo pasaulio šalių išnaršiusi Aušrinė pastaruosius 2,5 metų praleido Afrikoje ir nors dabar yra Lietuvoje, mintyse jau pamažu kraunasi lagaminą sugrįžimui atgal. „Visą laiką ten jaučiausi kaip namie, nors ir neturėjau savo adreso“, – sako ji.
Aušrinė Pudževytė
Aušrinė Pudževytė / Asmeninio albumo nuotr.

Kiekvienoje aplankytoje šalyje siekia palikti meno kūrinių

Nuo pat mažens prie meno linkusi Aušrinė giliai širdyje jautė, kad ir ateityje norės tuo užsiimti. Užsibrėžusi tikslą, mergina ryžtingai jo siekė nepaisydama dažnai artimoje aplinkoje skambėjusių neigiamų komentarų.

„Mano aplinkoje buvo daug žmonių, kurie bandė mane pakreipti kita linkme, nes buvo įsitikinę, kad menininkai neturi iš ko pragyventi, – prisimena A.Pudževytė. – Kai man suėjo 16 metų, iš gimnazijos perėjau mokytis į profesinę mokyklą Klaipėdoje. Tai buvo žingsnis, kuriam daug kas nepritarė, girdėjau kalbų, kad tokia mokykla skirta tik nevykėliams. Tačiau visada jaučiau palaikymą iš šeimos.“

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė

Baigusi mokyklą, Aušrinė suprato, kad atėjo laikas įgyvendinti taip ilgai kauptą svajonę – kurti meną bei keliauti po pasaulį. Viena perskaityta knyga tapo merginos įkvėpimu aplankyti Balį. Būtent kelionė į šią šalį tapo pirma rimta jos išvyka.

„Anksčiau esu buvusi užsienyje, bet nevadinčiau to keliavimu. Nors visiškai nemokėjau anglų kalbos, dalyvaudavau mainų programose, – pasakoja A.Pudževytė. – Dabar, kai vykstu į kitą šalį, važiuoju ten gyventi, pažinti kultūros.“

Šiandien Aušrinė jau yra aplankiusi Indoneziją, dalį Europos, Afrikos ir JAV. Kiekvienoje šalyje mergina siekia palikti savo meno kūrinių, o tokia idėja jai kilo dar mokantis mokykloje.

„Paskutiniais profesinės mokyklos metais turėjau galimybę atlikti praktiką Suomijoje. Galvojome, kad ją atliksime dizaino mokykloje, tačiau atvykę supratome, kad mokykla toli gražu nėra tokia, kokią įsivaizdavome. Įstaiga buvo panaši į architektūros mokyklą, kurioje suomiai studentai statydavo namus, tad mes kurį laiką cementavome grindis, klijavome plyteles.

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinės Pudževytės meno kūriniai
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinės Pudževytės meno kūriniai

Netikėtai susipažinus su viena meno mokytoja, ji mums leido pasirinkti vietą mokykloje, kur galėtume palikti savo freską. Pasirinkau kampą, kur studentai leisdavo laiką per pertraukas. Kadangi buvo žiema, visur tamsu, norėjau sukurti ką nors šilto ir jaukaus. Taip ant sienos atsirado žalių ir violetinių kaktusų oazė.

Pro šalį ėjusi moteris kartą stabtelėjo ir paklausė, ar čia mano darbas. Ji negalėjo patikėti, mat manė, jog tai yra lipdukas. Moteris pasakė, kad aš sukūriau daugiau nei meno kūrinį ir atnešiau į jų mokyklą saulę. Tada ir pagalvojau – o kas, jei į kiekvieną šalį, kurią aplankau, atneščiau saulę?“ – sako A.Pudževytė.

Pradėjusi aktyviai keliauti po pasaulį, Aušrinė savo meno darbų jau yra palikusi 19-oje šalių. Anot jos, rasti, kas norėtų kūrinių, yra lengva, kadangi trečiojo pasaulio šalyse viskas paprasčiau.

„Europoje yra tarsi sistema, kaip viskas gyvenime vyksta – reikia sutarčių, parašų. Ten to nėra, man užtenka ateiti į mokyklą ar restoraną ir pasakyti, kad su tokia misija keliauju aplink pasaulį. Galbūt žmonės sutinka todėl, nes aš neatkišu sąskaitos ir nereikalauju už tai pinigų. Mainais aš prašau apgyvendinimo, maisto – to, ko keliautojui labiausiai reikia“, – tikina A.Pudževytė.

Aušrinė save apibūdina kaip itin didelę svajotoją, tačiau būtent tai, anot jos, užkerta kelią baimėms. Menininkė drąsiai vyksta į svetimas šalis ir yra iš anksto pasiruošusi, kad darbinių ryšių užmezgimas gali užtrukti apie mėnesį.

„Visada galima pradėti lyginti save su tais, kurie jau turi namus, šeimas. Tačiau tuomet prisimeni savo misiją ir baimės dingsta, – aiškina A.Pudževytė.

– Pavyzdžiui, atvykę į Namibiją, neturėjome, kur gyventi. Viena lietuvė pasiūlė savo sostinėje gyvenančią draugę, kuri galėtų priimti kelioms naktims. Mus pasitiko pusę pasaulio apkeliavusi 65-erių metų moteris su vyno taure rankoje ir plačia šypsena. Ji pasakė, jog pati turi išvykti, o mes galime gyventi jos name, jei palaistysime gėles ir pašersime šunį. Galvojome, kad grįš po kelių dienų, bet jos namą turėjome du mėnesius.“

VIDEO: We Lived At Stranger's Apartment For Two Months In Exchange Of Renovation

Beveik trejus metus gyveno Afrikoje

Pastaruosius 2,5 metų Aušrinė praleido Afrikoje, į kurią ją nuvedė visata. Kaip mergina pasakoja, gyvendama Anglijoje, ji netikėtinai susipažino su afrikiečiu vaikinu, kuris pasiūlė apsilankyti gimtajame jo žemyne.

„Grįžusi namo iš Amerikos, jaučiausi liūdna, todėl galvojau, kur galėčiau vykti toliau, o daug lietuvių man rekomendavo Angliją. Joje buvo sunku išgyventi, jaučiau didelę konkurenciją, susidūriau su iššūkiais, kadangi palikti savo meno kūrinių nebuvo taip lengva. Privalėjau užsidirbti, nes pragyvenimas ten labai brangus.

Praleidusi Anglijoje 8 mėnesius, prašiau visatos, kad atsiųstų ženklą, kur keliauti toliau. Netrukus susipažinau su afrikiečiu vaikinu, daug metų gyvenančiu Anglijoje. Nuo tos dienos buvau išprotėjusi dėl Afrikos, nors apie ją visiškai nieko nežinojau“, – prisimena A.Pudževytė.

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė

Nusprendusi Afrikoje savanoriauti, Aušrinė pasirinko Tanzaniją, kur vaikus turėjo mokyti menų, anglų kalbos. Nors planavo ten pabūti 5 mėnesius ir sugrįžti į Lietuvą, kelionė gerokai užtruko.

„Kiekviena šalis skirtinga, tačiau žmonės labai atviri, šeimyniški. Pavyzdžiui, mėnesį praleidau Botsvanoje, kurioje man pasirodė, kad gyventojai yra uždaresni. Zimbabvėje per pandemiją įstrigau metams, todėl turėjau dar kitokią patirtį. Joje sutikau savo vaikiną, su kuriuo dabar keliaujame kartu“, – pasakoja A.Pudževytė.

Su vaikinu, kurio vardas Star (angl. žvaigždė), Aušrinė susipažino netikėtai. Vis dėlto ji ne kartą yra pagalvojusi, kad visata juos suvesti bandė jau ilgą laiką, tik, matyt, nebūdavo palankus metas bei vieta.

„Būdama Aušrinė, pirmą kartą sutikau dar vieną žvaigždę savo kelyje. Mama juokėsi, sakė, kad galbūt tai tikrai likimo dovana mano kelionėje, – šypsosi A.Pudževytė. – Santykiuose kone svarbiausia yra suprasti vienas kito tikslus. Būtent taip ir yra – dirbame panašiose srityse bei trokštame dalintis menu su kitais.“

Pirmą kartą sutikau dar vieną žvaigždę savo kelyje.

Anot Aušrinės, jos vaikinas buvo pirmas žmogus gyvenime, kuris be didelių dvejonių panoro su ja keliauti ir pradėti gyvenimą, kuriame pasitaiko painiavos, kitokios rutinos bei rizikos.

„Menas mūsų gyvenime neatsiejamas, o maži skirtumai tarp dviejų šakų, tapybos ir fotografijos, duoda galimybę išlikti individualiais kūrėjais, – sako A.Pudževytė. – Santykiuose išmokau, kad net labiausiai nepriklausomam žmogui reikia kito asmens šalia. Nepaisant iššūkių, džiaugiuosi, jog dabar kelyje esu ne viena.“

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė

Aušrinė neslepia, kad jos gyvenimas neretai primena atostogas, o kasdienybėje visai nėra rutinos. Vis dėlto net ir aktyviai keliaudama, mergina kasdien stengiasi skirti laiko kūrybai.

„Kiekviena mano diena yra skirtinga, neturiu nuolatinės savo buvimo vietos. Vieną dieną galiu gyventi viloje, kitą – apsistoti pas draugus, o trečią jau pergyventi, ką daryti, nes neturiu, kur nakvoti, – atskleidžia A.Pudževytė. – Jei nepavyksta tapyti ant drobės ar sienos, pasistengiu sukurti skaitmeninių darbų. Kai nėra darbo, bandau jo susirasti.“

Vieną dieną galiu gyventi viloje, kitą – apsistoti pas draugus, o trečią jau pergyventi, ką daryti, nes neturiu, kur nakvoti.

Anot Aušrinės, dauguma šalių meno kūrinius ir ją pačią mielai priėmė, tačiau sunkumų išvengti nepavyko – pavyzdžiui, Zimbabvėje ji susidūrė su darbo nebuvimu, todėl teko suktis iš padėties ir pardavinėti marškinėlius su iliustracijomis.

„Zambijoje sekėsi puikiai, jutau, kad žmonės priima mano kitoniškumą, abstraktų meną, – sako A.Pudževytė. – Manau, niekada netapsiu tokia, kaip jie, ir rasizmas visada išliks. Negaliu pakeisti savo odos spalvos, todėl afrikiečiai visada mane matys kaip atvykėlę. Vis dėlto aš visą laiką ten jaučiausi kaip namie, nors ir neturėjau savo adreso.“

Keliaudama išmoko svarbių pamokų

Daugiau nei dvejus metus Afrikoje praleidusią Aušrinę labiausiai sužavėjo vietinių gyventojų gebėjimas dalintis. Kaip menininkė pasakoja, ten yra įprasta svečiams apsilankyti nekviestiems.

„Jei pas mus ateina svečiai, mes iš anksto norime žinoti žmonių skaičių, kad apskaičiuotume, kiek visko reikės paruošti. Afrikoje to nėra – mane ištiko šokas, kai sužinojau, jog žmonės vieni kitus lanko net nepaskambinę.

Jei turi namus, pas tave teta gali bet kada ateiti ir gyventi kelias savaites neatsiklaususi. Gebėjimas kiekvienam rasti maisto ir lėkštę yra tikras įkvėpimas“, – stebinančiais afrikiečių įpročiais dalijasi A.Pudževytė.

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinė Pudževytė

Ne mažesnį šoką Aušrinė patyrė ir sužinojusi, kad jos draugės iš Zimbabvės vestuvėse buvo 3 tūkst. svečių. Mergina juokdamasi prisimena niekaip negalėjusi suprasti, kaip jos pažįstama moteris sugebėjo apkabinti tiek žmonių, tačiau galiausiai jai buvo paaiškinta, kad to nedarė.

„Tu neišvengiamai patiri kultūrinį šoką, nes ten daug dalykų vyksta kitaip, – pasakoja A.Pudževytė. – Pavyzdžiui, mažus mangus afrikiečiai valgo su druska ir salsa. Kartais bandau jiems parodyti lietuviškų tradicijų, esu bandžiusi išvirti kleckiukų. Jie žino tokius ingredientus, kaip kiaušiniai, cukrus, miltai, bet kai mato, kad visa tai išverdama, atsisako ragauti. Tačiau kai tą patį kepi aliejuje ir išeina žagarėliai, afrikiečiams labai patinka.“

Tu neišvengiamai patiri kultūrinį šoką, nes ten daug dalykų vyksta kitaip.

Keliaudama po pasaulį, Aušrinė tikina išmokusi itin daug pamokų. Visų pirma, ji teigia supratusi, kad bendravimas su žmogumi visada kur nors nuveda.

„Išmokau, kad reikia klausytis, ką žmonės tau nori pasakyti. Manau, kiekvienas asmuo į gyvenimą yra atsiųstas ne šiaip sau. Taip pat suvokiau, jog kelionėse galima rasti daug žmonių, su kuriais gali kalbėtis, bet sunku sutikti tokių, su kuriais gali mėgautis tyla. Kartu nustojau įrodinėti kitiems, kodėl man tam tikri dalykai teikia laimę“, – šypsosi A.Pudževytė.

Asmeninio albumo nuotr./Aušrinės Pudževytės meno kūriniai
Asmeninio albumo nuotr./Aušrinės Pudževytės meno kūriniai

Iki didžiųjų kelionių Aušrinė pripažįsta nežinojusi, kiek mažai žmonėms reikia. Tad būtent nuolatinis gyvenimas ant lagaminų ją išmokė minimalizmo.

„Kai ruošiausi į Tanzaniją, į lagaminą prisidėjau maudymosi kostiumėlių, šlepečių, vasarinių suknelių. Nežinojau, kad ne visur Afrikoje galima taip apsirengusiai vaikščioti, neįsivaizdavau, jog čia irgi gali būti šalta, būna žiemos. Turėjau kelis kartus keisti garderobą, parduoti drabužius, – pasakoja A.Pudževytė. – Kartais toks gyvenimas vargina, bet džiaugiuosi, kad apsistoju ten, kur bent kelioms savaitėms galiu išsikrauti daiktus.“

Šiuo metu Aušrinė yra sugrįžusi į gimtąją Šilalę, kur lanko tėvus ir seniai matytus draugus. Vis dėlto pamažu ji jau ruošiasi naujai kelionei bei šypsodamasi pripažįsta, kad trijų mėnesių Lietuvoje užteko.

„Vyksiu atgal į Afriką, tik dar nesugalvojau tikslaus plano. Žinau, kad turiu ten grįžti, – atskleidžia A.Pudževytė. – Mano vaikinas pasiliko Namibijoje, o prieš išvykstant susitarėme, kad du mėnesius praleisime atskirai. Savo limitą jau išnaudojau ir net šiek tiek viršijau.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką