Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Gaisrė – asfalto vaikas, kaimynus užkrėtęs daržais balkone: „Man išties trūksta kaimo“

Agnė Gaisrė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Agnė Gaisrė
Šaltinis: 15min
0
A A

Agnė Gaisrė didesnę dalį gyvenimo praleido seniausiame sostinės Antakalnio rajone, yra labai bendruomeniška, mėgsta daržininkauti – turi darželį balkone, prižiūri gėlyną po balkonu, dar dirba bendruomeniniame darže, o savaitgaliais sodyboje praktikuoja gamtinę žemdirbystę. Ir kai pasineriam į kalbas apie sodybą, ji visgi prisipažįsta, jog norėtų visuomet gyventi kaime, o prižiūrėdama daržus mieste tik bando sukurti to tikrojo gyvenimo gamtoje dalelę.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Visų daržas

Prieš keletą metų vieno seniausių Vilniaus rajonų Antakalnio gyventojai įkūrė bendruomenės daržą, iš kurio vėliau išaugo Miesto laboratorijos iniciatyva. Vėliau Miesto laboratorija išsinuomavo patalpas Sapiegų parke, ten rengia muges, paskaitas, susitikimus ir net planuoja atidaryti bendruomenės kavinę. Viena iš būrio aktyvių antakalniečių Agnė Gaisrė prisimena, kaip viskas prasidėjo.

„Pradžioje buvo sumanymas įkurti bendruomeninį daržą, kur kiekvienas gali dirbti. Žmonėms pradžioje buvo labai keista, kad „aš pasodinsiu, o kitas atėjęs nuskins?“ – taip ir bus! Nes tokia idėja. Bet visi laistė, buvo grafikas laistymų ir ravėjimų – auginom pomidorus, agurkus, žalėsius, aitriąsias paprikas, saldžiąsias, net 3 arbūzus užsiauginom. Bazilikai vešėjo.

Mes netręšiam. Auginam šiltnamyje ir turim lauko lysvių. Moliūgus auginom sumestų lapų krūvoje, kurią uždengėm plėvele, ten įpylėm porą kibirų žemių. Turim ir pakeltų lysvių, sėklų mums kiekvienais metais duoda rėmėjai, – pasakoja Agnė. – Lietuviai tokie gan egoistiški – namas mano, lysvė mano, o čia kažkaip visi. Pavyko įdiegti bendruomeniškumą, nes buvo daug jaunų žmonių, kurie atėjo iš viso nežinodami, kas yra daržas, jie neskyrė pomidoro daigo nuo agurko, nebuvo matę, kaip atrodo daržovių sėklos.

Jiems viskas buvo įdomu, jie nežinojo, kad galima turėti sodą, į kurį mūsų tėvai po darbo ir savaitgaliais važiuodavo auginti savo daržovių. Jie tokių prisiminimų neturi. Turėjom tokią nerealią senjorų porą, kurie kažkada turėjo daržus, jie kasdien lankėsi pas mus. Kokia daugeliui jaunų žmonių buvo vertinga jų patirtis, o jiems taip buvo smagu vėl įkišti rankas į žemę, paravėti. Ta senjorų pora buvo nereali!“

Edukacinis bendruomenės centras

Agnė kasinėdama lysves vis kalbėjosi su kitais bendruomenės nariais apie erdvę, kurioje kaimynai galėtų susitikti po darbo, atsigerti arbatos, kavos. „Supratome, kad mūsų rajone nėra tokios kavinės, vietos, kur galima būtų taip smagiai pasibūti.

Pavyko įdiegti bendruomeniškumą, nes buvo daug jaunų žmonių, kurie atėjo iš viso nežinodami, kas yra daržas, jie neskyrė pomidoro daigo nuo agurko, nebuvo matę, kaip atrodo daržovių sėklos.

Parašėme į vieną daržininkų grupę, ieškodami bendraminčių dėl bendruomenės kavinės, atsirado mergina, kuri studijavo Olandijoje, ji rašė darbą apie tvarų bendruomenės centrą, kuris gali būti kaip pavyzdys to, kaip galima darniai gyventi mieste, būnant bendruomenėje ir jaučiant gamtą. Jos aprašytame projekte vieną svarbesnių vaidmenų atliko bendruomenės kavinė. Tas labai įkvėpė pradėti dairytis patalpų.

Gerai sutapo, kad vyko permainos Sapiegų parke, išsikraustė ligoninė (ten buvo slaugos namai). Buvo parke toks vienas pastatas, kur VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centras išnuomavo mūsų bendruomenei. Derėjomės gal pusę metų ir praeitų metų rudenį pradėjom remontą“, – prisimena Agnė.

Septyni entuziastai patys gramdė, dažė sienas ir daug svajojo, nors kartais jie ir pavargdavo, bet palaikė vienas kitą. „Mes vykdėme veiklą ir patalpų neturėdami – darėm Kalėdų mugę, kalėdinių vainikų pynimo užsiėmimus. Mes prisisvaigom apie parką apšviestą lemputėmis, kad kvepėtų pyragais. Padarėm pirmą mugę, bet supratom, kad iš entuziazmo tokį renginį gali padaryti vieną kartą.

Tada kažkiek užsidirbom pinigų, pradėjom ieškoti paramos: kažkas davė dažų, kažkas parėmė pinigais. Grįžti iš darbo, paimi vaiką ir eini sienų dažyti. Buvo fizinis, purvinas darbas, reikėjo šveisti, valyti, betonuoti, dažyti. Dažnai kuris nors viduje imdavo savęs klausti, ar man to reikia. Gerai, kad mes esam septyni, ir tos vidinės abejonės nekankindavo visų vienu metu. Dviem užeina, o kiti penki sako: „Bet čia gi reikia, pažiūrėkit, kaip čia nerealiai faina, mes darom tą dėl bendruomenės“. Tą tokį pavargusį leisdavom namo pailsėti. Jeigu būtų mažiau bendraminčių, būtų buvę sunkiau ir daugiau rizikos viską mesti“, – šypsosi Agnė.

Miestiečių daržai balkonuose

„Vienas populiaresnių mūsų renginių – paskaitos apie daržą balkone. Šiemet stebiu itin didelį susidomėjimą galimybe kažką užsiauginti balkone. Paskaitose dalyvauja ir jaunimas, ir vaikinai, ir vyresnio amžiaus moterys. Dažniausiai kas antram atėjusiam į paskaitą ankstesni bandymai daržininkauti balkone nepavyko, nes neįvertino savo balkono padėties ir bandė šiaurinėje pusėje esančiame balkone užsiauginti pomidorų. Jiems trūksta šilumos, saulės, jie neužderės.

Kita didelė klaida, kurią daro daugelis balkonų daržininkų, – pasirenka per mažus vazonus. Nerealu, kad karštą vasaros dieną mažame vazone augalui užteks drėgmės visą dieną. Ypač jeigu savaitgaliais išvažiuoji, tuomet ypač yra rizikingas tas daržas balkone. Agurkai yra labai jautrūs vandens stygiui.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnes balkono daržas
Asmeninio archyvo nuotr./Agnes balkono daržas

Pamenu, išvažiavau keturioms dienoms ir paprašiau kaimynės, kad po dviejų dienų palaistytų, ji laistė, bet dar po dviejų dienų du augalai iš keturių buvo numirę. Mano balkonas atviras, ne stiklintas. Su uždaru balkonu nėra taip paprasta kaip dažnai žmonės galvoja, kad neva jis panašus į šiltnamį. Uždarą balkoną reikia kaip ir šiltnamį vėdinti, turi pastoviai laikyti atidarytą kažkokį langelį.

Jeigu pietinėje, pietrytinėje pusėje yra balkonas, augalai iškepa. Tada rekomenduoju daryti patamsinimus, tokias groteles. Priekyje auginti aukštesnius augalus, kad už jų esantys augalai būtų bent daliniame pavėsyje“, – daržininkystės balkone patirtimi dalinasi A. Gaisrė.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gausiname derlių: kurių daržovių kaimynystė gera, o kurių – kenkia?

Balkone daržas – sodybos filialas

Jos pačios daržininkystė balkone prasidėjo prieš daugiau nei 8 metus. Pradėjo nuo gėlių, nes sako, jog tada auginti daržoves balkone dar nebuvo įprasta. Pasitikėjimo jai labiausiai suteikė rozmarino daigelis, įsigytas maisto prekių parduotuvės skyriuje, kuris per vasarą suvešėjo ir džiugino iki rudens.

„Kai persikrausčiau į butą, kur buvo du dideli balkonai, mano daržininkavimas balkone suklestėjo. Viename džiovinau skalbinius, kitą paskyriau augalams. Vazonėliai kabėjo ant sienų, ant grindų, ant palangės buvo lentyna. Pamordernizavom balkonėlį, kad būtų kuo daugiau auginimo vietų.

Žinių aš kažkiek turėjau, nes mano tėvai visuomet turėjo sodą, aš pati turiu sodybą, kur užsiimu gamtine žemdirbyste, viską šienu apkraunu. Tos žinios ne iš žemės ūkio universiteto, iš patirties ir mamos. Tėvai abu iš kaimo, atvažiavo studijuoti į Vilnių ir liko, o aš gimiau jau sostinėje ir esu asfalto vaikas. Antra karta nuo žagrės“, – juokiasi Agnė.

Asmeninio archyvo nuotr./Agnės balkonas, kai nebuvo  vietos net stalui
Asmeninio archyvo nuotr./Agnės balkonas, kai nebuvo vietos net stalui

„Kai įsigijome sodybą ir dar nebuvo bendruomenės daržo Antakalnyje, grįžus į Vilnių man labai trūko augalų. Todėl pirmaisiais metais, kai persikraustėm į butą su didesniais balkonais, aš tiek visko prisodinau, kad ten nebuvo net vietos staliukui. Ateini, pastovi prie balkono durų atsirėmęs, nes daugiau nėra vietos, – juokiasi Agnė prisiminusi. – Paskui kitais metais jau palikau vietos staliukui ir kėdėms. Dabar mano balkone toks miksas su gėlėm: pomidorai, bazilikai, čiobreliai, salotos, gražgarstės. Cukiniją bandžiau praeitą vasarą auginti; yra tokios sėklos specialiai balkonams, jos būna mažesnės. Paeksperimentuoti visai įdomu.“

Sodyba, į kurią atbėga pabėgėliai ir atvažiuoja pasieniečiai

Didelė klaida, kurią daro daugelis balkonų daržininkų, – pasirenka per mažus vazonus.

Agnė su malonumu pasakoja istoriją, kaip prieš dešimt metų įsigijo sodybą: „Važiavom su vyru pas draugus su dviračiais nuo Ignalinos traukinių stoties. Buvo labai karšta, sustojau senoje liepų alėjoje ant tokio žvyruoto kelio. Ir sakau vyrui, kaip būtų smagu čia turėti sodybą. Pasirodo, mūsų tas draugas turi žemės, kurios vidury stovi sodyba, kurios jam nereikia.

Atvažiavom tenai, žiūrim, stovi namukas, o aplinkui rugiai auga. Jis su džipu per tuos rugius mus veža iki trobos, o prie tos trobos smilgos iki bambos. Sodas su dvidešimčia obelų. Išlipus tame kieme pirmą kartą gyvenime pajutau tokį jausmą, kad viskas, esu savo vietoje, čia mano, noriu šitos vietos.“

Taip Agnė su vyru tapo vienkiemio ant kalnelio šeimininkais, sodyba vos kilometras nuo Baltarusijos sienos. Per tuos metus jie entuziastingai tvarkė seną namą, įvedinėjo komunikacijas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Agnė Gaisrė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Agnė Gaisrė

„Oi, rodė mūsų sodybą per teliką! – prisimena Agnė. – Skambina vieną dieną kaimynai ir sako, kad pas jus terasoje sėdi devyni žmonės. Žiūrėk žinias. Pasirodo, iš Afganistano pabėgėliai kirto sieną, ir pirmas jų taškas buvo mūsų sodyba. Jie atėjo pas kaimynus, prisidavė, paprašė vandens ir parodė, kur jie bus. Ten buvo moterys su vaikais. Tokie geriečiai, bet aš galvoju, jei būčiau troboje viena su vaiku ir būtų man į langus pradėję šviesti žibintuvėliais, kažin, kaip ten būčiau jautusis. Užtat dabar pasieniečiai pas mus dažnai atvažiuoja patikrinti, ar dar kas neatėjo vandens atsigerti.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Gintaras Chomentauskas: „Gebėjimas sakyti „ne“ – tai ne agresija, o savo ribų brėžimas“

Didžioji daržininkavimo patirtis

Kol sutuoktinių pora tvarkė namą, Agnė net nenorėjo galvoti apie daržus. Paskui sudalyvavo paskaitoje apie gamtinę žemdirbystę ir ją tas įkvėpė būti savaitgaline daržininke.

„Padariau pakeltas lysves, tarpuose akmenys, o lysves uždengiau šiaudais. Pakeltos lysvės nelabai atitinka gamtinės žemdirbystės idėjų. Nevaidinu, kad užsiimu gamtine žemdirbyste, tik taikau mulčiavimo principus. Kai važiuoji tik savaitgaliais, reikia kažką daryti, kad neišdžiūtų žemė. Ten kažką sodiname, kad nereikėtų iš miesto salotų celofaniniuose maišeliuose vežtis. Yra daržovių, kurios auga be jokio žmogaus kišimosi, – moliūgai, cukinijos.

Auginu daug bazilikų, darausi paskui pesto padažą ir dedu į šaldiklį. Krapų priiauginu, užsišaldau dėžutėse. Burokėlius suvalgom per sezoną. Ką užsiauginam, tą per sezoną ir suvalgom. Dabar labai susimažinom tuos auginamus plotus, nes vieną vasarą supratom, kad mes nesiilsim atvažiavę, o nuo ryto iki vakaro einam per daržus“, – sako moteris.

Ji mano, kad tokius etapus turi praeiti kiekvienas miestietis, įsigijęs sodybą, – pradžioje daug remontuojama, paskui daug sodinama, pjaunama, ravima, o tada ateina nuovargis ir suvokimas, kad gamtoje galima tiesiog ilsėtis gulint ir žiūrint į debesis.

Kai man sugedo orkaitė, ėjau pas kaimynus pabaigti kepti pyragą, paskui valgėm jį kartu.

„Mes praeitą vasarą buvom parašę skelbimą, kad turim sodybą ir galim dalintis. Tas postas susilaukė didelio susidomėjimo, visiems patiko dalinimosi idėja. Parašėm, kad ne parduodam pusę sodybos, tiesiog galim susidaryti grafiką, kada galim važiuoti, galim kartu važiuoti, bet turite prisidėti prie sodybos darbų. Kad nebūtų taip, kad tą savaitę, kai mes važiuojam, reikia pjauti žolę, o kiti tik guli. Buvo keli susidomėję, bet entuziazmas išblėso“, – prisimena Agnė, kaip jie bandė spręsti sodybos priežiūros klausimą.

Akivaizdu, kad Agnė turi stiprų dalinimosi ir bendruomeniškumo jausmą. Iš kur jis? Kas jį suformavo?

„Čia mano kažkokia individuali savybė. Mano vyrui irgi patinka dalyvauti visuomeninėje veikloje. Matyt, arba turi tą jausmą, arba jo neturi. Aš einu skolintis druskos pas kaimynus, pas mane ateina miltų. Kai man sugedo orkaitė, ėjau pas kaimynus pabaigti kepti pyragą, paskui valgėm jį kartu. Man buvo labai baisu, kai kartą ten, kur anksčiau gyvenom, įlipam į liftą, ten stovi vyras su berniuku, pasisveikinu su jais, o vaikas klausia tėčio: „O mes juos pažįstam?“ Man tada buvo baisu, kad jau vaikas galvoja, kad sveikintis su žmogumi gali tik tada, jeigu jį pažįsti. Faina, kad žmonės išeina iš namų, atranda jiems patinkančias veiklas, pabendrauja, pasibūna kartu“, – šypsosi antakalnietė.

Ilgisi gyvenimo kaime

„Kai atsikraustėm į dabartinius namus, kaimynystėje gyveno moteris, kuri buvo sukūrusi nerealaus grožio darželį. Kai ji mirė ir atsikraustė kiti, jie to darželio nebepuoselėjo. Man jo labai pagailo, aš puoliau tvarkyti ir žiūriu – po kurio laiko ir kiti kaimynai ėmė žolę rauti bei gėlynus kurti po balkonais. Manau, kad esame įkalinti mieste, žmogui geriau būtų sodyboje, kur jis galėtų nuo ryto iki vakaro užsiimti kūryba, sodinimu. O gyvenant mieste bandai išgauti geriausią, ką įmanoma tomis sąlygomis, kurias turi“, – svarsto moteris.

Asmeninio archyvo nuotr./Palangė Agnės namuose
Asmeninio archyvo nuotr./Palangė Agnės namuose

Ji pamena, kaip vienais metais nuo balandžio iki lapkričio gyveno sodyboje, nes turėjo galimybę dirbti iš namų. „Trūko socializacijos, bet kai grįždavom į miestą man ten po kelių dienų imdavo trūkti oro. Eini gatve ir supranti, kad neturi kuo kvėpuoti. Užtekdavo nuvažiuoti į Ignalinos turgų, ir jau tos socializacijos per akis. Ėmiau suprasti kaimo kaimynus, kuriems važiavimas į miestą būdavo kančia. Aš supratau, kas tai yra, kai esi įpratęs kitame cikle gyventi.

Norėčiau tokio darbo, kad galėčiau kaime nors tris mėnesius gyventi ištisai. Kaime ramiau dirbasi, daug laiko būnam lauke, vaikas ramesnis. Pusryčiaujam, pietaujam verandoje. Man iš tiesų trūksta kaimo“, – šypsosi Agnė ir pažeria dar krūvą patarimų, norintiems sukurti balkone mažą darželį.

Patarimai balkonų daržininkams:

  • Įsivertinkite balkono padėtį – šiaurinė, pietinė ar pietvakarinė pusė. Pietinėje, pietvakarinėje galima auginti viską, o salotas tik anksti pavasarį, nes jos paskui išdega. Čia augs ir bazilikai, ir pomidorai. Šiauriniame balkone neaugs pomidorai, nes jiems trūks ir šilumos, ir šviesos. Bet čia galima auginti petražoles, špinatus, salotas, gražgarstes.
  • Bazilikus reikia skabyti, tada bus didelis krūmas. Ši taisyklė galioja visiems prieskoniams.
  • Geriausia balkone auginti prieskonius.
  • Baltų pupelių sodinti nepatariu, nes jų reikia laukti visą vasarą. O suvalgysite per vieną kartą.
  • Perkant sėklas, reikia žiūrėti, kad būtų kuo trumpesnis vegetacinis periodas.
  • Neverta balkone auginti kopūstą, nes kol jis susuks tą galvą, tai per tą laiką galima tris salotų derlius nuimti.
  • Jei visgi norisi kopūstų skonio, atkreipkite dėmesį į garbanotus ar Savojos kopūstus – jie auga greičiau, jų nepuola kopūstinukai.
  • Mėtas geriau nederinti į vieną kompoziciją su kitais augalais. Joms reiktų skirti atskirą vazoną, nes jos leidžia giliai šaknis ir uzurpuoja visą indą, o rudenį nukirpkite iki šaknų ir neškite žiemoti į laiptinę, jeigu tokia yra, kas dvi savaites palaistykite, o pavasarį pradėjus lieti gausiai vėl atžels.
  • Tik pradedantiesiems verta apsiriboti tik penkiomis augalų rūšimis.
  • Reikia nepagailėti pinigų dideliems indams ir žemėms. Augalai skursta mažame vazonėlyje. Pasirinkite normalią žemę, negalima auginti durpėse.
  • Nusiteikite, kad iš balkono visos šeimos neišmaitinsite. Čia labiau miestiečio meditacija. Tai žaidimas, kuris turi teikti malonumą.
  • Liepos ir rugpjūčio mėnesiais laistyti reikės kiekvieną dieną. Jeigu kasdien laistyti negalėsite, labai padeda į žemę įmaišyti vermikulitą. Tai medžiaga, kuri sugeria drėgmę ir po truputį ją atleidžia. Ir draugaukite su kaimynais, prašykite, kad jie palaistytų, jeigu kažkur išvykstate ilgesniam laikui.
  • Kambario viduje, ant palangės prieskoniai ima skursti. Jiems labiau patinka erdvė balkone. Netikiu, kad gali būti daržas ant palangės, bet tikiu daržu balkone.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką