Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti
2020 12 15

Auksė savo sodo istorijas pavertė kalėdine dovana: „Apsiverkiau, kad nieko neišeina. O paskui nutariau kliautis nuojauta“

Gamtoje nebūna bespalvystės. Net ir pats, atrodytų, labiausiai bespalvis mėnuo – lapkritis – jų turi tiek, kad tik spėk įsiminti. Tačiau pastebėti spalvas turbūt duota ne kiekvienam. Auksė Dobilienė pastebi – net daugiau, nei tų spalvų yra. Ir savo sodo istorijomis dalinasi feisbuke, fotografuodama jį visais metų laikais. Čia apstu visko – nuo sniego iki voratinklių, nuo saulės iki šalnų. Šiemet šį pomėgį moteris pavertė kalėdine dovana – išleido 2021-ųjų metų kalendorių, iliustruotą savo sodo vaizdais. Kol kas nedrąsiai ir nedideliu tiražu.
Auksė Dobilienė
Auksė Dobilienė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Pakabinamas 2021-ųjų metų kalendorius su gražiausiais mano sodo vaizdais. Darydama šias nuotraukas siekiau sustabdyti bei perteikti trapią akimirkos nuotaiką per besikeičiančių sezonų ir dienos laikų prizmę“, – apie savo darbą sako Auksė.

A.Dobilienė kilusi iš Vilniaus, tačiau dabar su šeima gyvena Širvintų rajone, senelių sodyboje.

„Sodininkystė prasidėjo gerokai anksčiau, mažame Vilniaus sodelyje. Bet pritrūkau vietos, taip ir persikraustėm su visais augalais į kaimą. Čia turime apie septynis hektarus žemės ir intensyviai darbuojamės“, – pasakojo A.Dobilienė.

Du pomėgiai – sodas ir fotografija

Šiais metais moteris ėmėsi ir savo verslo – prekiauti augalais bei teikti konsultacijas apie juos, taip pat apie apželdinimą. Kaip sako pati, taip išėjo, nes augalų buvo tiesiog per daug.

Dar vienas Auksės pomėgis yra fotografija, o sodas – jos „modelis“. Jis kasdien būna vis kitoks – gamta jam suteikia kitokį apšvietimą, o metų laikai dosnūs spalvomis.

„Nuotraukų prisikaupė daug, turiu gerbėjų ir feisbuke. Esu sulaukusi klausimo: o gal kokį kalendorių? Tad šiemet ir buvo ta akimirka: šiandien arba niekada.

Susikaupiau ir išėjo toks smagus produktas Lietuvai, gal dar ir nematytas. Aš pati vis ieškodavau sau sodo kalendoriaus – dažniausiai nerasdavau. Arba esamų estetika netenkino, arba nuotraukos būdavo per saldžios. Tad tokią dovaną šiemet ir siūlau žmonėms“, – sakė Auksė.

Tiesa, pirmąjį kalendorių A.Dobilienė išleido nedideliu – 250 egzempliorių – tiražu. Kaip sako pati, kol kas tai idėja, pirmasis bandymas, o jei pasiteisins, kitais metais kalendoriaus leidybai ims ruoštis anksčiau.

Puikiai žodį valdančios Auksės (prieš kelerius metus rašė blog'ą, tačiau dėl laiko stokos šio užsiėmimo nebetęsia) planuose – kiekvienam kalendoriaus mėnesiui parašyti po jį lydintį tekstą: „Šiemet fiziškai nespėjau. Kitais metais pasistengsiu patobulinti šį variantą, ir labai norėčiau parašyti žinutę žmogui, ne tik perduoti vaizdą.“

Sunkiausias – kovo mėnuo

Rengiant kalendorių Auksei buvo sunkiausia atsirinkti nuotraukas. Iš karto ji atrinko tas, kurios jai pačiai patiko labiausiai. Tačiau pradėjusi konsultuotis su šeimos nariais, sako, atsisėdusi ir pravirkusi. Mat visų nuomonės skyrėsi.

„Apsiverkiau, kad nieko neišeina, nes visi sako apie skirtingas nuotraukas. Vėliau pagalvojau ir nutariau kliautis savo vidine nuojauta ir savo akimi pasitikėti. Juk aš savo puslapyje publikuoju nuotraukas, kurios man atrodo gražios, ir jos patinka kitiems. Tad gal mano akis nėra tokia prasta?“ – juokiasi Auksė.

Tiesa, ilgiausiai moteris užtruko ties kovo mėnesiu, kad ir kaip tai atrodytų keista – rasti nuotrauką kovui sekėsi sunkiausiai.

„Kovą dar niekas nežydi, nors atrodo, kad jau gyvybė kalasi. Net vasario mėnesiui nuotrauką rasti buvo lengviau. Ir staiga bevartydama archyvus atradau – šiemet labai anksti pražydo krokai ir labai anksti atskrido bitės. Nepamenu tokių metų, kad bitės taip anksti pabustų. Ir jų buvo tiek daug, ir visi žydintys krokai buvo užgulti bičių. Taip ir atsirado nuotrauka.“

Stilistika tampa priimtinesnė

Auksės sukurtame kalendoriuje, kaip ir visose jos nuotraukose, nėra jokio pridėtinio cukraus. Sodą A.Dobilienė mato kitaip – kiek mistiškai, kitaip išjaustai.

„Kalbant apie mano apželdinimo stilistiką – tai natūralistiniai želdynai. Kuo jie ypatingi? Šaltuoju periodu, kai mes tradiciškai gėlynus visada nupjaunam, pasilieka juoda žemė su keliais spygliuočiais. Liūdnai tas sodas iš tiesų atrodo. O natūralistiniai želdynai gyvi visus metus, visus sezonus.

Auksės Dobilienės nuotr. /Auksė sodo istorijas pasakoja nuotraukomis
Auksės Dobilienės nuotr. /Auksė sodo istorijas pasakoja nuotraukomis

Apsnigtos smilgos, sudžiūvusios sėklų galvutės kuria tokius vaizdus žiemą, kad gaila būna nupjauti. Šiemet savo gėlyną pjoviau kovo mėnesį, ir kai kurie augalai net stebuklingai gerai atrodė. Jie sudžiūvę, bet išlaikę savo formą, struktūrą, karkasą. Jau gyvybė iš apačios kalasi, o jie tebestovi dar mūru. Ir estetiškai atrodo“, – pasakojo Auksė.

Tačiau pamatyti grožį čia geba ne kiekvieno akis. Auksė sako: reikėtų mokėti ir norėti tai priimti, bet ne visų akys pripratusios.

„Sako, čia šabakštynas. Netvarka. Bet pastebiu, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau priima. Tokia stilistika tampa priimtinesnė, labiau atpažįstama“, – kalbėjo A.Dobilienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Reklama
Benediktas Vanagas: stipriai išprakaitavus geriant vien vandenį kenčia kūno produktyvumas – trūksta energijos, sunku susikoncentruoti, darai klaidas
Reklama
Nauja automatika ir robotai leis „VLI Timber“ auginti gamybą daugiau kaip 40 proc.
Reklama
Mitai stabdo pasiryžti? Specialistė paneigė pagrindinius investavimo mitus
Užsisakykite 15min naujienlaiškius