Naujausias tyrimas, kurį atliko Melburno taikomosios ekonomikos ir socialinių tyrimų institutas, pateikė įdomius rezultatus. Pagrindinis jų – per savaitę penktajame gyvenimo dešimtmetyje dirbdami iki 30 valandų darome teigiamą poveikį kognityvinei funkcijai, o bet koks papildomas krūvis sumažina našumą, rašoma mysticalraven.com.
Tiesa ta, kad žmonių, per savaitę dirbusių 55 ir daugiau valandų, darbo našumas sumažėjo labiausiai, palyginti su tais, kurie neturėjo darbo, buvo išėję į pensiją arba visai nedirbo.
Tyrime dalyvavo 3500 moterų ir 3000 vyrų, kurių amžius buvo 40 ir daugiau metų. Kol subjektai atlikinėjo kognityvinius testus, buvo stebimas ir jų darbo našumas.
Testas, žinomas kaip Australijos namų ūkio pajamų ir darbo dinamika, matavo subjektų gebėjimą garsiai skaityti žodžius, kuo greičiau suporuoti raides su skaičiais ir iš atminties pacituoti skaičių seką. Šio testo autorius, Melburno universiteto profesorius Colinas McKenzie, teigia, kad tiek „žinojimas“, tiek „galvojimas“ buvo svarbūs indikatoriai. Skaitymo testai yra „žinojimo“, kaip gebėjimo dalies, elementas, o „galvojimas“ susideda iš atminties, vykdomojo samprotavimo ir abstraktaus mąstymo.
Nors manoma, kad tam tikras intelektualinės stimuliacijos lygis yra naudingas norint vyresniame amžiuje išlaikyti kognityvinę funkciją, pavyzdžiui, sprendžiant įvairius galvosūkius, kryžiažodžius ar sudoku, kurie palaiko vyresnių žmonių smegenų darbo našumą, perteklinė stimuliacija turi priešingą poveikį.
Profesorius C.McKenzie Britų laikraščiui „The Times“ sakė, kad dauguma šalių siekia padidinti pensinį amžių ir taip priversti žmones dirbti ilgiau, kad jie kuo ilgiau negalėtų naudotis socialinėmis garantijomis. Jo nuomone, darbo apimtis tam gali turėti labai didelės reikšmės.
Intelektualinės stimuliacijos laipsnis gali priklausyti nuo darbo valandų skaičiaus. Darbas gali būti kaip dviašmenis kardas. Iš vienos pusės, jis gali paskatinti smegenų veiklą, tačiau tuo pat metu per ilgos darbo valandos gali sukelti nuovargį ir stresą, o šie veiksniai potencialiai pažeidžia kognityvines funkcijas.
C.McKenzie tiki, kad darbas puse etato gali būti naudingas norint išsaugoti smegenų funkciją sulaukus vidutinio amžiaus ir daugiau. Tad kyla klausimas, ar derėtų žmonėms, kurie gali sau tai leisti, sumažinti savo darbo valandų skaičių? Ir ar darbo pobūdis turi reikšmės kokiam nors faktoriui?
Žmonės gali galvoti, kad mažiau streso keliantis darbas, kurį jie mėgsta, sukeltų mažiau žalos jų nuovargio ir streso lygiui. Tačiau Hilda (aut. past. akronimas; anksčiau minėto Australijos testo pavadinimo pirmosios raidės) testas neanalizuoja, kaip darbo pobūdis veikia rezultatus, tad tai reikia apsvarstyti.
Profesorius C.McKenzie diskutuoja: „Labai sunku identifikuoti kasdienį darbo rūšies poveikį kognityvinėms funkcijoms. Galbūt į tam tikras pareigas žmones išrenka pagal jų kognityvinius sugebėjimus.“ Žinoma, profesijos, į kurias įeina ilgos, streso kupinos darbo valandos konkurencingose ir reikliose srityse, tikrai pakenks žmogaus sveikatai.
Kadangi dauguma mūsų yra priversti dirbti perkopę savo keturiasdešimtmetį, rūpinimasis sveikata, geras poilsis per atostogas ir poilsio prailginimas tampa esminiu dalyku. Profesorius teigia, kad „darbas visu etatu – daugiau kaip 40 valandų per savaitę – yra geriau nei išvis nedirbti, kai kalbama apie kognityvines funkcijas, tačiau tai nepagerina potencialaus rezultato darbe“.
Pasirodo, pusiausvyra yra būtina, ypač kada kai kurių šalių valdžia planuoja įteisinti reikalavimą dirbti visu etatu iki kol asmuo sulauks 67 metų.