Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Esame laisvi žmonės ar daiktų vergai?

Geltona drabužinė.
„Shutterstock“ nuotr. / Geltona drabužinė.
Šaltinis: „Edita“
0
A A

„Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai – tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus“, – taip kadaise pasakė Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Prieš pradėdamos gvildenti šio straipsnio temą, norėtume užduoti jums keletą klausimų. Darbas suryja daug jūsų laiko ir neteikia didelio džiaugsmo? Netgi dirbdama didžiąją savo laiko dalį neturite pakankamai pinigų, kad įsigytumėte tai, ko norite? Tokia situacija erzina ar kelia nusivylimo jausmą? Tada šis straipsnis skirtas kaip tik jums. Tik turime perspėti: jeigu tikitės patarimo, kaip greitai ir lengvai uždirbti milijoną kitą, kad galėtumėte mesti nemėgstamą darbą ir gyventi savo malonumui, pirkdama tai, ko trokšta širdis, čia jo nerasite. Šįkart į reikalą pažiūrėkime iš kitos pusės...

Ko trokšta širdis?

Pirmiausia pasvarstykime: ko gi trokšta toji mūsų širdis? Kada ji būtų iš tiesų patenkinta ir laiminga? „Na, manoji širdis būtų laiminga, jei įsigyčiau namą“, – tikriausiai sakytų viena. „Manoji šokinėtų iš džiaugsmo, jei galėčiau nusipirkti tuos nuostabaus grožio, bet nepaprastai brangius batelius, kuriuos vakar mačiau vienoje vitrinoje“, – galbūt pasvajotų kita. Trečia žibančiomis akimis papasakotų apie savo svajonių automobilį, ketvirta prasitartų, kad taupo prašmatniai vestuvinei sukniai ir t. t. Bet ar daug atsirastų tokių, kurios pasakytų, kad širdis norėtų būti tiesiog laisva nuo visų tų norų... Užtat tik nedaugelis šių laikų žmonių gali aiškiai suprasti, ką reiškia štai tokie Dalai Lamos žodžiai: „Laimė ne turėti, bet nenorėti turėti.“ Realybėje apie tokius žmones, kurie liaujasi pagal visuotines taisykles puoselėti savo įvaizdį, nustoja dalyvauti kovoje dėl karjeros, nebesvajoja apie begales naujų daiktų, aplinkiniai mano, kad jiems, švelniai tariant, „galvoje atsilaisvino varžteliai“.

Atlikime daiktų testą

Perskaičiusi ankstesnę pastraipą, ne viena tikriausiai mintyse pasipiktinsite: ir kas gi čia per liguisti paistalai? Juk gyvename materialiame pasaulyje ir neišsiversime be daiktų. Ir apskritai, kodėl turėtume jų vengti norėti? Gražinti savo aplinką, papildyti drabužinę ar pasitaisyti nuotaiką nauju daikčiuku juk taip malonu... Neturime nė menkiausio ketinimo neigti daiktų svarbos. Taip, jų neabejotinai reikia, bet ar tikrai tiek, kiek turime ir dar svajojame turėti?

Siūlome surengti testą, tiksliau, nedidukę ekskursiją po savo namus. Atidžiau po juos pasidairykite ir sąžiningai įvertinkite, kiek iš to, kas sukaupta, iš tikrųjų yra svarbu, naudinga ir reikalinga. Nepamirškite įvertinti ir sandėliuko, tamsaus kambario bei kitų atkampių vietų, nes būtent jos geriausiai atskleidžia visą tiesą apie tikrąją daiktų vertę.

„Fotolia“ nuotr./Raudoni bateliai
„Fotolia“ nuotr./Raudoni bateliai

Padarėte išvadas? Tuomet siūlome dar vieną testą: dabar prisėskite ir surašykite visus daiktus, kuriuos ketinate kažkada įsigyti. Pradedant smulkmenėlėmis, baigiant stambiais pirkiniais. Apskaičiuokite, kiek maždaug reikės pinigų ir kiek valandų turėsite dirbti, kad juos uždirbtumėte? O dabar dar kartą pagalvokite, ar tikrai tų daiktų žūtbūt reikia...

Kuo gi nusikalto daiktai?

Patys savaime daiktai nei geri, nei blogi. Viskas priklauso nuo mūsų santykio su jais. Jei įsigytume tik tuos dalykus, kurie atitiktų tikruosius mūsų poreikius, net sunku įsivaizduoti, koks paprastas būtų mūsų gyvenimas. Tačiau vadinamoji civilizacija mus įtikino, kad taip gyventi primityvu. Jei nori vadintis šiuolaikišku žmogumi, privalai patvirtinti savo statusą tam tikrais daiktais. Gyvenate nedideliame bute ir nesvajojate apie namą? Gėdykitės tokio nenoro ir niekam garsiai apie tai nekalbėkite, nes palaikys beprote. Neturite atitinkamu pavadinimu paženklinto išmaniojo telefono, o jūsų vaikas nežaidžia planšetiniu kompiuteriu? Vertinant šiuolaikiškais standartais, jūsų šeima yra nulinės vertės.

Žinoma, šie trūkumai dar gali būti atleisti, jei stovite ant deramo karjeros laiptelio, važinėjate prabangiu automobiliu ar dėvite „teisingomis“ etiketėmis paženklintus drabužius. Ir to neturite? Na, tada jau krachas! Tiesa, sistema siūlo ir šiokias tokias „lengvatas“ – į „civilizuotų žmonių“ sąrašus įrašo ir tuos, kurie, nors ir neturi minėtųjų civilizacijos atributų, bent jau karštai siekia juos turėti arba perka pigesnius atitikmenis. Didis vartojimas yra šių laikų civilizacijos dievas.

Sistemos triukai

Galima būtų ilgai postringauti apie tai, ką sumokame mainais už tą vadinamąjį normalų „civilizuoto žmogaus“ statusą. Kiek atiduodame energijos, sveikatos, kiek išgyvename vidinių dramų, konfliktų su kitais, kol apsikarstome visais „privalomais“ įvaizdžio atributais. Galiausiai atsėlina senatvė, o su ja daugeliui ir sielos tuštuma. Su didžiausiu kartėliu suprantame, kad visą gyvenimą nugyvenome vien siekdami visokiausių daiktų, statydami didžiulius, neva vaikams reikalingus namus, bet niekada taip ir negyvenome dėl savęs.

Dar apmaudžiau, kad dažnai tik galvojame, jog patys laisva valia norime visų tų daiktų, nors iš tiesų mūsų protu lyg lengvai minkomu plastilinu naudojasi jos didenybė komercijos sistema. Tai ji – ne mes – nusprendžia, ko turime norėti. Reklamomis, mados diktatu ir kitokiais triukais ji mus įveda tarsi į transo būseną. Štai ir dirbame visą gyvenimą tarnaudami svetimiems tikslams, o baisiausia, kad juos įnirtingai giname, mat manome, jog šie tikslai yra mūsų pačių.

Minimalistų „sekta“

Vis dėlto yra žmonių, kurie tarsi pabunda iš masinio vartojimo sapno ir susivokia, kad nuklydo kažkur ne ten. Tokių pavyzdžių tolydžio vis daugėja. Jie rašo knygas, kuria tinklaraščius. Šie žmonės visi kaip vienas tvirtina, kad, atsikračius poreikio palaikyti savo įvaizdį ir tarnauti daiktams, gyvenimas gerokai prašviesėja. Drauge dingsta ir savęs aukštinimas, noras konkuruoti su kitais. Tiesiog pradedi gyventi tikrąjį gyvenimą.

Kiti žengia dar toliau ir radikaliai pakeičia savo gyvenimo būdą – palieka darbus, didmiesčius ir traukia arčiau gamtos. Toks tradicinės visuomenės gana prieštaringai vertinamas reiškinys anglų kalboje netgi turi pavadinimą downshifting. Lietuviškai tai skambėtų maždaug taip: „žemesnės pavaros įjungimas.“

Beje, sociologai pastebėjo įdomų reiškinį: kuo šalyje aukštesnis vidutinis pragyvenimo lygis, kuo žmonės gali sau leisti pirkti daugiau daiktų, tuo stipriau jaučiamas poreikis keisti, minimalizuoti savo gyvenimo būdą. Tikriausiai dėl to „downshiftingo“ idėjos bene labiausiai paplitusios tokiose šalyse kaip JAV, Australija. Šiose šalyse žmonių, metančių įmantrų didmiesčių gyvenimo būdą ir besikuriančių sau paprastą buitį arčiau gamtos, jau yra apie 30 procentų.

Noras atsiriboti nuo daiktų – toli gražu ne šių dienų išsigalvojimai iš gero gyvenimo. Visais laikais materialinių gėrybių bei statuso troško tik tie, kurie viso to neturėjo. Tie, kurie gaudavo daugiau negu reikia, vėliau ar anksčiau pajusdavo, kad daiktai neveda į jokią laimę, o tėra didžiulė našta sielai. Štai kad ir Indijos princas Sidhartas Gautamas, kuris, išsižadėjęs visų turtų, išėjo į gamtą ir tapo Buda. Arba Romos imperatorius Diokletianas, kuris gimė vargšų šeimoje, bet sugebėjo iškilti iki aukščiausio įmanomo posto. Tačiau, prislėgtas turtų ir kovų dėl sosto, galiausiai susirgo. Tada, perkainavęs savo gyvenimą, apsigyveno ant jūros kranto, kur likusią gyvenimo dalį nugyveno sodininkaudamas.

Ingos Balnanosienės tekstas.

„Edita“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką