Tačiau šį kartą Kristinos darbu grožėsimės ne pas jos užsakovus, o jos pačios namuose, kurie neskubriai, bet su įkvėpimu kuriami ir keičiami jau dešimti metai. Dar daugiau – pas Kristiną repetuojame Kalėdas: kuriame židinį, traukiame iš palėpių eglutės žaislus, kabiname vainiką ir pastatome žydinčių ciklamenų.
Savame name – laisvė fantazijai
Kauno rajone Kristinos šeima įsikūrė beveik prieš dešimt metų. Sklypas suviliojo gražiu peizažu: pamiškė ir netgi vandens telkinys – atgaiva sielai ir akims. Tai vieta, kurioje Kristinai ir jos šeimai tiesiog norėjosi būti. Palyginti nedidelis, 120 m rąstinis namas išaugo vos per kelis mėnesius, o interjero vizijos įgyvendinimas virto amžinu kūrybiškos moters eksperimentu.
„Juk savuose namuose galiu daryti ką noriu – visi manimi pasitiki ir niekas nieko neriboja. O štai gavusi užsakymą dažniausiai labai pasidžiaugi, jei pasiseka įgyvendinti 80 proc. savo vizijos. Žmonės dažnai turi savo nuomonę, nori išsaugoti daiktus, kurie galbūt nelabai tinka prie tavo projekto ir taip beveik nejučia nutolsti nuo savo pirminio plano“, – pastebi dizainerė.
Blogos energijos nejaučia
Pirmajame namo aukšte – pagrindinė erdvė: svetainė ir virtuvė, skiriamos gana masyvaus židinio su jaukia raudonų plytų apdaila. Židinio šonuose paliktos ertmės malkoms sudėti – įdomus, o kartu ir dekoratyvus, jaukumo teikiantis sprendimas. Svetainė erdvi su senovinio stiliaus minkštąja dalimi, virtuvė – su klasikinio stiliaus, šviesiu komplektu. Čia šeimos susibūrimo vieta, čia jauku bet kokiu metų laiku, rudeniop ir žiemą dažnai pakuriamas ir židinys.
Už lango – didelė terasa ir tas nuostabus, visais metų laikais gražus vaizdas, dėl kurio čia ir įsikurta. Dauguma baldų – iš antikvariatų ir naudotų baldų parduotuvių, ilgai ieškoti, laukti, tikrai ne bet kokie. Dizainerė niekada nepraleidžia progos aplankyti antikvariatus ir sendaikčių parduotuves – juk tai tokios vietos, kur nežinai, kada ir ką atrasi. Ji šypsodamasi tvirtina, kad jokios blogos energijos ji nejaučianti, o daiktų minėtose vietose randanti kur kas įdomesnių nei įprastinėse baldų parduotuvėse.
Kaip, beje, ir dekoro detalių. Su klientais, sendaikčių ir antikvarinių daiktų tema sprendžiasi ne visada lengvai. Vieni bijo tos paslaptingos energijos ir liepia keisti senovinių veidrodžių stiklus, kiti tiesiog nemėgsta senų daiktų. Tačiau jeigu dizainerei pavyksta įkalbėti savo užsakovus netgi minimalistinį interjerą sušildyti baldu su istorija, besigailinčių ir nusivylusių nebūna. Todėl ji yra įsitikinusi, kad geras senovinis daiktas, bet kokio stiliaus namų tiesiog negalėtų sugadinti.
Niekada nepigs
„Yra ir dar vienas momentas, kuris motyvuoja mane tiek savo namus, tiek ir klientų apstatyti senoviniais baldais: jie nepinga, o kasmet tik brangsta. Todėl, kai dukrai prireikė rašomojo stalą, aš naudotuose balduose įgijau sekreterą. Žinoma, tai nėra tikrasis antikvariatas, daiktas daug „jaunesnis“, bet medinis, kokybiškas ir aš visada galėsiu jį parduoti bent jau už tą pačią kainą“, – mintimis dalijasi Kristina.
Kartais, kūrybiška moteris įsigyja ir daiktų, kuriuos tiesiog būtina restauruoti. Dažnai ji atgaivina juos pati – taip nutiko su virtuviniu stalu ir keliomis kėdėmis. Suirusius jų sietelius ji pakeitė minkšta, patogia ir net prabangia sėdimąja danga. Kėdės tarsi iš naujo atgimė.
Vienas koloritas
Kitas momentas, į kurį norisi atkreipti dėmesį šiuose namuose, tai labai vientisas Kristinos namų koloritas – mėlynas. Toks pasirinkimas neatsitiktinis: mėlyna – pati mėgstamiausia Kristinos spalva. Grindų plytelės, baldai, užuolaidos, miegamojo tekstilė, dalis tapetų – viskas to paties atspalvio, todėl puikiai dera tarpusavyje, nesunku priderinti naujas detales. Tokią spalvą padiktavo jau pats namo apipavidalinimas.
Rąstų namas yra nudažytas baltai, puošybos detalės mėlynos kaip ir namą juosianti tvora, tad išėjo gražus spalvos tęstinumas. Prabangi tekstilė ant langų – išorės ir vidaus jungiamoji grandis. Kristinai, apskritai, patinka tekstilė ir ji mano, kad būtent ja lengviausiai sušildomas interjeras. Pagalvėlė, servetėlė, takelis, kilimas – ir namuose jau daug jaukiau.
Įspūdinga širma
Antrajame aukšte – miegamasis, vaikų kambariai, vonios patalpa. Mėlynos spalvos čia irgi netrūksta, bet miegamojo tonai jau daug švelnesni. Įdomia konstrukcija nuo miegamojo atskirta drabužinės erdvė ir paslėptas židinio kaminas. Savotišką iš gipso kartono sukonstruotą širmą Kristina apklijavo įspūdingais tapetais, šiek tiek dekoruodama struktūriniu tinku tiek iš viršaus, tiek iš apačios, kad tapetas būtų panašus lyg ir į freską. „Kokybiški sienų apmušalai niekada neišeis iš mados.
Be to, su jais visada galima sukurti daug įdomių interjero apdailos sprendimų. Savo klientams visada pasiūlau netaupyti tapetams, ypač jeigu jų reikia nedaug. Kokybiški tapetai visada atsipirks – jų grožis ir išskirtinumas matosi net ir ne profesionalui“, – sako Kristina besigrožint melsvai balta miegamojo siena, o po to – ir koridoriumi.
Namo laiptinė nedidelė, laiptai neužima daug vietos, tačiau po jais dar įkurdintas ir pianinas, kurio istorija irgi nepaprasta. Mat iš pradžių čia stovėjo pianinas „Ryga“, o Kristinai visada norėjosi kokybiškiau skambančio instrumento. Atsiradus galimybei, čia buvo pastatytas puikiai skambantis firmos „Ed. Seiler“ pianinas. Žinoma, tai džiugino dar ir dėl interjero vientisumo. Dizainerė pabrėžė, kad sukurti darnią namų visumą ir yra kiekvienu atveju didžiausias iššūkis. Su tuo, dažnai sunkiai susidoroja patys žmonės, todėl įgudęs dizainerio žvilgsnis, kuriant namus, visada gali ir praversti, ir daug ką padėti išspręsti.
Dar daugiau įdomių atradimų – žurnale „Vintažo ženklai“.
