Rodos, pastaraisiais metais burtininkų reikalai įgavo antrą kvėpavimą. Nors horoskopai, Zodiako ženklų suderinamumo testai niekad nebuvo išėję iš mados, kurį laiką pamirštos Taro kortos, kristalai, smilkalai, netgi burtai ar užkeikimai tapo ne vien stoties bobučių užsiėmimais, o netgi labai populiariomis praktikomis.
Mėnulio fazėms sekti ir gyvenimo įvykiams pagal jas planuoti buvo sukurtos programėlės ir išleisti specialūs kalendoriai, o prašymas nedrumsti energijos lauko nebeskamba kaip haliucinacijas patiriančio asmens.
Ar kuo tamsesnė visuomenė, tuo ji labiau tiki prietarais? Nedrįsčiau teigti taip kategoriškai: burtai ir mitai turi savo žavesio. Vienaip ar kitaip, panašiomis praktikomis žmonės užsiiminėjo nuo neatmenamų laikų, ir tai neturėtų kelti didelės nuostabos.
Pakankamai nuoširdžiai tikint, kad tavo užnugary stovi kažkas didesnio kaip burtas ar energijos suteikiantis akmenėlis, tikiu, kad tai iš tiesų suteiks neįprastų galių ir magiškų jėgų. Ir tokiu atveju pasitikėjimą savimi kuriantis kristalas bus šimtąkart naudingesnis už įkyrias mintis, kad esi vidutinio-proto-niekam-tikęs-nevykėlis, net jeigu toks ir esi.
Gimnazijoje, kai pasižiūrėjau „American Horror Story“ sezoną apie madingų paauglių raganų mokyklą, įsivaizdavau, kad esu tokia kaip jos – turbūt truputį ragana, su ta žavia mintimi man buvo daug lengviau gyventi, nei suprantant, kad esu tiesiog dvyliktokė, siaubingai bijanti brandos egzaminų.
Pasitikėjimą savimi kuriantis kristalas bus šimtąkart naudingesnis už įkyrias mintis, kad esi vidutinio-proto-niekam-tikęs-nevykėlis, net jeigu toks ir esi.
Bet visa tai – smagybės ir žaidimai tol, kol jie nepradeda užtemdyti proto. Pirmasis proto užtemimo ženklas – įtikėjimas, kad žinai ir jauti geriau už aplinkinius, o prietarams prieštaraujanti nuomonė ar elgesys ima kelti nerimą ir baimę. Šis fenomenas savotiškai primena antivakserių mąstymą – nu gi nieko jiems nepapieši, nes jie mano, kad žinai už juos mažiau ir esi avelė roplių įtakoje. Bet kokia prieštaraujanti nuomonė priverčia nugaros plaukus stoti piestu ir sukelia audringą reakciją. Jeigu taip jau tiki, kodėl taip reaguoti? Nes tiek burtais piknaudžiaujantys, tiek antivakseriai į savo mąstymą įsisuko vedami to paties jausmo – nesaugumo.
Nesaugumo jausmas gali vesti į siaubingus santykius, prirakinti prie nemylimos darbovietės, paversti siaubūnu su milžinišku ego, įsukti visą gyvybę ryjantį nerimą. Magijos praktika yra kažkas tokio, kas tą nesaugumo jausmą užrakina giliau ir sukuria iliuziją, kad viską kontroliuojame mes, nepaisant aplinkybių. Mistika leidžia laikinai užsimerkti prieš sveiką protą, prieš neišvengiamybę, prieš „apčiuopiamą“ realybę.
Tačiau ilgainiui patys prietarai pradeda kelti baimę, nes žengti kiekvieną žingsnį pagal dvasingumo praktikas tampa neįmanoma: paliktas namuose kristalas ima kelti mintis, kad išėjus partrenks mašina, arba labai mielas vaikinas pasimatyme kelia įtarimą, kad su juo kažkas ne taip, nes skorpionai nedera su jaučiais.
Ilgainiui patys prietarai pradeda kelti baimę, nes žengti kiekvieną žingsnį pagal dvasingumo praktikas tampa neįmanoma.
Mistiniai dalykai mums ne vien sukelia naujų baimių, bet ir neleidžia pamatyti tikrų pavojų – daug blogiau nei dėl nederančio Zodiako ženklo atstumtas vaikinas yra iš tiesų niekam tikusi ar net kenkianti antroji pusė, kuri pagal burtus yra mums skirta.
Apturėjusi savo mistikos garbinimo laikotarpį kartais gėdijuosi to, kad jis praėjo ne šiaip sau, nes pabodo, o todėl, kad tiesos ir ateities nuspėjimo ten radau nedaug, ir saugumo jausmo man jis nesukūrė. Atvirkščiai, paskatino įkyrias mintis, kad nepersispjovus per petį mano bloga linkinti mintis tikrai išsipildys.
Gėdijuosi ne todėl, kad nusispjovus į spaudimąsi pradėjo nesisekti, o todėl, kad nenoriu būti apkaltinta racionalumo ir dvasingumo priešinimu. Manau, kad šie du dalykai suderintini. Viskas gyvenime suderinama: tiesiog galbūt ne viską reiktų priimti rimtai ir į krištolą verčiau žiūrėti kaip į gražų žibantį, laimę nešantį talismaną, o ne kaip į vaistus nuo nerimo ir blogo gyvenimo.
