Sekite 15min GoogleNors šiais laikais žmonės ieško patogumų ir nenori vargti kasdien valydami pelenus ir kapodami malkas, visgi krosnininkų amatas turi paklausą. Užsakymų ypač padaugėjo po praeitos šaltos žiemos. Vieni nori suremontuoti savo senas krosnis, kiti – pastatyti naują. Pasitarus su patyrusiu meistru, net ir šiuolaikiniame name galima suprojektuoti vietą krosniai.
Remontuoti ir statyti naują?
Jau dešimtmetį krosnis statantis Lukas Rimeika prisimena savo senelį, kuris buvo krosnininkas: „Kaime vis dar stovi jo statytos krosnys, galiu prisiliesti prie savo šeimos šaknų darbo vaisių. Tikriausiai tai ir mane paskatino užsiimti krosnininkyste. Išbandęs savo jėgas įvairiose srityse, supratau, kad man tinka darbas be didelės komandos, kūrybiškas, unikalus, ilgaamžis ir svarbiausia reikalingas žmogui.“
Dažniausiai L.Rimeika gauna užsakymų statyti naują krosnį, retai kas prašo remontuoti seną. Juo labiau, kad toks remontas panašus į krosnies perstatymą, tenka keisti beveik viską.
„Palieku nebent koklines sienas, jei jos tvarkingos, ir tuomet viską keičiu viduje. O jei sienelė plytinė ar tinkuota, dažniausiai perstatau iš naujo“, – pasakoja meistras.
Lukas sako, kad seną krosnį geriausia keisti tuomet, jei namuose yra planuojamas kapitalinis remontas: „Labai daug senų krosnių buvo statyta vietinių meistrų, kurie pastatė sau, kaimynui ir po to apstatė visą apylinkę, tačiau retai randama gera sena krosnis. Jei krosnis yra 40 metų senumo, reikėtų planuoti ją perstatymui.“
Norint turėti krosnį vien noro neužtenka
Norint namuose įsirengti krosnį, pirmiausia reikia įvertinti jos poreikį ir galimybes. „Neretai žmonės nori krosnies, bet neapgalvoja jos eksploatacinių savybių ir techninių parametrų“, – teigia Lukas.
Pasak meistro, krosnies vietą ir dydį apsprendžia tai, ar ji bus naudojama kaip pagrindinis šilumos šaltinis, ar tik papildomas?
„Jei namuose nuolat negyvena, geriau rinktis šildomą sienelę su krosnele. Jei planuojate statyti naują namą, projekte numatykite vietą metaliniam židinukui. Jei A+ klasės namas jau pastatytas, išvedžiotas grindų šildymas, pamate neįrengtas oro patekimas iš lauko, pamatas per mažas, įrengti krosnį gali būti problematiška“, – tvirtina L.Rimeika.
Klaidos – netinkamas kuras ir nevalomas kaminas
Eksploatuodami krosnis, žmonės daro daug klaidų. Anot Luko, pirmiausia pasirenkamas netinkamas kuras – deginamos ir plastikinės pakuotės, ir baldinės plokštės.
Krosnims kenkia ir per intensyvus kūrenimas – ji greičiau susidėvi, ir per silpnas – žema temperatūra užkemša krosnies kanalus ir kaminą. Jei krosnis retai valoma – suodžiais apaugę kanalai mažina jos efektyvumą ir trauką.
Ypač svarbu prižiūrėti kaminą, kuris atsakingas už sudegusio kuro išmetimą iš sistemos. „Klaidinga yra sakyti, kad „krosnyje nėra traukos“, nes traukia kaminas – jis negali ištraukti iš krosnies dūmų dėl krosnyje esančių problemų: neišvalytos angos, sugedusios sklendės ar užkritusios vidinės konstrukcijos kanaluose“, – teigia meistras.
Kaminas atsakingas ir dėl gaisro: kamine užsidega suodžiai, pro nesandarumus išplinta į palėpę, uždega sausą medieną. Jei krosnis netvarkinga, ne laiku uždaromos sklendės, susidaro sveikatai ar net gyvybei pavojingos smalkės.
„Apibendrintai galima sakyti, kad tai padidintos rizikos statinys, krosnis ir kaminas turi būti tinkamai pastatyti, kad tarnautų ilgai ir būtų saugūs eksploatuoti“, – tvirtina L. Rimeika.
Kainą lemia meistro kvalifikacija ir medžiagų kokybė
Kalbėdamas apie krosnies įrengimo kainą, L.Rimeika sako, kad ji priklauso nuo meistro darbo ir medžiagų kokybės: „Kai kurie meistrai dirba pigiai, gali pastatyti krosnį už 2500 eurų. O mano vien medžiagos tiek kainuoja. Rinkoje yra daug skirtingų medžiagų ir ne vienas krosnies statymo būdas. Jei statai iš kokybiškų medžiagų, krosnis bus gerokai brangesnė. Kita krosnies kainos dedamoji yra pats meistras ir jo patikimumas – pusę sumos sudaro medžiagos, antrą pusę darbas.“
Pasak Luko, krosnininkai stipriai jaučia konkurenciją su kitomis šildymo alternatyvomis: „Šildantis krosnimi, reikia įdėti nemažai darbo – ruošti malkas, kasdien kūrenti, valyti pelenus. Savotiškas šilumos kūrimo ritualas ne visada patrauklus prie šiuolaikinių patogumų įpratusiems žmonėms. Manau, kad krosnį renkasi tie, kurie jaučia nostalgiją vaikystės prisiminimams, taip pat žmonės, kurie nori išsaugoti autentiškumą ar renkasi sveikesnę gyvenseną. Žinoma, krosnis nepamainoma ir gyvenant atokioje vietovėje, kai gali dingti elektra ir nelieka kito šildymo šaltinio.“
Krosnininkai naudoja naujas technologijas
Pasak L.Rimeikos, krosnių meistrų darbą koreguoja naujos technologijos: vietoj paprasto plaktuko ar kampinio šlifuoklio naudojamos vandens pjovimo staklės, gulsčiukus pakeitė lazeris, mūro mišiniui nebereikia sijoti žvyro ir kasti molio, užtenka nusipirkti paruošto mišinio.
„Rinkoje yra daug medžiagų skirtų krosnies statyboms, naujų techninių sprendimų ir galimybių įgyvendinti unikalų projektą“, – teigia meistras.
Kalbant apie ateitį, L.Rimeika mano, kad gali būti įvestas rankų darbo kieto kuro įrenginių standartas, statiniai turės būti sertifikuoti. Kita vertus, židiniai ar krosnelės testuojami idealiomis sąlygomis ir neatsižvelgiama į tai, kad pažeidžiamos eksploatavimo sąlygos, kūrenamos drėgnos malkos ar baldinės plokštės.
„Krosnininkų paklausa padidėja po šaltos žiemos, kai žmonės įsitikina, jog šilumos siurbliai ar metalinės krosnelės šildo nepakankamai, žinoma, priklausomai nuo namo energetinės klasės. Prisimenama, kad yra šilumą kaupiančios krosnys, kurios užtikrina nepriklausomumą nuo elektros tiekėjų. Laikas parodys, kiek ateityje liks krosnininkų, ar tuo užsiims jaunoji karta. Svarbu puoselėti šį amatą, juo dalintis, viešinti – gal užkabins jauną širdį, pritrauks sunkus, bet įdomus darbas“, – svarsto L.Rimeika.
Tapo krosnių meistrų gildijos direktoriumi
Krosnių meistras Marius Babraitis sukaupė darbo patirtį įvairiose srityse: gamino medinius langus, statė jachtą, dirbo metalo ir medžio restauravimo dirbtuvėse, vadovavo vaikų stovykloms, gamino kebabus Anglijoje.
„Galiu išmokti padaryti bet kokį techninį darbą, man patinka kurti kažką naujo arba ardyti ir suprasti kaip padarytas vienas ar kitas įrenginys“, – sako Marius.
Krosnininkyste Marius susidomėjo prieš 19 metų, kai sodyboje reikėjo įrengti pirties, maisto gamybos ir šildymo krosnis.
„Mano dėdė užsiima šiuo amatu ir sutiko paimti mane į pameistrius. Pastatęs kelias krosnis kartu su juo, pradėjau dirbti savarankiškai – iš pradžių buvo sunku, trūko žinių ir informacijos“, – prisimena Marius.
M.Babraitis baigė mokslus Vilniaus Jeruzalės darbo mokymo centre ir įgijo krosnininko kvalifikaciją. Marius dar pagilino žinias ir krosnių statybos seminare, 6 metus vadovavo Krosnių meistrų gildijai.
„Gilinausi į senųjų meistrų darbus ir meistriškumą, išsaugojau senąsias tradicijas ir kartu adaptavau naujausias technologijas. Kiekviena krosnis yra skirtinga, todėl man patinta šis amatas, apjungiantis tikslumą ir kūrybiškumą“, – teigia Marius.
Perstatymas gali kainuoti brangiau nei nauja krosnis
Klientai dažniausiai kreipiasi prašydami pastatyti naują krosnį arba suremontuoti seną. Pasak Mariaus, jei krosnies „amžius“ 40 metų, iš jos „vidurių“ nieko nebeliko, todėl reikalinga krosnies rekonstrukcija. Jei krosnies sienelės nesutrūkinėję ir nesubyrėję, tereikia pakeisti tik krosnies vidurius.
„Remontas ar restauracija neretai pavirsta į krosnies perstatymą, o tai gali būti brangiau nei statyti naują. Be to, statant naują krosnį, mažiau purvo ir dulkių, bet visada atsižvelgiu į užsakovo poreikius ir galimybes“, – teigia meistras.
Krosnį galima pastatyti iš bet kokios medžiagos, kuri akumuliuoja šilumą: plytų, koklių, akmens ar termobetono. „Tinka visos medžiagos, skiriasi tik kaina – žmonės dažniausiai renkasi plytas“, – sako Marius.
Anot M.Babraičio, pagrindiniai krosnių tipai yra trys: pirties, šildymo ir maisto ruošimo, bet jie gali jungtis tarpusavyje – viskas priklauso nuo neribotos meistro ir užsakovo fantazijos.
Namo projekte reikia numatyti vietą šildymo šaltiniui
Pasak M.Babraičio, architektai neretai klaidina klientus teigdami, kad šiuolaikiniame name negalima įsirengti krosnies: „Tikrai galima, tik planuojant namo statybas reikia tinkamai suprojektuoti erdvę krosnies statybai. Krosnininkai gali padėti pakoreguoti projektą.“
Jei krosnies paskirtis šildyti namą, ji turi būti tinkamo dydžio ir formos, kad šilumos užtektų visoms patalpoms. „Pastačius per mažą krosnį, ją teks daug kūrenti. Čia kaip važiuoti automobiliu pirma pavara dideliu greičiu – krosnis greitai susidėvės, o ir namo nesugebės prikaitinti“, – sako meistras.
Renkantis krosnį, svarbi ir namo energetinės klasės charakteristika. Tik žinant atsakymus į visus klausimus, pasirenkamas krosnies dydis, ir tik po to apsisprendžiama dėl išvaizdos ir medžiagų.
O tiems, kurie jau turi krosnį, Marius primena nepamiršti reguliariai ją prižiūrėti ir valyti. Jei keletą mėnesių neišvalomi pelenai, jie pradeda kauptis ties ketaus grotelėmis, toje vietoje kyla temperatūra, galinti net išlydyti ardelį. „Krosnies kanalus ir kaminą reikia valyti bent kartą per metus, to nedarant kyla gaisro rizika“, – perspėja krosnininkas.
Darbus planuoja 4-5 mėnesiais į priekį
M.Babraitis sako, kad klientai pirmiausia klausia kainos: „Konkrečią sumą sunku įvardinti, kol nežinai krosnies dydžio ir medžiagų. Kuo didesnė krosnis, tuo daugiau reikės medžiagų – kainuos brangiau. Kainą lemia ir iš ko ji bus statoma – plytų ar koklių. Tarkime, kaina apie 5000 EUR su darbu, bet jei iš koklių, dar reikia pridėti jų komplekto kainą, kuri priklauso nuo gamintojo ir dekoro elementų.“
Mariui užsakymų netrūksta, ypač po praėjusios šaltos žiemos – jis darbus planuoja 4-5 mėnesiams į priekį, tad jei klientas nori krosnies iš karto, tenka nusivilti.
Nors krosnių poreikis mažėja, bet jų vis dar reikia
„Kol nebuvo geoterminio šildymo būdų, vienintelis krosnies konkurentas buvo centrinis šildymas. Geoterminiam šildymui reikalinga elektra, todėl krosnis įsirengia tie, kurie gyvena toliau nuo miesto, kad neprarastų šilumos šaltinio, jeigu dingtų elektra“, – pasakoja M.Babraitis.
Pastaruoju metu Marius pastebi, kad susidomėjimas krosnimis mažėja – jis dažniau stato lauko krosnis maisto gamybai arba pirties krosnis. „Bet kai praėjusią žiemą dėl stiprių šalčių pradėjo strigti oro siurbliai, žmonės šildėsi elektriniais radiatoriais, vėl krosnių populiarumas šovė į aukštumas“, – teigia meistras.
Anot M.Babraičio, krosnys neišnyks, visada bus reikalingos kaip šilumos šaltinis, ypač gyvenant regionuose – juk jai tereikia kamino ir malkų.
„Ypatingas ir ant ugnies pagaminto maisto skonis, visiškai kitoks nei kepant ant elektrinės ar dujinės viryklės – daugeliui nostalgiškai sužadina vaikystės prisiminimus iš močiutės kaimo“, – sako krosnininkas M.Babraitis.
