Vis dėlto galimybė dirbti prie sudėtingiausių projektų, važinėti po pasaulį („Gensler“ turi padalinius visuose žemynuose) nenuslopino namų traukos – jis vėl Vilniuje, ten, kur prieš išvykdamas į Londoną projektavo nemažai viešųjų erdvių. Tad ir teiraujamės, kaip tarptautinė patirtis pakeitė (ar pakeitė) požiūrį į Lietuvos interjero raidą.
Nuo kioskų iki „Akropolių“
– Kas būdinga Lietuvos viešosioms erdvėms – prekybos centrams, viešbučiams (gal net ir aikštėms); kuo tai, kas daroma čia, skiriasi nuo Vakarų ir Rytų?
– Pirmiausia, aišku, ekonominės realijos, į kurias nesinori plėstis, – Vakarų viešosios erdvės turtingesnės, Artimųjų Rytų dar labiau, ten naudojamos brangesnės ir kokybiškesnės medžiagos, daugiau mini detalių, daugiau technologinių naujovių ir panašiai. Bet čia jau nieko nepadarysi – tokia mūsų realybė, o ji po truputį keičiasi kartu su mūsų turtėjimu.
Ilgą laiką Lietuvos viešosiose erdvėse man trūko įdėtų žmogaus darbo valandų projektavimo etape, sakyčiau, netgi meilės detalėms. Sutinkama mokėti už konkrečius daiktus, medžiagas, įrengimus, bet ne už valandas, praleistas ant popieriaus dėliojant, kaip atrodys projektas. Todėl natūralu, kad nauji projektai atrodydavo nauji, bet negyvi, be vibracijų, kurių gali suteikti laiku ir vietoje sukurta detalė, kartais tušti ten, kur akivaizdžiai galėjo būti smagus akcentas, tokie šaltoki. Jau nekalbu apie amžiną sąmatų viršijimo bėdą, kai nepadirbėjus „ant popieriaus“ vėliau nusiviliama rezultatu ir imama perdarinėti, bandant pagerinti neišbaigtą idėją.
– Kaip Nepriklausomybės metais keitėsi tiek pačios idėjos, tiek investuojamos lėšos tokioms erdvėms? Ar po baisių „Akropolių“ pradėjome daugiau investuoti į prekybines erdves?
– Nenorėčiau išskirti „Akropolio“ kaip baisiausios viešosios erdvės. Savo karjeros pradžioje pats turėjau galimybę padirbėti prie pirmosios Vilniaus „Akropolio“ dalies viešųjų erdvių (dirbau ir prie pirmojo restarano tuometiniame „Akropolyje“), mačiau, kaip jos buvo kuriamos, kiek planuota. Manau, jog pagal savo funkciją ir kontingentą bei tikslus jis yra labai normalus prekybos centras. Nereiktų pamiršti ir to, kad, kai jis buvo kuriamas, atsvara jam buvo kioskai, turgūs iš mašinų ar palapinių, o kai lygini su tokiomis prekybinėmis erdvėmis – progresas buvo didžiulis.
Amžinas įvairovės poreikis
– Vis dėlto ar galėtumėte įsivaizduoti tokį statinį Londone?
– Prieš dvidešimt penkerius metus statytą nesunkiai dabar gal įsivaizduočiau Mančesteryje.
Londone mačiau prekybos centrų ir keturiasdešimties, ir ketverių metų senumo. Ten mačiau, kaip keičiasi interjerai, kaip tobulėja modernėja. Ir visad matosi, kuriuo metu kurtas interjeras.
– Ar bandoma juos išsaugoti, ar naikinama?
– Ir taip, ir taip. Prekybos centrai centre, užsikariavę vardą (prabangieji), atnaujinami saikingai, išlaikant stilių ir dvasią, priemiesčio dėžutės renovuojamos kardinaliau. Realybė tokia, kad žmonėms reikia naujų įspūdžių, todėl visuomeniniai, ypač komerciniai interjerai, nuolat keičiasi.
Sakoma, kad parduotuvės interjeras per trejus metus pasensta stilistiškai, per penkerius – technologiškai, per septynerius – fiziškai. Retai kuri komercinė erdvė išlieka nepakitusi dešimtmečius.
– Kokias matote kaitos tendencijas Lietuvoje?
– Lietuvoje interjerų kaita akivaizdi. Kaip kad aptarnavimo sferoje verslas pas mus vis dar kuriasi, taip kartu su juo vystosi ir interjerai. Tačiau iki šiol jaučiami tam tikri apsėdimai. Buvo laikas „kaimo interjerams“, ypač maitinimo įstaigose, – visi stengėsi bent jau vežimo ratą pasikabinti ant sienos. Vis dar gyvas bumas kavinių su vėlgi savitu, bet labai vienodu moderniu/jaunatvišku interjeru.
Visgi norėčiau pasidžiaugti, kad jau keletą metų dygsta visokio tipo barai ir restoranai, nebesistengiantys kartoti ir kopijuoti vienas kito, o ieškantys įkvėpimo Vakaruose. Kiekvienas iš jų vis su kitokia koncepcija, idėja ir stilium, todėl ir atmosfera skiriasi, tad vakarą galima praleisti judant per erdves, renkantis skirtingus įspūdžius. Dabar žmonės dažnai aplanko kelias skirtingas vietas per vakarą, ir labai sunku pasakyti, ar skirtingos vietos skatina tokį judėjimą, ar atvirkščiai – publikos mobilumas paskatino barų įvairovę.
Grįžęs iš Londono, matau didelę dalį įstaigų, kurias galėčiau matyti ir ten.
Dar vienas džiugus žingsnis: pradedama investuoti ten, kur reikia. Po nepriklausomybės atkūrimo labai aiškiai buvo juntamas poreikis turėti viską naują, nesvarbu kokybė, svarbu, kad nauja.
Dabar jau matau, kaip yra saugomos buvusių interjerų detalės, kaip panaudojami seni baldai, kaip atidengiamos senos, atrodo, niekuo neypatingos sienos ir paverčiamos baro akcentais. Atrodo, kad verslas jau nebebando kopijuoti viens kito, nes rinka artėja link persipildymo, tad dar viena tokia pati erdvė jau niekam nebereikalinga.
Dėmesys detalėms
– Kodėl verta investuoti į gerą prekybos centro ar parduotuvės dizainą? Ypač žinant, kad jis greitai pasens.
– Mes gyvename pasirinkimo pertekliaus laikais, tad prekės/paslaugos išskirtinumu/ vienetiškumu labai mažai kas gali pasigirti, ir net jei atsiranda naujas produktas, kurio neturi kiti, jis tuojau nukopijuojamas, pasiūlomos alternatyvos. Tad tenka ieškoti kitokių būdų pridėtinei vertei kurti: pardavėjams atsiranda poreikis išsiskirti, o vienas iš būdų – sukurti unikalią pirkimo patirtį. Dalis jos yra ir interjeras.Manau, jog svarbiausia identifikuoti būsimus parduotuvės klientus ir pagal jų poreikius kurti jiems pritaikytą atmosferą, vienokią paaugliams, kitokią verslininkams, trečiokią profesionalams...
Kitas svarbus aspektas – komfortiškas, įtraukiantis judėjimas erdvėje: žmogus turi tarsi savaime judėti ten, kur numatyta. Daug kartų esu dalyvavęs pasitarimuose, kur svarstydavome kiekvieną kliento žingsnį, kas patrauks, kaip sustabdyti klientą, kad nepraeitų pro šalį, kaip klientas judės per parduotuvę, kur sustos, kur apsidairys, kaip nepadaryti akligatvių ir nišų, į kurias niekas neužsuks… Kuo geriau apmąstyta pirkėjo kelionė per erdvę, tuo sėkmingesnis verslas.
– Bet juk tai rinkodaros pradžiamokslis – kaip užtęsti pirkėjo kelionę per prekes, kur ką išdėstyti, galiausiai ką dėti į paskutinę lentyną prie kasos spontaniškam pirkimui. Kur čia interjero architekto vieta?
– Tą lentyną prie kasos turi kas nors suprojektuoti, kaip ir pirmą eilėje, ir sujungti jas stilistiškai. Ir apšviesti, išdėlioti erdvėje, kartu sukuriant išskirtinį parduotuvės veidą. Jeigu kuriama bent kiek orginalesnė parduotuvė, įranga gal nebus visiškai autentiška, tai bent detalėmis (kainų laikikliais, lentynomis...) turi išsiskirti.
Pamenu, dirbome „Gensleryje“ prie „Hakkasan“ restorano Londone (viena „Michelin“ žvaigždutė): trise praleidome šešis mėnesius projektuodami, todėl kiekvienas restorano centimetras buvo apgalvotas, net su skirtingais išsiuvinėtais šilkiniais drakonais sofučių atkaltėse.
– Ar Lietuvoje matote panašaus lygio interjerų? Nekalbu apie užmojus – „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų Lietuvoje neturime, kaip ir daugelio kitų dalykų. Bet tendencijas veikiausiai galima matyti.
– Pasitaiko, bet dažniausiai tai toli gražu ne visiems prieinamos ir matomos vietos.
– Ką turite galvoje?
– Paprastai interjerai, kuriems buvo skirta daug dėmesio ir meilės, kuriami pakankamai uždarose erdvėse, ar tai būtų privatūs interjerai, ar uždari prabangūs klubai. Vienas iš dešimties interjerų sudomina įdomesniais sprendimais ar detalėmis, bet ir to dar negana – norisi, kad įdomios detalės jungtųsi į naują nematytą visumą. Toks interjeras, kur viskas atrodo sustyguota, pasitaiko vienas tarp šimto.
Ir pats turėjau progą sukurti nekasdienį interjerą „IDW Esperanza“ kurorte. Jame pasistengiau sujungti daugelį originalių interjero sprendimų į naują nematytą visumą. Įkvėpimo ieškojau 6-7 dešimtmečio modernizme su tam tikra postmodernizmo įtaka.
Kadangi užsakovas turi stiprią baldų gamybos įmonę, labai vertinau galimybę kurti sudėtingesnius nei įprastai baldinius sprendimus. Poliruoto žalvario šviestuvai, žalvarinis krioklys, itin sudėtingas baras, 7 metrų poliruoto plieno registratūros stalas, konstruotojų pramintas Titaniku.
Įdomiausia buvo, kaip sujungti dvi itin skirtingai atrodančias erdves – labai šviesią registratūrą ir tamsų bei prabanga alsuojantį barą. Derindamas detalių formas, faktūras, sugebėjau sujungti šias dvi erdves.
