 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Architektė-interjero dizainerė Roma Dainelienė |
Apie tai, kaip išvengti stereotipų ir susikurti jaukius namus, kalbamės su architekte-interjero dizainere Roma Daineliene.
- Ar lietuviams vienodai svarbu, kaip atrodo jis, jo automobilis ir jo namai?
- Namai dažnai atsiduria trečioje vietoje. Žmogus gali nusipirkti Christiano Louboutino batus ar brangų automobilį, bet savo butui ar namui neskiria daug dėmesio... Tiesiog neturime šimtamečių interjero dekoravimo tradicijų. Ką čia slėpti... Visi mes atėję iš „Rumšiškių kaimo“. Juk nesame itin estetiką vertinantys prancūzai ar italai, kuriems tėvai palikdavo senovinius baldus ar laiko patikrintus paveikslus. Užaugome tarp vienodų tarybinių sekcijų, pas mus nebuvo interjero kūrimo tradicijų.
- Turbūt dažnai žmonės sako: „Deja, tam neturime pinigų.“
- Tokiais atvejais patariu: „Tuomet įsirenkite nors gražų tualeto kambarį – juk jis, o ne svetainė yra namų veidrodis.“ Tada su manimi ginčijasi: „Kas čia ypatingo: klozetas, kriauklė, veidrodis... Kam tas grožis?“ Čia tik mūsų konservatyvumas...
 |
| Fotolia nuotr./Spalvos |
- Daugelį valdo bandos jausmas: jei draugai nusidažė sienas tam tikra spalva, kuri esą madinga, jis irgi nusidažys.
- Esu prieš mados vėjus interjeruose. Juk nesame labai turtingi ir kas kelerius metus negalime darytis kapitalinio remonto. O mados eina ir praeina: neseniai visus žavėjo baroko elementai audiniuose, šokolado spalva, Provanso stilius ir lyg atvirukai tų pačių dailininkų paveikslai... Žmonės pamato pas pažįstamus ir užsimano to paties, tačiau jie pamiršta, kad svarbiau yra namo ar buto suplanavimas – jis lemia gyvenimo kokybę. Tie, kurie samdo profesionalius interjero dizainerius, pirmiausia turi jais pasitikėti, nes jei specialistui tik diktuojama ir nesiklausoma jo patarimų – nieko gera nelauk.
- Bet juk yra dalykų, kurie dabar ant bangos?
- Vis dar aktuali ekologija: medis, šiurkštūs paviršiai, metalo elementai, nėra didelės pompastikos, bet yra teisingų kičinių elementų, sušildančių interjerą. Derinami, regis, nelabai derantys komponentai, pavyzdžiui, labai šiuolaikiniame interjere atsiranda klasikiniai, aksomu aptraukti krėslai, o ant jų dar užmetami Maroko stiliaus audiniai arba specialiai sendinti foteliai, aptraukti sena drobe. Klasikiniuose interjeruose atsiranda grubūs stalai su tarsi jūros bangų nugludintu mediniu paviršiumi. Tačiau, norint sėkmingai derinti stilius, reikia turėti estetikos pojūtį, kad interjeras netaptų neskoningas ir juokingas. Be to, pas mus sunku gauti tai, ko norėtum, ką įsivaizduotum.
- Siūlote bandyti derinti iš pirmo žvilgsnio nederančius dalykus?
- Taip įdomiau, nei baldų salone nusipirkti standartinę sofą su dviem foteliais ir visiškai nuobodų žurnalinį staliuką. Tegul fotelis būna iš kažkur atvežtas, stalelis – vintažinis, sofa irgi ne iš komplekto...
- Vieni ant sienų prisikabinę abejotinos meninės vertės paveikslų, kiti bijo, kad jiems kas nors nepadovanotų peizažo su trimis berželiais...
- Kai pradedu kurti interjerą, prašau, kad iš palėpių atitemptų tuos nesukabintus paveikslus. Tarp jų kartais randu ką nors vertingo. Tačiau dažniausiai pasižiūriu ir klausiu: „O turite kaimą ar sodybą? Galite drąsiai išvežti.“
Vienspalviai interjerai yra nuobodūs, vienas nuo kito beveik nesiskiriantys. O juk kiekvienuose namuose turi būti kažkas įdomaus ir originalaus.
- Ar lietuvių namuose mėgstami mažmožiai?
- Taip, bet būtent juos tvarkant labai trūksta profesionalo rankos, nes jie perkami negalvojant, ar derės prie namų stiliaus. Jei ant židinio atbrailos išrikiuoti ir šventi paveikslėliai, ir drambliukai, ir kryžiukai, o ant stalelių ir komodų chaotiškai sudėtos vazelės ir suvenyrai, vadinasi, nieko gera: juos reikia grupuoti, komponuoti, rasti jiems vietą...
- Įsivaiduokime jauną porą, ką tik atsikrausčiusią į standartinio suplanavimo butą. Nuo ko pradėti? Nuo sienų?
- Nuo pinigų. Nusibrėžti ribą, kiek jų galima skirti remontui ir interjero kūrimui. Paskui pradėti nuo to, ką gali gauti. Nes jei užsimanysi tam tikrų tapetų ir įsivaizduosi, kad paskui prie jų viską derinsi, o tokių tapetų parduotuvėse nebus, sugaiši daug laiko. Kartais verta pradėti nuo kito galo, tarkime, nuo nerealaus šviestuvo ar įdomaus audinio užuolaidų. Jei per išpardavimą randi nuostabų stalelį, kilimą ar fotelį ir nusiperki jį už pusę kainos – valio! Tai gali tapti atspirties tašku.
- Kokios dažniausios interjero kūrimo klaidos? Ko žūtbūt derėtų atsisakyti?
- Man labai nepatinka kičiniai bet kaip sukabinti paveikslai, vienspalviai interjerai ir lietuviškas Provanso stilius, kuris kitaip traktuojamas Prancūzijoje. Ten daug spalvų ir į sriubą nuo lubų spaliai turi byrėti, viskas nutriušę, daiktai su istorija... O pas mus – pseudoprovansas: viskas balta su mėlynais pakraštėliais. Vienspalviai interjerai yra nuobodūs, vienas nuo kito beveik nesiskiriantys. O juk kiekvienuose namuose turi būti bent kažkas įdomaus ir originalaus. Ir dar tos gremėzdiškos sofos iš interjero salonų, užimančios pusę kambario, arba keistų meistrelių sumeistrauti židiniai su visokiausiais paraitymais... Lietuviai labai bijo spalvų, nors šalto klimato zonoje namie jos tikrai kilstelėtų nuotaiką. Neduok Dieve, įsileisti į namus kokią tamsiai mėlyną ar raudoną – geriau apsiribokime smėlio ar ruda spalvomis. Jei norime keisti kažką, bet negalime apsipręsti, pažiūrėkime pavyzdžių internete, pavartykime interjero žurnalus – bus postūmis. O jei norime keisti kažką vieną – apsidairykime, kas labiausiai nervina: gal pabodusios užuolaidos, gal apsitrynęs stalelis...
- Nemažai žmonių iš namų išmetė kilimus – esą tik dulkes renka. Vaikščiosime tik ąžuolinėmis grindimis. Kokia jūsų nuomonė?
- Dulkės sėda visur... Kuo namuose daugiau tekstilės, tuo jie jaukesni. Užtiesalai, pagalvėlės, kilimai pagyvina juos, izoliuoja garsą. Esu už kilimus – nebent kambario erdvė labai mažytė. Beje, vilnoniai kilimai iš skiaučių dera beveik visur, jie praktiški ir neteplūs. Juk kartais kojų padais norisi jausti kažką švelnaus ir minkšto...
Tekstas Dovilės Štuikienės
