Metinė prenumerata tik 7,99 Eur! Trumpiausiai nakčiai - mažiausia kaina!
Išbandyti
2019 05 07

Probleminių šunų elgesio specialistė Vida išmoko keturkojus negraužti baldų ir nekaukti namuose

„Kartą skambinau vienai klientei, kuriai teikiau konsultacijas dėl jos šuns. Tuo metu ji buvo susirinkime, todėl skambutį atmetė. Kai jos kolegos paklausė, kas skambino, ji pasakė: tai mano šuns psichologė“, – juokėsi jonavietė Vida Radzevičienė. Tai buvo pats juokingiausias jos veiklos apibūdinimas, tačiau tiesos šiuose žodžiuose yra.
Vida Radzevičienė
Vida Radzevičienė / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Nuo vaikystės šunis mylinti ir juos auginanti Vida išties studijavo šunų elgesio ypatumus – jų elgesį, elgesio priežastis ir psichologiją. „Šunų elgesio korekcija – tokia yra mano veikla“, – sako moteris.

Daug metų sėkmingai draudimo srityje dirbusi Vida galiausiai nutarė parduoti savo draudimo brokerių įmonę ir pasinėrė į širdžiai mielą veiklą – darbą su šunimis.

„Savo veiklą pavadinau „Svajonių šuo“, susikūriau internetinę svetainę, savo patirtimi dailinuosi ir socialiniuose tinkluose. Dirbu visoje Lietuvoje, ir važiuoju ten, kur mane pakviečia“, – sakė V.Radzevičienė.

Šunų elgesio specialistės pagalbos prireikia įvairiais atvejais: kai gyvūnas kanda šeimininkui, kai rodo agresiją, graužia baldus ar paliktas vienas namuose kaukia. Vida sako, kad kuo sudėtingesnė problema – tuo darbas yra įdomesnis.

„Neįdomu ir nuobodu paimti gerai besielgiantį jauną Labradoro retriverį ir jį su skaniukais mokyti komandų“, – juokėsi jonavietė.

Patirtis – nuo vaikystės

Dabar Vida yra dviejų dukterų mama ir dviejų buvusių benamių šunų šeimininkė.

V.Radzevičienės namuose visada gyveno šuo, o dresuoti gyvūnus ji buvo pradėjusi nuo paauglystės. Tik tada, kai ištekėjo ir viena po kitos gimė dvi dukterys, keturkojų šeima nebelaikė.

Šunų elgesio specialistės pagalbos prireikia, kai gyvūnas kanda šeimininkui, rodo agresiją, graužia baldus ar vienas namuose kaukia.

„Aš šunis buvau ilgą laiką pamiršusi, tarp vaikystės ir dabar buvo atsiradęs tarpas. Auginau vaikus, vyras nepritarė šuns buvimui namuose, todėl buvau atitolus. Tačiau visada norėjau šuns. Ir pagalvojau, kad taip gyventi negalima, nes man šunys yra mieli.

Visi dažnai kalba apie balansą, kai pavargęs darbe po darbo valandų turi daryti tai, kas tau teikia džiaugsmą. Taip ir prasidėjo „sugrįžimas pas šunis“. Odį, mažą šunį, mums turbūt atsiuntė Dievulis“, – juokėsi moteris.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidos Radzevičienės augintiniai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidos Radzevičienės augintiniai

Kartą, šeimai susiruošus važiuoti į kaimą, buto duris pravėrusios dukros prie durų pamatė paliktą mažą šunelį.

Paėmusios jį ant rankų mergaitės atsigręžė į greta stovėjusį tėtį. „Ta akimirka ir pramušė vyro įsitikinimų barjerą. Kaip vėliau sakė jis pats, pasakyti dukterims „ne“ tiesiog negalėjo. Jis pasijuto tarsi tarp dviejų ugnių: priešais dvi mylimos dukterys, už jo – žmona. Ir jam nebebuvo ką sakyti. Taip Odis atkeliavo į mūsų namus“, – pasakojo jonavietė.

Nuo mažumės Vida Odį, paprastą ir visai nekilmingą šunį, ėmė mokyti deramo elgesio. Tik V.Radzevičienė to niekada nedaro per prievartą ir nepateisina jėgos naudojimo. Mat susitarti su šunimi yra daugybė būdų.

Antras šuo – iš gatvės

Vieną dieną V.Radzevičienė socialiniame tinkle, jonaviečių grupėje, išvydo, kad žmonės dalinasi didelio, į vilkšunį panašaus gyvūno nuotrauka. Jonaviečiai rašė, kad šuo greičiausiai yra benamis, atrodė ir nesveikas.

„Kaip įprasta tokiais atvejais, žmonės pasidalino į dvi grupes. Vieni – kad šunį reikia pagauti ir užmigdyti, kiti – kad reikia jį pagauti ir priglausti, kol jo nepačiupo norintys užmigdyti“, – prisiminė Vida.

Tad į po miestą lakstančio šuns paieškas įsijungė keli iniciatyvūs gyvūnų mylėtojai. Vida buvo jiems parašiusi savo telefono numerį, kuriuo galima paskambinti pamačius šunį, – mat gyvūnas buvo matomas vis skirtingose miesto vietose.

„Ir vieną vakarą man paskambino viena mergina, jos vardas Jovita. „Aš stoviu prie garažų ir maitinu jį dešra. Ar galit atvažiuoti?“ – tokia, sako Vida, buvo pokalbio pradžia.

Vida, iš namų pasiėmusi antkaklį ir pavadėlį, nuvažiavo į nurodytą vietą. Pirmasis priėjimas prie šuns nebuvo jaukus – nebuvo aišku, ar didelis šuo nepuls.

Tačiau šuo agresijos nerodė, todėl abi su Jovita jį įkėlė į automobilio bagažinę. Matėsi, kad šuo – be uodegos, o toje vietoje – žaizda.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidos Radzevičienės augintiniai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vidos Radzevičienės augintiniai

Jonavietės šunį nuvežė į veterinarijos gydyklą, esančią Jonavos miesto centre, kuri garsėja parama tokiems gyvūnams.

Veterinarai šunį apžiūrėjo ir pasiūlė kelias dienas palaikyti – kol bus aišku, kas jį gali priglausti. Paaiškėjo kad tai – negrynaveislė vilkšunė.

Papirko žvilgsniu

„Pasirodo, jog toks šuo – sužeistas, didelis – mūsų visuomenėje yra šiukšlė. Jo niekam nereikia.

Kelias dienas skambinau prieglaudoms, dėjau skelbimus. Tačiau šuns prieglaudos nepriėmė, nes ir taip buvo sausakimšos, o žmonės tokio didelio šuns nenorėjo. Nežinojau, ką daryti, spaudė laikas, kai iš veterinarijos gydyklos turėjau paimti šunį.

Vis eidavau jo aplankyti, o jis į mane žiūrėdavo tokiomis geromis akimis. Tas žvilgsnis mane papirko“, – sakė Vida.

Tačiau apie antro šuns atsiradimą namuose nė girdėti nenorėjo Vidos vyras. Tada V.Radzevičienės tėtis pasiūlė šunį apgyventi šeimos sodyboje, esančioje Jonavos rajone.

„Iš pradžių jai davėme vardą Pūga, o paskui Ara. Ji sodyboje gyveno apie porą metų. Tačiau nors niekada nėra parodžiusi agresijos jokiam žmogui, Aros elgesys buvo sunkus.

Jei mano mama išsivesdavo ją pavedžioti į mišką, pavadį ji prisirišdavo prie juosmens – kitaip šuns tiesiog neišlaikydavo. Ji neklausė komandų, vis pasprukdavo į mišką ir kelias valandas lakstydavo.

Supratau, kad taip negerai. Juk miške gali eiti grybautojas, ir šuo gali jį išgąsdinti. Todėl pradėjau dirbti su Ara“, – pasakojo Vida.

Tačiau nors niekada nėra parodžiusi agresijos jokiam žmogui, Aros elgesys buvo sunkus.

Moteris ieškojo įvairių būdų, kurie būtų veiksmingi, ir galiausiai šuns elgesį pakeisti pavyko. Dabar Ara gyvena Jonavoje, Vidos šeimos namuose, vedama pasivaikščioti netraukia pavadžio, negraužia baldų ir neloja palikta namie. Taip pat ji niekada iš džiaugsmo nešoka ant šeimininkų ar svečių. „Nes tai negerai. Jei į svečius ateina moteris, dėvinti pėdkelnes, o prie jos pribėga ir kojomis įsiremia didžiulis šuo?Taip neturi būti“, – kalbėjo Vida.

Gyvūnai mąsto ne taip, kaip žmonės

Būtent Aros elgesio pokyčiai dar labiau sustiprino Vidos norą dirbti su probleminio elgesio šunimis.

Ji skaitė ir tebeskaito daugybę įvairios literatūros, baigė nuotolines studijas apie šunų elgesį ir psichologiją. V.Radzevičienei dažnai tenka konsultuoti žmones dėl to, kad paliktas namuose šuo kaukia arba graužia baldus, tai – viena dažniausių problemų.

Taip pat jai teko lankytis šeimoje, kurioje prie šuns prieiti ir uždėti jam antsnukį bijojo patys šeimininkai, o kartą pagalbos kreipėsi moteris po to, kai savas šuo stipriai įkando jai į veidą.

Nuvažiavusi pas žmones, kurie nesusitvarko su šunimis, V.Radzevičienė niekada gyvūnų neauklėja komandomis, tačiau per dvi-tris valandas, išsiaiškinusi problemą ir situaciją, pateikia šeimininkams elgesio rekomendacijas. Vėliau, jei reikia, juos konsultuoja ir telefonu.

Kuo daugiau žinių įgydavo Vida – tuo viskas ėmė atrodyti paprasčiau. „Net patys žmonės kartais stebisi, kokie elementarūs dalykai lemia šuns elgesio pokyčius“, – sakė jonavietė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vida Radzevičienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vida Radzevičienė

Pasak Vidos, žmonės dažnai pamiršta, kad šunys mąsto ne taip, kaip jie. Kartais, kai kuriose situacijoje, gyvūnas ir žmogus supranta vienodai.

„Pavyzdžiui, jei aš geriu arbatą, o priėjęs šuo suloja – greičiausiai jo vandens dubuo tuščias ir jis nori gerti. Bet labai dažnai mes mąstome skirtingai. Šuo yra hierarchinis gyvūnas. Jis supranta paprastai: arba jis vadovauja, ir žmonės klauso, arba žmogus vadovauja, ir šuo klauso.

Dažnai sakau žmonėms: aš suprantu, kad čia jūsų namai, kad jūs mokate už šildymą, perkate maistą ir šiam gyvenimui vadovaujate. Man, kaip žmogui, tai yra visiškai suprantama. Bet jei jūsų šuo jums kanda ar rodo agresiją – jis tą situaciją mato kitaip.

Kodėl? Todėl, kad kažkuriose svarbiose jam vietose jūs elgiatės ne kaip lyderis. Per dieną šuo mus patikrina daugybę kartų. Tai – šėrimas, glostymas, vedimas į lauką, kada jam skiriamas dėmesys. Ar tu elgiesi kaip lyderis, ar tu elgiesi kaip mano vaikas?

Ir jei žmonės daro mažiau klaidų – tai ir šuns problemos mažesnės. Jei klaidų yra daugiau, jis pasidaro dar stipresnis vadas, daug labiau reguliuoja ir labiau pyksta“, – kalbėjo pašnekovė.

Pokyčiai susiję su augintinio branda

Vienas iš netikėčiausių pavyzdžių – maistas. Žmonės ne kartą sako, kad paaugęs šuo staiga nustojo valgyti – nesuvalgo viso maisto davinio.

„Kol maži šuniukai – jie dažniausiai viską suvalgo. Paskui ateina laikas, kai šuo ima ne viską suvalgyti. Žmonės galvoja, kad šuniui nusibodo maistas, kad jam netinka arba jis susirgo. Bet tai susiję ne su maistu, o su šuns branda.

Kai šuo bręsta, tampa paaugliu, jis pradeda tikrinti ribas. Ką tu darysi su paliktu maistu? Galėsiu valgyt kada noriu, ar ne? Žmogus, kuris pakelia ir padeda maistą į spintelę – jis kontroliuoja situaciją. Todėl šuniui baigus ėsti, indelį su maistu būtina paimti, ir kitą kartą padėti tik tada, kai ateina kito valgymo laikas“, – sakė V.Radzevičienė.

Dar vienas pavyzdys – kodėl šuo staiga įkando vaikui, nors jie kartu augo ir žaidė. Todėl, sako Vida, kad šuo suaugo ir jam nusibodo.

„Lygiai tas pats, kaip vaikas nuolat prašytų tėvų dėmesio, o šie, galiausiai neištvėrę, pakeltų balsą.

Šuo labai greitai subręsta. Vienų metų šuo yra kaip 14 metų vaikas, 2 metų šuo – kaip 21 metų suaugęs žmogus. Metus laiko keturkojis galėjo lakstyti po kiemą ir žaisti, bet jis užaugo. Jam nebe žaidimai galvoje. Kaip vaikams nusibosta ta pati veikla – taip žaidimai, nuolatinis lindimas gali nusibosti ir šuniui“, – pasakojo V.Radzevičienė.

Dar vienas pavyzdys – kodėl šuo staiga įkando vaikui, nors jie kartu augo ir žaidė.

Taip pat negalima leisti vaikams būti šalia šunų, kai jie rankose laiko maistą, nemaitinti jų.

„Ar teko girdėti frazę iš suaugusiųjų: tegul duoda vaikas šitam šuniukui kauliuką? Man nuo tokių dalykų baisu, nes gal per daug blogų pavyzdžių esu mačiusi. Juk šuo gali reaguoti, ginti maistą ir kąsti. Tada vaikas, prieš tai žaidęs su šunimi, nesupras, kas nutiko“, – kalbėjo jonavietė.

Dar viena klaida, kurią daro tiek vaikai, tiek suaugusieji – veido kišimas prie šuns, ypač jei jis miega.

Kaukia paliktas namuose

Viena iš dažniausių problemų – kai šuo, paliktas namuose, kaukia, atlieka gamtinius reikalus, graužia baldus.

„Tada šeimininkai palieka šuniui graužti maisto. Nes taip „rašoma internete“. Tai yra labai blogas patarimas. Šuo negraužia baldų todėl, kad yra alkanas arba iš neturėjimo ką veikti.

Dar daugiau – paliktas maistas tokiam šuniui stresą ir nerimą dar padidina. Ši problema yra kompleksinė ir neišsprendžiama taip greitai, kiekvienu atveju tenka dirbti atskirai“, – kalbėjo V.Radzevičienė.

Taip pat negalima pačiam eiti link svetimo šuns – jei gyvūną norima paglostyti, jį reikia pasikviesti pas save.

„Būtina atsiklausti šeimininko, o jam sutikus pasikviesti šunį pas save, kad jis bent metrą paeitų link kviečiančio žmogaus. Ateidamas šuo parodo, kad jis nori su bendrauti“, – sakė V.Radzevičienė.

Ne chemija ir ne aukštoji matematika

Kartais šuns elgesys tampa rimta problema šeimininkams. „Svajonių šuo yra tas, kuris nekelia įtampos šeimininkui, nekelia streso.

Yra didžiulė problema, kai žmonės negali išvažiuoti atostogų, nes neturi kam palikti šuns, jo dėl agresijos nepriima viešbučiai, dėl tos pačios priežasties juo nepasirūpins kaimynė“, – kalbėjo V.Radzevičienė.

Išmokti elgtis su šunimi nėra sudėtinga – tai ne chemija ir ne aukštoji matematika, todėl visų pirma reikia žinoti bendruosius principus. Vis tik, sako pašnekovė, situacijos būna skirtingos, todėl visiems šunims vienos taisyklės nėra.

Pasak Vidos, šunų elgesys pasikeičia per skirtingą laiką – vienam užtenka dešimties dienų, kitam – daugiau nei pusmečio, tačiau tai lemia tai, kiek laiko ir pastangų skiria šeimininkai.

Šuns elgesio pokyčius bei permainas gali lemti jo charakteris, temperamentas, amžius, tai, ar jį augino vienas šeimininkas ir daugybė kitų detalių: „Tačiau vienas dalykas nesikeičia niekada: kai šeimininkas pakeičia savo elgesį, pasikeičia ir šuo. Reikia keistis žmogui, ne šuniui.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šekspyriška vasara Pakruojo dvare: spektakliai, kvapą gniaužiantys triukai ir įspūdingos gėlių kompozicijos
Reklama
Joninių grilio vakarėlis už mažą kainą: pasigaminkite tris patiekalus neišleisdami 15 eurų
Reklama
Tinklinis, kepsninės, universalūs treniruokliai: ką šiemet erdvėms prie savo namų siūlys vilniečiai?
Reklama
„Telia“ stiprina ryšį Dainų šventės dalyviams ir lankytojams dar nematytu būdu
Užsisakykite
15min naujienlaiškius