Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žalieji partizanai. Kas jie tokie?

Sodinimui paruošti augalai
Sodinimui paruošti augalai
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Jie ginkluoti ir daugiausia į kovą kyla naktimis. Jų kovos laukas – apleisti miestų plotai, prastai prižiūrimos gatvės, parkai ir skverai. Neišsigąskite, jie ne nusikaltėliai ir ne teroristai. Tai sodininkai partizanai.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kuo gi slaptieji sodų sodintojai panašūs į partizanus? Jie taip pat veikia, galima sakyti, pogrindyje, slapta gamina ginklus ir ruošiasi kovai. Tik jų ginklai, paleisti į darbą, neša ne mirtį, o naują gyvybę. Kai būna jau panaudoti, „karo laukuose“ išsiskleidžia gėlės, ant sienų ima augti samanos ar lapoti vijokliai.

Kaip atrodo tasai slaptas sodininkų partizanų ginklas? Tiesą sakant, jis visai neslaptas. Kaip pasigaminti bombą ir ją panaudoti, daugybę pamokėlių galite rasti „Youtube“. Svarbiausia, už tokią bombą tikrai nepateksite į teisėsaugos nemalonę, nes šis ginklas pagamintas iš… paprasčiausių augalų sėklų. Sėklų bombos pasaulyje tapo tokios žinomos, kad jų jau galima įsigyti netgi interneto ar net kai kurių šalių sodininkų parduotuvėse. Bet pirkti visai nebūtina – lengva susikonstruoti ir pačiam.

Sodininkai partizanai sėklų bombų pasigamina perdirbdami įvairias jau panaudotas medžiagas (popierių, kaiušinių dėklius ir pan.). Bombos vidus užpildomas kompostu, organinėmis trąšomis ir, žinoma, norimų augalų sėklomis. Atėjus tinkamam laikui, paprastai pavasarį, bombos paleidžiamos į iš anksto žaliųjų partizanų nusižiūrėtus apleistus žemės plotus. Visai netrukus žaliojo karo rezultatai džiugina aplinkinių akis. 

 

Žemė yra visų!

Rudenį žalieji partizanai taip pat nesnaudžia. Jie įgyvendina daug sudėtingesnes „karines operacijas“ – sodina medžių sodinukus. Taigi, jei vieną rytą vietoj nykaus ir žmonių pamiršto kaimynystėje riogsančio kampelio išvysite naują parką ar sodą, žinokite – čia pasidarbavo sodininkai partizanai.

Tiesa, kažin ar Lietuvoje išvysite tokį netikėtą, akiai malonų reginį. Jei mūsų šalyje yra sodininkų partizanų, jų grupelės labai jau negausios. O kaip žinia, vienas karo lauke – ne karys. Nors… šis partizaninės sodininkystės judėjimas būtent ir prasidėjo nuo pavienių asmenų, vėliau gražiu pavyzdžiu užkrėtė minias. Svarbiausia judėjimo idėja – žemė priklauso ne valdininkams, o visiems žmonėms. Ir kiekvienas turi teisę rūpintis jos gerove ir grožiu taip, kaip liepia širdis.

Šiandien sodininkai partizanai buriasi į įvairias žaliąsias organizacijas, jos veikia visuose planetos žemynuose. Prie judėjimo kartais prisideda ir garsios firmos, kaip antai „Adidas“. Prieš kelerius metus ši garsaus ženklo gamintoja kvietė jaunimą dalyvauti žaliajame projekte: „Pamirškite aerozolinius dažus  ir imkitės partizaninės sodininkystės“, – skambėjo projekto iniciatorių raginimas. Partizaninę sodininkystę propagavusio projekto esmė – paskatinti jaunus žmones į pasaulį pažvelgti su meile gamtai ir pasitelkus augalus pakeisti nykias miestų erdves. Visi, kas tuo pasiūlymu susidomėjo, turėjo progą susipažinti ir su sėklų bombomis arba grafičių iš samanų kūrimu. Taip, teisingai perskaitėte, jau senokai egzistuoja ir tokia meno rūšis. Tik samanų grafičius kuria ne miestų architektūrą niokojantys gatvių chuliganai, o pripažinti menininkai kaip, tarkim, britė Anna Garforth, taip pat ir sodininkai partizanai. Tik pastarųjų tikslai galbūt kiek kitokie: ne kurti išskirtinį meną, o apželdinti jaukia žaluma nenaudojamus, vaiduokliškus pastatus.

Annos Garforth samanų grafitis
Annos Garforth samanų grafitis
Annos Garforth samanų grafitis
Annos Garforth samanų grafitis

 

Žiupsnelis istorijos

Kaip ir kada pasaulyje atsirado sodininkų partizanų? Atvirai kalbant, tokių žmonių būta visais laikais. Tik jie galbūt nesibūrė į judėjimus ir nesivadino jokiais skambiais vardais. Tyliai puoselėjo aplinką želdindami augalus ir trokšdami, kad pasaulyje būtų gera gyventi.

Šiuolaikinis sodininkų partizanų judėjimas prasidėjo, kaip manoma, praėjusio amžiaus antrojoje pusėje. Visi slaptieji augalų augintojai iki šiol su įkvėpimu prisimena Žmonių parką Berklio mieste JAV. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje dėl šio parko vyko kova su valdžia dėl žemės. Miesto gyventojai nesutiko, kad šia žeme būtų manipuliuojama. Daugybė savanorių paslapčia joje prisodino medžių ir gėlių. Taip jie išreiškė protestą, kad ši žemė yra laisva ir prieinama visiems, ir gimė Žmonių parkas, kuris iki šiol yra mėgstama miestiečių susibūrimų vieta.  Žinoma, aktyvistams dar ne kartą teko susivienyti prieš valdžią, kad  apsaugotų parką nuo sunaikinimo. Tačiau šis ir panašūs atvejai, kurių pasaulio istorijoje nestinga, taip pat dar nebuvo tikroji partizaninė sodininkystė.

Pirmąkart šis pavadinimas buvo paminėtas spaudoje 1973 m., kai žalioji aktyvistė Liz Christy iš Niujorko su grupele bendraminčių be miesto valdžios leidimo (tiesa, šiandien šis parkas jau patvirtintas valdžios) įkūrė viešąjį parką. Tai buvo įkvepiantis pavyzdys kitiems. Ir tokių parkų ėmė rastis vis daugiau. Kadangi sodininkų savavalių veiksmai nebuvo derinami su valdžios atstovais, tokius aktyvistus imta vadinti sodininkais partizanais.

1975 m. Aktyvistė Liz Christie viename ia pirmųjų savo partizaninių sodų.
1975 m. Aktyvistė Liz Christie viename iš pirmųjų savo partizaninių sodų.

 

Ko jie siekia

Tikriausiai ne vienam kyla klausimas, ko siekia slaptieji augalų sodintojai. Turime nuvilti – jokių nešvarių intrigų čia nėra. Šis judėjimas absoliučiai altruistinis. Žmonės dirba niekieno neverčiami ir neprašydami jokio atlygio. Tiesiog jiems gera, kai aplink žydi gėlės ir šlama medžiai, o ne riogso nykus betonas.

Ko gero, vienas svarbiausių judėjimo motyvų – padaryti pasaulį gražesnį. Taip pat tai savotiškas taikus žaliasis protestas prieš šio pasaulio dirbtinumą, netikrumą, monolitinę miestų kultūrą, kurioje visiškai nelieka vietos gamtai. Juk tik harmonijoje su gamta gyvenantis žmogus gali jausti gyvenimo pilnatvę. Nuo jos atsiskyręs pasmerkiamas nykiai vegetacijai.

Dar vienas slaptųjų sodininkų motyvas – žemė priklauso visiems, todėl apleistuose, neprižiūrimuose plotuose jie sodina vaismedžius, vaiskrūmius (kartais netgi daržoves ar uogas), kurių vaisiais galės džiaugtis visi, kas tik panorės. Tokie sodininkai kartais pasidarbuoja prie populiarių pėsčiųjų ar dviračių takų, gausiai lankomuose parkuose. Vėliau aplinkiniams belieka stebėtis, iš kur šioje vietoje atsirado skanius obuolius brandinanti obelaitė...

Reikėtų pridurti, kad partizanaujančių sodininkų darbas nelengvas. Jis neapsiriboja vien apleistų sklypų bombardavimu sėklų bombomis. Tikri šio reikalo profesionalai dirba kur kas daugiau. Rudenį jie renka sėklas, tinkamai jas paruošia, pavasarį daigina ir augina sodinukus. Tuo pat metu dairosi tinkamų teritorijų, kur galėtų augalus pasodinti.

Dažniausiai neapleidžia ir jau apsodintų vietų, jas prižiūri, neprigijusius augalus atsodina. Beje, sodininkai partizanai turi ir savo švenčių. Tarkim, gegužės pirmoji laikoma saulėgrąžų sėjimo diena. Belgijoje gimusi šventė sulaukė atgarsio ir kitose šalyse.

P. S. Manote, kad tapti sodininku partizanu jums nelemta? Pakaktų to, kad būsime bent šiek tiek atidesni gamtai ir papuošime žaluma bent savo kiemą. Spalis – medelių sodinimo mėnuo. Jei pasodintumėte nors vieną medelį – tai būtų puikus jūsų indėlis į gražesnę planetos ateitį.

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką