Sekite 15min Google
Gamtininkas atkreipė dėmesį į naują mokslinį tyrimą, kuriame išsamiau nagrinėjama lygiažvynio žalčio anatomija ir jo nuodų sistema. Tiesa, anot mokslininkų, žmogui ši gyvatė didelio pavojaus nekelia.
Savo įrašu Džiunglių žmogus sutiko pasidalinti ir su portalo 15min skaitytojais:
„Lietuvoje turime dar vieną nuodingą gyvatę!
Žinome, kad Lietuvoje gyvena 3 rūšių gyvatės: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) ir paprastoji angis (Vipera berus), iš kurių tik angis buvo laikoma vienintele nuodinga gyvate Lietuvoje... Buvo! Bet mokslas tuo ir įdomus, kad informacija vis pasikeičia ir atsinaujina!
Tad leiskite Jums, bičiuliai, pristatyti fantastišką naujieną iš herpetologijos pasaulio – LYGIAŽVYNIS ŽALTYS VISGI NUODINGAS! 2026 m. moksliniame žurnale „Zootaxa“ publikuotame tyrime, tyrėjai Alessandro Paterna ir Grégoire Meier išsamiai ištyrė lygiažvynio žalčio galvos anatomiją ir čia prasideda įdomioji dalis... Jo žandikaulio gale yra dvi specializuotos, padidėjusios užpakalinės iltys, kurios skiriasi nuo kitų dantų ne tik dydžiu, bet ir forma, t.y. turi išilginius griovelius bei iškilimus (keteras), kurios padeda patekti burnos sekretui (seilėms ir/ar nuodams) į įkandimo vietą. Dar svarbiau, kad šias iltis gaubia specialūs apvalkalai, susiję su atskira nuodų, arba moksliniame pasaulyje vadinama Duvernoy, liauka. Tai nėra tiesiog paprastos seilių liaukos... Pasirodo, lygiažvynis žaltys turi visą galinius nuodinguosius dantis (angl. rearfanged) turinčių gyvačių burnos aparato sistemą: nuodų liaukas, latakus ir specializuotas galines iltis!
Bet čia dar ne viskas! Yra daugiau įdomybių...
Apie lygiažvynio žalčio nuodų liaukas buvo žinoma jau iš senesnių anatominių ir toksikologinių tyrimų: 1967 m. histologiniame tyrime jos apibūdintos kaip serozinės, o dar 1922 m. buvo eksperimentuojama su šių gyvačių liaukų sekretu – senajame tyrime nustatyta, kad suleidus sekretą eksperimentiniams gyvūnams jis galėjo sukelti stiprų toksinį poveikį! Vadinasi – na, tikrai – nuodai!
Todėl naujasis tyrimas nėra istorija apie tai, kad „mokslininkai netikėtai atrado, jog šis žaltys nuodingas“, dabar daug aiškiau parodyta ir anatomiškai pagrįsta, kaip ši nuodų sistema veikia ir patvirtinta, kad lygiažvynį žaltį galime priskirti prie „rearfanged“ gyvačių tipo!
Tai dabar koks tas pavojingumas žmogui? Ar reikia mums bijoti rečiausio roplio Lietuvoje? Ne. Nė vieno roplio mūsų krašte bijoti nereikia. O mokslininkai apie lygiažvynio žalčio nuodus rašė taip: jo nuodų sistema yra pritaikyta grobiui, o ne žmogaus apnuodijimui. Pabrėžiama, kad ši rūšis žmogui mediciniškai reikšmingos grėsmės sveikatai ar gyvybei nekelia, autoriai netgi aprašo vieną savo įkandimo atvejį: „įkandimo vietoje greitai atsirado paraudimas, niežėjimas ir patinimas, tačiau ryškiausi simptomai palaipsniui išnyko per mažiau nei valandą...“
Man šiame atradime įdomiausia, kad vėl pasitvirtino – gamtoje kategorija „nuodingas“ turi gerokai daugiau atspalvių nei tiesiog „pavojingas“...
Lygiažvynius žalčius esu tyręs ir pats. Tiesa, tai buvo populiacijos tyrimai, per daug nesigilinant į anatomiją, bet kaip gera, kai apie savo mylimiausią laukinių gyvūnų rūšį gauni tokį lobį, tiek atsakymų... Nors mane šie žalčiai yra apkandžioję, tikrai daug kartų, bet jokių simptomų be niežulio nebuvau jautęs... Aš juos ir toliau laikysiu nenuodingais, nes tokia dozė, tai „vieni vitaminai“...“
