Sekite 15min Google
Filmavimo grupės darbuotojui mėginant jį perkelti, nulūžo viena ranka. Iš po kelių dažų ir vaško sluoksnių pasirodė ne plastikas ar vielinis karkasas, o žmogaus kaulas.
Atvykę pareigūnai greitai patvirtino, kad kartuvėse kabojo tikri mumifikavęsi palaikai. Kūnas buvo taip sudžiūvęs, apgadintas ir daug kartų perdažytas, kad niekas nebežinojo, kas tai per žmogus ir kaip jis pateko į pramogų parką.
Tyrimas galiausiai nuvedė 65 metus atgal, į 1911-ųjų Oklahomą. Paaiškėjo, kad „manekenas“ buvo Elmeris McCurdy – nevykęs traukinių plėšikas, kuris gyvas būdamas nesugebėjo daug užsidirbti iš nusikaltimų, tačiau po mirties daugiau kaip šešis dešimtmečius buvo rodomas už pinigus.
Sprogmenys nepadėjo
Elmeris McCurdy gimė 1880 metais Meino valstijoje. Jaunystėje dirbo santechniku ir kalnakasiu, o 1907-aisiais įstojo į JAV kariuomenę. Ten išmoko naudoti sprogmenis, tad po tarnybos nusprendė šias žinias pritaikyti plėšdamas bankus ir traukinius.
Tačiau sprogdinimo teoriją jis, matyt, išmanė geriau negu praktiką. 1911 metų kovą McCurdy su bendrais sustabdė traukinį ir mėgino nitroglicerinu atidaryti jame buvusį seifą. Užtaisas buvo per stiprus: sprogimas ne tik išlaužė seifo duris, bet ir suniokojo didelę dalį grobio. Sidabrinės monetos išsilydė ir prilipo prie seifo vidaus, todėl plėšikai pasiėmė tik tai, ką dar sugebėjo atkrapštyti.
Tų pačių metų rugsėjį McCurdy su bendrais nusitaikė į banką Kanzase. Kelias valandas pramušinėjo jo sieną, o patekę vidun vėl griebėsi nitroglicerino. Užtaisas šį kartą nesugebėjo atidaryti pagrindinio seifo. Teko pasitenkinti gerokai menkesne suma, rasta išorinėje saugykloje.
Po kelių savaičių McCurdy sužinojo, kad vienu traukiniu neva bus gabenama apie 400 tūkst. dolerių indėnams osedžams priklausančių išmokų už jų žemėse išgaunamą naftą. 1911 metų spalio 4 dieną plėšikai sustabdė sąstatą netoli Okesos Oklahomoje, tačiau paaiškėjo, kad užpuolė ne tą traukinį.
Vietoj laukto turto jie pagrobė 46 dolerius, konduktoriaus laikrodį, revolverį, paltą ir du didelius indus viskio. Vienas to meto laikraštis šį nusikaltimą pavadino vienu menkiausių grobių per visą traukinių plėšimų istoriją.
McCurdy su savo dalimi pasitraukė į rančą netoli Bartlsvilio. Spalio 7-osios rytą pastatą apsupo šerifo suburti pareigūnai. Plėšikas pasislėpė daržinės palėpėje ir į raginimus pasiduoti atsakė šūviais. Per susišaudymą jis buvo nušautas.
Jam buvo 31-eri.
Penki centai už mirusį banditą
McCurdy kūnas buvo nugabentas į Josepho Johnsono laidojimo namus Pohuškoje. Balzamuotojas panaudojo anuomet įprastą preparatą su arsenu ir laukė, kol palaikų atvyks pasiimti artimieji.
Tačiau niekas neatvyko ir už balzamavimą bei laidotuves nesumokėjo. Johnsonas nusprendė išlaidas susigrąžinti kitu būdu: aprengė McCurdy, pastatė jį laidojimo namuose ir už penkis centus leido apžiūrėti smalsuoliams.
Eksponatas buvo vadinamas „Balzamuotu banditu“, „Banditu, kuris nepasidavė“ ir kitais publiką viliojančiais vardais. Pasakojama, kad kūną mėgino įsigyti keli karnavalų rengėjai, tačiau Johnsonas jo nepardavė. McCurdy ir taip nešė pelną, pritraukdamas lankytojus.
1916 metais laidojimo namuose pasirodė du vyrai, prisistatę mirusiojo broliais. Jie tvirtino norintys pagaliau deramai palaidoti giminaitį ir pateikė savo tapatybę neva patvirtinančius dokumentus. Johnsonas kūną atidavė.
Gedintys broliai iš tiesų buvo karnavalų verslo atstovai Jamesas ir Charlesas Pattersonai. Užuot vežę McCurdy į kapines, jie įtraukė jį į keliaujančią atrakcionų programą ir vėl pradėjo rodyti už pinigus.
Pusė amžiaus gastrolėse
Per kitus kelis dešimtmečius McCurdy kūnas ne kartą keitė savininkus. Jis keliavo su karnavalais, buvo rodomas nusikaltėliams skirtose parodose ir naudotas kino teatrų reklaminėse akcijose. Vienur lankytojams buvo pristatomas kaip tikras nušauto bandito kūnas, kitur jo biografija būdavo keičiama pagal konkrečios programos poreikius.
Ilgainiui patikima jo kelionės istorija susimaišė su reklaminiais prasimanymais. McCurdy palaikų savininkams labiau rūpėjo ne tiksliai papasakoti, kas jis buvo, o sukurti kuo šiurpesnį eksponatą.
Kūnas nyko. Prarado dalį pirštų ir ausis, oda sukietėjo, o paviršius buvo vis iš naujo dažomas bei dengiamas vašku. Po kelių dešimtmečių McCurdy jau atrodė kaip grubiai pagaminta atrakciono dekoracija. Žmonės, kuriems jis atitekdavo, nebe visada tikėjo, kad tai tikri palaikai.
Aštuntajame dešimtmetyje kūnas pateko į „The Pike“ pramogų parką Long Biče. Ten buvo pakabintas kartuvėse siaubo atrakcione ir galiausiai tapo vienu iš daugelio manekenų, pro kuriuos lankytojai praeidavo tamsoje.
Iki tos 1976 metų gruodžio dienos, kai jam nulūžo ranka.
„Manekeno“ tapatybės paieškos
Los Andželo apygardos teismo medicinos specialistams pristatytas kūnas svėrė vos kiek daugiau nei 20 kilogramų. Jis buvo padengtas dažais ir vašku, plaukų beveik nelikę, o mumifikavęsi audiniai sunkino tyrimą.
Tyrėjai nustatė, kad vyras buvo nušautas, o palaikuose aptikta XX amžiaus pradžioje naudotos kulkos detalė. Burnoje tyrėjai rado 1924 metų monetą ir kelių bilietų skiautes. Ant vienos jų dar buvo galima įskaityti Louiso Sonney nusikaltimų muziejaus Los Andžele pavadinimą. Pagal šį užrašą pareigūnai susisiekė su buvusio muziejaus savininko sūnumi Danu Sonney. Jis nurodė, kad muziejuje kadaise rodytas kūnas buvo laikomas 1911 metais Oklahomoje nušauto plėšiko Elmerio McCurdy palaikais.
Šią versiją tikrino teismo antropologas Clyde'as Snow. Palaikų fiziniai požymiai ir kaukolė buvo lyginami su senomis McCurdy nuotraukomis bei išlikusiais jo aprašymais. Tyrimo išvados patvirtino, kad Long Bičo atrakciono kartuvėse kabėjęs žmogus iš tiesų buvo Elmeris McCurdy.
Taip „The Pike“ kartuvėse kabojusiam žmogui buvo sugrąžintas vardas.
Paskutinė kelionė į Oklahomą
1977 metų balandį Elmerio McCurdy palaikai buvo pargabenti į Oklahomą. Jį nutarta palaidoti Samit Vju kapinėse Gatryje, vadinamojoje „Boot Hill“ dalyje, kur ilsėjosi Laukinių Vakarų nusikaltėliai. Greta buvo palaidotas ir 1896 metais nušautas Billas Doolinas.
Balandžio 22 dieną laidotuvių procesijoje dalyvavo apie 300 žmonių. Kad McCurdy palaikų daugiau niekas neiškastų ir vėl nepaverstų atrakcionu, jo karstas buvo uždengtas storu betono sluoksniu.
Taip nevykusiam plėšikui pagaliau buvo surengtos laidotuvės, kurių jis laukė daugiau kaip 65 metus. Gyvas būdamas McCurdy iš traukinio sugebėjo pagrobti vos 46 dolerius, kelis daiktus ir viskio, o po mirties jo kūnas dešimtmečius uždirbinėjo pinigus laidojimo namų savininkui, karnavalų rengėjams ir atrakcionų verslininkams.
Tik tada jo daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusios pomirtinės klajonės pagaliau baigėsi.
