Kaip skelbia britų „Dailymail“, Oksana Malaya buvo aštuonerių, kai 1991 metais ji buvo rasta po itin neįprastos ir sukrečiančios vaikystės – penkerius metus praleidusi tarp laukinių šunų, kurie tapo jos „šeima“.
Mergaitė buvo vos trejų, kai alkoholio problemų turėję ir ja nesirūpinę tėvai ją paliko Chersono mieste, Ukrainoje. Palikta lauke žvarbiame šaltyje, ji bandė išsigelbėti ir rado prieglobstį šunų būdoje kartu su savo augintiniu Naida.
Ši vieta tapo jos namais ateinantiems penkeriems metams. Netrukus šuo ir kiti benamiai šunys pradėjo ją laikyti sava – dalijosi maistu, šildė ir saugojo.
Ilgainiui mergaitė ėmė kopijuoti šunų elgesį ir visiškai prarado gebėjimą kalbėti. Ji lojo, kad galėtų bendrauti, alsavo kaip šunys ir judėjo keturiomis – rankomis ir keliais.
Ji taip pat prausėsi laižydama kūną, kaip tai daro šunys, o maistą – dažnai žalią mėsą – valgė nuo žemės. Mergaitė tapo visiškai sulaukėjusi.
Aplojo kaimyną
Penkerius metus ji gyveno kaip šuo skurdžiame Nova Blahovišenka kaime, kol galiausiai įsikišo institucijos. Aštuonerių ji sulaukė dėmesio, kai pradėjo loti ant kaimyno.
Atvykus policijai, šunys bandė ją ginti, tačiau buvo nuvilioti maistu, o mergaitė išvežta.
Socialinės tarnybos ją paėmė 1991 metais, ir pamažu ji pradėjo prisitaikyti prie žmonių gyvenimo, patekus į globėjų šeimą. Šiandien jai per 40 metų ir ji gyvena specializuotoje priežiūros įstaigoje.
Ji nevengė kalbėti apie savo neįprastą praeitį. Viename interviu ji pasakojo, kad mama turėjo per daug vaikų ir negalėjo ja pasirūpinti, todėl ji atsidūrė gatvėje.
„Aš kalbėdavau su jais, jie lodavo, o aš kartodavau. Tai buvo mūsų bendravimo būdas“, – sakė ji.
Jos istorija sudomino specialistus. Priežiūros įstaigos vadovė Anna Chalaya teigė: „Ji buvo labiau panaši į mažą šuniuką nei į žmogaus vaiką.“
Pasak jos, mergaitė net rodydavo liežuvį pamačiusi vandenį ir valgydavo ne rankomis, o liežuviu.
Teigiama, kad Oksanos raida liko panaši į šešerių metų vaiko. Vaikų psichologė Lyn Fry yra sakiusi: „Jei iki maždaug penkerių metų neišmokstama kalbos, tikėtina, kad jos nebus išmokta visai.“
2006 metais Oksana buvo susitikusi su tėvu ir seserimi, tačiau šis susitikimas jos gyvenime didelių pokyčių neatnešė.
Ji prisipažino, kad sunkiais momentais vis dar ieško paguodos tarp šunų: „Kai jaučiuosi vieniša, pagaunu save vaikštančią keturiomis. Taip jaučiu tą vienatvę. Neturiu nieko, todėl leidžiu laiką su šunimis – einu pasivaikščioti ir darau, ką noriu.“
