Sekite 15min Google
Kartu su žmona Ligita jis dar ir „Pintinių sodelio“ šeimininkas, į kurį žmonės atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimiausių pasaulio kraštų.
Spalio 12-ąją 67-ąjį gimtadienį pasitinkantis Kazys, regis, galėtų pagaliau pasirinkti lėtesnį gyvenimo tempą, tačiau kalbantis su juo greitai tampa aišku – ramiai sėdėti ir laukti, kol bėgs gyvenimas, nėra jo būdas.
„Vieni linkę būti vieni, savyje užsidaryti, o kitas gyvena aktyviai. Būtent tai aš ir renkuosi“, – savo energijos receptą paprastai nusako Kazys.
Šiemet jo gyvenime – jau 41-asis rugsėjis mokykloje. O paklaustas, kaip tiek visko spėja, Kazys turi dar trumpesnį atsakymą: „Skubėti lėtai.“
Į „Metų senjoro“ rinkimus atvedė dukros
Į „Metų senjoro 2026“ rinkimus Kazys pateko ne todėl, kad pats nusprendė pasigirti savo darbais. Iniciatyvos ėmėsi dukros. „Dukros, dukros... Jų iniciatyva turbūt“, – juokiasi vyras.
Tokiuose rinkimuose jis dalyvauja pirmą kartą, nors jo vardas Anykščių krašte gerai žinomas jau seniai. Kazys yra sertifikuotas tradicinių amatų meistras, pynėjas, jo pintinės sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktai. Pynimo iš vytelių tradiciją jis kartu su žmona Ligita puoselėja jau beveik keturis dešimtmečius.
Tačiau tautodailė – tik viena jo gyvenimo dalis. Kazys iki šiol dirba Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje ir moko technologijų. Šį rudenį jis skaičiuoja jau 41-uosius mokslo metus.
Kalbėdamas apie mokyklą jis nė karto nepasiskundžia nei jaunąja karta, nei pasikeitusiais laikais. Priešingai – savo mokinius vadina puikiais.
Vyresnieji gimnazistai jo pamokose kuria Anykščių krašto bažnyčių modelius, o devintokams mokytojas duoda užduotį išdrožti verpstes.
Kodėl būtent jas? „Jaunimas jau nežino, kas yra verpstė. Tai paaiškinu, mokau, kalbamės“, – sako Kazys ir priduria, kad senieji amatai ir daiktai neturi likti tik muziejų lentynose. Apie juos reikia kalbėti, juos liesti, bandyti pasigaminti savo rankomis ir perduoti jaunesniems.
Muziejus, į kurį sugrįžta net iš Japonijos
Bene ryškiausiai ši filosofija atsiskleidžia Sedeikių kaime, Anykščių rajone, kur Kazys ir Ligita Morkūnai yra sukūrę „Pintinių sodelį“.
1988 metais šeima įsigijo seną sodybą, kurioje išsaugojo autentiškus statinius ir aplinką, o po daugelio metų pynimo joje gimė Pintinių muziejaus idėja. Šiandien čia eksponuojami ne tik pačių šeimininkų pinti darbai, bet ir įvairūs senoviniai buities daiktai, pasakojantys apie XIX–XX amžių lietuvių gyvenimą.
„Turim savo pynimo muziejų – vienintelį Lietuvoje, galbūt Europoje“, – pasakoja Kazys.
Ir tai nėra vieta, kurioje eksponatus galima tik apžiūrėti.
Atvykusieji mokosi pinti, klausosi istorijų, dainuoja, ragauja šeimininkų surinktų žolelių arbatos ir Kazio bičių medaus. Kartais iš seno patefono pasigirsta muzika, o pats šeimininkas užtraukia seną, anot jo, gal net 150 metų skaičiuojančią dainą.
Svečiai čia atvyksta iš viso pasaulio. Kazys pasakoja vienu metu sulaukęs žmonių net iš dvylikos skirtingų tautų – tarp jų buvo svečių iš Malaizijos, Indonezijos, Italijos. Ypatingas ryšys užsimezgė su japonais: jų studentų grupės pas Morkūnus sugrįžta jau ne pirmus metus.
Morkūnų pinti darbai irgi seniai peržengė Lietuvos ribas. „Australijoj, Japonijoj, Šiaurės, Pietų Amerikoj. Europoj tai vos ne kiekvienoj valstybėj“, – vardija Kazys.
Kartais užsieniečių reakcijos šeimininkams sukelia šypseną. Pamatę tautiniais drabužiais pasipuošusius lietuvius, svečiai yra klausę, ar šie taip rengiasi kiekvieną dieną.
Po pamokų – edukacija, po jos – repeticija
Paklausus Kazio, kaip jo dienoje telpa tiek veiklų, atsakymas paaiškėja klausantis jo pasakojimo apie vieną visiškai įprastą dieną.
Baigiasi pamokos gimnazijoje – netrukus jau reikia būti už kelių dešimčių kilometrų ir vesti edukaciją. Kartu važiuoja žmona Ligita, taip pat pedagogė ir tautodailininkė. O tuo Kazio diena dar nesibaigia.
Jis dainuoja Anykščių vyrų vokaliniame ansamblyje „Varius“, gieda bažnyčios chore, veda pynimo edukacijas, bitininkauja, renka vaistažoles, priima žmones muziejuje.
Ir, panašu, net neketina rinktis tik vienos veiklos. Dar visai neseniai – spalio 6-ąją – Kazys ir Ligita Staškūniškio bibliotekoje vedė pynimo iš vytelių edukaciją, pristatė parodą „Supinta iš gamtos“, kartu su susirinkusiaisiais dainavo ir skaitė eiles.
Tai gerai iliustruoja Morkūnų kasdienybę: tautinis paveldas jiems nėra proginė veikla, kuri prisimenama per valstybines šventes. Jis gyvas tol, kol juo dalijamasi.
Kasdienybėje daug jaunų žmonių
Gal todėl Kazys nelabai priima ir paties „senjoro“ sąvokos kaip ribos, po kurios gyvenimas turėtų sulėtėti.
Jo kasdienybėje nuolat yra jaunų žmonių. Mokykloje – gimnazistai, edukacijose – vaikai ir šeimos, muziejuje – studentai ir keliautojai.
„Bendrauji, pašneki ir kartais patari jauniems. Vis tiek patirties yra“, – sako jis.
Galbūt būtent čia slypi ir jo energijos paslaptis. Ne mėginti bet kokia kaina išlikti jaunam, o likti smalsiam ir reikalingam, turėti ką veikti šiandien, žinoti, kur važiuosi rytoj, laukti žmonių, kuriems galėsi kažką parodyti, ir vis dar turėti ką perduoti kitam.
Senojoje Morkūnų sodyboje galima pamatyti dūminę pirtį, šulinį su svirtimi, senus radijo aparatus ir kitus buities daiktus. Pats Kazys kaupia senųjų radijo imtuvų ir televizorių kolekciją, rengia jų ekspozicijas. Tačiau turbūt svarbiausias jo „eksponatas“ nėra joks daiktas, o gyvas pasakojimas apie tai, kam buvo naudojama verpstė, kaip pinama vytelė, kokią dainą dainavo žmonės prieš daugiau nei šimtmetį, kaip kvepia pačių surinkta žolelių arbata.
Gyvenimas, kuriame nėra kada užsidaryti
Kalbėdamas apie savo amžių, Kazys jo nesureikšmina. Jam kur kas įdomiau papasakoti, kas dar vyksta ir ką dar ketina nuveikti.
Su žmona vasarą renka žoleles, bitininkauja, maudosi dūminėje pirtyje ir upelyje. Į „Pintinių sodelį“ vis skambina naujos žmonių grupės. Laukia edukacijos, svečiai, vaikai, Kalėdų dirbtuvės.
„Kažkaip judi, kažkaip sveikata nesiskundžiam“, – paprastai apibendrina Kazys.
Jis neturi stebuklingo recepto. Jis tiesiog vis dar dirba, kuria, dainuoja, mokosi, moko kitus ir planuoja rytojų.
Jo rankose vytelės viena po kitos susipina į pintinę, o gyvenime panašiai susipynė mokykla, tautodailė, muzika, bitės, šeima, senosios lietuviškos tradicijos ir žmonės, kuriems visa tai norisi parodyti.
Pastebėkime tuos, kurie įkvepia
„Metų senjoro 2026“ rinkimai – ne vien konkursas. Tai kvietimas pastebėti šalia esančius žmones ir viešai jiems padėkoti. Kartais senjorui gali atrodyti, kad jo kasdieniai darbai nėra kuo nors ypatingi, tačiau rūpestis bendruomene, perduodamos žinios, savanorystė, kūryba ar gyvenimo džiaugsmas kitiems gali tapti stipriu įkvėpimu. Jeigu jūsų aplinkoje yra žmogus, kurio istoriją turėtų išgirsti visa Lietuva, registruokite jį „Metų senjoro 2026“ rinkimuose.
Registracijos nuoroda: https://www.15min.lt/media/konkursas/metu-senjoru-rinkimai
