Tokį klausimą sau kelia Kauno Šančių bendruomenė Lietuvoje ir Budės miesto gyventojai Šiaurės Norvegijoje. Nors abi vietas skiria tūkstančiai kilometrų, sujungia bendri projektai. Tokie, kaip kauniečių įgyvendintas ir tarptautinį pripažinimą pelnęs projektas „Genius Loci“ – interaktyvus paveldo žemėlapis.
Kad suprastume, kuo išskirtinis šis projektas, pasikalbėjome ne tik su Kauno Šančių bendruomenės bei projekto partneriais tapusio Kauno technologijos universiteto atstovais, bet ir nuvykome į Budę.
Šiaurės Norvegijoje esančioje Budėje (norv. Bodo) gyvena 55 tūkst. gyventojų, vienas iš jų – savivaldybėje dirbantis Vegardas Kaasenas Endenas. Ankstyvą ir vėjuotą rudens savaitgalio rytą susitikęs su 15min žurnaliste į klausimą, kur visi žmonės, jis atsakė, kad tikriausiai dar miega. Na, o turistai, anot jo, šios vietos neatrado.
„Esame kelio pabaiga“, – sarkazmo ir ironijos neslėpė jis, paaiškinęs, jog Budė yra per visą Norvegiją einančio geležinkelio pabaiga. „Traukinių stotis Budėje pastatyta ir pradėjo veikti 1960 m. ir toliau geležinkelis nebebuvo tęsiamas. Todėl dabar, norint vykti toliau, gilyn į Šiaurę, turi arba skristi, arba važiuoti automobiliu“, – pasakojo Budės miesto savivaldybės atstovas.
Vis dėlto užtenka pusdienio Budėje su Vegardu, kad būtų aišku – gyvenimas Budėje kuriamas taip, kad žmonės čia jaustųsi girdimi ir laimingi. Į pasivaikščiojimą su Vegardu leidomės nuo miesto bibliotekos. Nors tai – naujas pastatas, tačiau, anot V.Kaaseno Endeno, jis buvo suprojektuotas taip, kad derėtų prie senamiesčio pastatų.
„Priežastis, kodėl čia stovime – kad biblioteka atlieka ir visuomenės įtraukimo funkciją: ji veikia kaip „hub‘as“ (veiklos centras). Dalis erdvių yra skirtos susirinkimams, yra atvirų darbo vietų – kiekvienas (ne tik bibliotekos personalas) gali užsisakyti jas ir rengti susitikimus, dirbti“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, biblioteka atvira visiems – tiek vietiniams gyventojams, tiek ir turistams ar kitais tikslais į Budę atvykusiems užsieniečiams.
Uostas mieste liudija jo istoriją
Vaizdas per bibliotekos langus atveria aktyvų ir pilnai veikiantį žvejybinį uostą, čia esantį nuo 1905-ųjų.
Pasak V.Kaaseno Endeno, žvejybinis uostas yra pačiame miesto centre, senamiestyje ir dalis visuomenės norėtų jį perkelti kitur: „Bet mes kovojame dėl to, kad uostas liktų savo vietoje, nes manome, kad tai irgi yra mūsų paveldas.“
Šeštadienio rytą uoste virė gyvenimas – iš laivų buvo iškraunamos krevetės. „Tai sena tradicija, besitęsianti per kelias kartas ir gyva iki šiol – savaitgaliais daug žmonių perka šviežias tik ką iš jūros ištrauktas krevetes ir jas valgo. Krevečių žvejyba ir prekyba užsiima tie patys žmonės tik laivai modernėja, o žmonės senėja“, – per bibliotekos langą į uostą ir laivus rodydamas pasakojo pašnekovas. Šviežios žuvys ir krevetės, pasak jo, vienas iš dalykų, kurių jis labiausiai pasiilgsta išvykęs iš Budės ilgesniam laikui.
Vedžiodamas po miesto centrą V.Kaasenas Endenas ragino apsidairyti ir atkreipti dėmesį į tai, jog į kurią pusę bepažvelgtum matyti jūra. Tai – taip pat apgalvotas urbanistinis sprendimas, gimęs įvertinus vietos gyventojų pasiūlymus.
„Įsiklausyti į visuomenės nuomonę mums liepia įstatymai. Be jų pritarimo savivaldybė negali įgyvendinti nė vieno projekto. Žmonių nuomonė svarbi. Pvz., šiuo metu vystome du didelius statybos projektus. Organizuojamos dirbtuvės, susitikimai, pristatymai – visuose jų bet kuris bendruomenės narys yra laukiamas ir gali išsakyti pastabas ir pasiūlymus <...>“, – pabrėžė V.Kaasenas Endenas.
Vietos valdžios atvirumą, viešumą ir bendrystę su gyventojais pabrėžia ir savivaldybės pastatas. „Esame atviri gyventojams, todėl visi tarnautojai dirba atviruose kabinetuose (tarsi balkonuose). Bet kuris užėjęs į savivaldybę, mato, ką veikiame“, – šypsodamasis pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad vienintelio mero kabinetas truputį uždaresnis.
Savivaldybės pastate taip pat organizuojami vieši renginiai, skirti visuomenei, vyksta diskusijos.
„Svarbiausias tikslas, kad visi gyventojai jaustų, jog Budė – jų miestas. Todėl stengiamės juos įtraukti į visus procesus, kurie susiję su mieste dabar vystomais projektais, ateities vizijomis“, – sakė Budės savivaldybėje dirbantis V.Kaasenas Endenas.
Anot jo, reikalavimas įtraukti vietos bendruomenę į savivaldos reikalus galioja visoje Norvegijoje, tačiau savivaldybės laisvos pačios pasirinkti būdus, kaip tai padaryti.
„Didžiausias iššūkis, sakyčiau, yra pati bendruomenė, kaip ją įtraukti. Gali kviesti į daugybę susirinkimų ir pristatymų, bet nebūtinai sulauksi susidomėjimo. Deja, daugeliui nerūpi jo gyvenamoji aplinka. Todėl svarbu surasti kelius, kaip juos pasiekti, sudominti. Tai buvo ir vienas iš tikslų Kaune, Šančių bendruomenėje, kuri įgyvendino projektą „Genius Loci: urbanizacija ir pilietinė visuomenė“ – interaktyvų paveldo žemėlapį“, – sakė pašnekovas.
Suprasti akimirksniu
- Projektas „Genius Loci: urbanizacija ir pilietinė visuomenė“ finansuotas EEE /Norway Grants. Projektą įgyvendino Žemųjų Šančių bendruomenė Kaune.
- Projekto partneriai: Norvegijos kaimynysčių federacija (Vellenes fellesorganisasjon), Budės savivaldybe (Bodø Municipality), taip pat – Kauno technologijos universitetas.
- Projekto tikslas – padedant urbanistams ir mokslininkams, įtraukti vietos bendruomenę į bendros Šančių urbanistinės vizijos kūrimą.
- 2020 m. rugsėjį prasidėjęs projektas baigėsi šiemet rudenį.
Tikslas vienas tiek Norvegijoje, tiek ir Lietuvoje
„Tiek Šančiai Kaune, tiek ir mes, Budėje, turime tą patį tikslą – apsaugoti savo paveldą, kas yra džiuginantis, bet daug iššūkių keliantis dalyjas. Šiame kelyje labai svarbu įtraukti visuomenę ir kartu rasti atsakymą į klausimą, kas yra kultūros paveldas? Mano nuomone, vieninteliai, kas gali atsakyti, yra žmonės, gyvenantys toje erdvėje – mikrorajone ar mieste. „Genius Loci“ projekto metu vietos bendruomenė stipriai įsitraukė į visą projektą. Stebėdamas visą procesą Kaune, radau daug paralelių su Bude. Tiek jums, tiek ir norvegams nėra lengva sutarti, tai kas gi tas paveldas, nes tai gali būti daug dalykų“, – sakė Budės miesto atstovas.
Šis Šiaurės Norvegijos miestas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Daugybė pastatų buvo sugriauta – iš 16–17 amžių menančių pastatų liko griuvėsiai.
„Tokių statinių mes nebeturime daug, tačiau yra kitų dalykų, kurie taip pat mūsų paveldas. Tokių dalykų, kurių yra ir Šančiuose“, – kalbėjo V.Kaasenas Endenas.
Kas yra kultūros paveldas? Vieninteliai, kas gali atsakyti, yra žmonės, gyvenantys toje erdvėje – mikrorajone ar mieste.
Suteikė galią tiems, kas geriausiai žino
Kaune gimusi ir užaugusi menininkė, Šančių bendruomenės atstovė, projekto „Genius Loci“ vadovė Vita Gelūnienė gerai pamena savo apsilankymą Norvegijoje ir nuostabą, kurią jai sukėlė Budės miesto vyriausiojo architekto mintys. Paklaustas, kaip, jo nuomone, toliau vystysis miestas artimiausią dešimtmetį, jis atsakė: „Nežinau“, tačiau papildė, jog greičiausiai viską lems bendruomenės norai.
Lietuvoje kol kas to nėra – net ir labai aktyvios bendruomenės, neabejingos savo gyvenamajai aplinkai, dažnai neturi balso, priimant urbanistinius ir architektūrinius sprendimus. Tačiau pokyčiai įvyksta ne laukiant, bet juos kuriant – su tokia dvasia ir gimė projektas „Genius Loci“. Per trejus metus jo rengėjai kartu su partneriais Lietuvoje ir Norvegijoje įgyvendino daugiau nei 70 įvairių veiklų, kurios buvo susijusios su Šančių gyventojais ir projekto partneriais.
Išskirtinis projektas, atkreipęs ir tarptautinės bendruomenės dėmesį – bendruomenės sukurti interaktyvūs Kauno Šančių rajono žemėlapiai – „Atminties“, „Dabarties“ ir „Gamtos“, apimantys tris Šančiams svarbius aspektus, 2022 metais buvo apdovanotas Naujojo europinio bauhauzo prizu. Tai – tarsi architektūros Nobelis, tad įvertinimas iš tiesų reikšmingas ne tik bendruomenei, Kaunui, bet ir visai Lietuvai.
Pasak V.Gelūnienės, svarbu, jog tai – pirmas kartas Lietuvoje, kai miesto teritoriją planuoja joje gyvenantys žmonės, o politikai, verslininkai ir urbanistai, architektai pakviesti prisidėti, plėtojant ir įgyvendinant Šančių bendruomenės idėjas.
„Bendradarbiavimas su partneriais iš Norvegijos vyko per mokymus, kurių metu vieni iš kitų mokėmės. Pavyzdžiui, Budės savivaldybės atstovas surengė dirbtuves, kuriose mokė, kaip atpažinti, kas yra paveldo objektas, kaip jį įvertinti ir kaip numatyti jo galimybes keistis“, – pasakojo V.Gelūnienė.
Nemaža visuomenės dalis iki šiol galvoja, kad paveldas – tik tai, kas jau įtraukta į registrą. „Tačiau būtent šiose dirbtuvėse mes suvokėme, kad paveldas daug platesnė sąvoka, tai – kas brangu kiekvienam iš mūsų, todėl paveldo objektų nustatymas – ne tik institucijų darbas, bet ir bendruomenės, kurios gyvena vietoje ir puikiai pažįsta savo teritoriją. Deja, mūsų patirtis rodo, kad nemaža dalis objektų, kurie bendruomenei reikšmingi ir kuriuos ji norėtų išsaugoti, nėra įtraukti į kultūros objektų registrą. Pvz., Kopūstų lauko statiniai – XIX a. kariniai statiniai Šančių bendruomenės dėka dabar jau yra įtraukti į registrą, bet kiti to paties amžiaus statiniai, kurie yra vieni pirmųjų Šančių namų, nėra įtraukti į registrą. Tačiau bendruomenė aiškiai rodo, kad jai šie statiniai yra svarbūs <...>“, – kalbėjo Šančių bendruomenės narė.
Dialektas, gamtos objektai (medžiai, akmenys) ir urbanistinė struktūra – visa tai bendruomenei gali būti reikšminga. „Reikėtų pradėti žiūrėti į kultūros paveldo sąvoką žymiai plačiau ir demokratiškėti nustatant paveldo objektus. Mes turėtume visi susitarti, ką norime saugoti ir kas turės mums prasmę ateityje“, – mintimis pasidalijo projekto „Genius Loci“ atstovė.
Tarptautinis pripažinimas skatina nenuleisti rankų
Kalbėdama apie tai, ką Šančiams reiškia Naujojo europinio bauhauzo prizas, V.Gelūnienė teigė, jog tai – simbolinis įvertinimas ir patvirtinimas, kad bendruomenė eina žaliojo kurso kryptimi, kuris akcentuojamas visoje Europoje.
„Deja, nei mūsų polikai, nei urbanistai ir architektai nerodo, kad vertina bendruomenių indėlį į aplinkos kūrimą. Vis dėlto apdovanojimas mums leidžia toliau žengti savo kryptimi, taip pat turėti viltį, kad visuomenės įsitraukimas į demokratinius procesus taps natūraliu ir privalomu dalyku net ir mūsų kultūroje <...>“ – kalbėjo pašnekovė.
Ji neslėpė, kad viena iš didžiausių projekto rizikų ir yra tai, jog, nepaisant į projektą investuoto laiko, pinigų, energijos ir kūrybos, neaiškus jo vystymas ateityje.
„Mes sukūrėme labai konkretų dalyką – urbanistinę Šančių viziją. Tačiau šitos idėjos vystymas jau priklauso ne nuo mūsų, o nuo Kauno miesto savivaldybės. Ar mes galime daryti įtaką jos nuomonei? Kol kas tai padaryti labai sunku dėl aiškios vienos politinės partijos nuostatos, kad bendruomenės nuomonė nėra svarbi plėtojant projektus jų gyvenamoje aplinkoje. Ta nuostata labai aiški Šančiuose nuo 2019-ųjų. Tarp bendruomenės ir savivaldybės atstovų yra neišspręstas konfliktas. Vis dėlto mes esame pateikę urbanistinę viziją ir gavę atsakymą, kad savivaldybė neketina imtis jokių veiksmų, susijusių su Kauno miesto bendrojo plano pokyčiais“, – teigė V.Gelūnienė.
Tačiau bendruomenė neketina nuleisti rankų: „Mes bandome žingsniuoti toliau ir sakyti, kad be tokių pokyčių mes nematome tvaraus miesto vystymosi.“
Nepasiduoti skatina ir projekto partnerių palaikymas: „Budės miesto savivaldybė ir miesto merė išreiškė labai didelį susidomėjimą projekto metu bendruomenės kartu su kitu projekto partneriu – KTU – sukurtais skaitmeniniais kartografavimo įrankiais. Jie leidžia įsitraukti labai plačiai visuomenės daliai ir kurti savo aplinką. Budės miestas yra pirmasis, kuris parodė aiškų susidomėjimą.“
