Sekite 15min Google
Šiandien aplink savo aistrą jie jau subūrė apie 200 kapitonų bendruomenę. Tačiau Darius šypsosi – pirmą kartą prie laivo vairo stojantys žmonės dažniausiai galvoja ne apie romantiką. Moterys baiminasi jūros ligos, o vyrai – kad sudaužys milijonus kainuojantį laivą.
„Vyrai galbūt ne visada išdrįsta tai garsiai pasakyti, bet daugelis jų bijo, kad nesuvaldys laivo. Tačiau šiuolaikiniuose laivuose tiek saugumo technologijų, kad net labai norint juos paskandinti būtų nelengva. Ši baimė kyla tik iš nežinojimo“, – sako D. Bublys.
Jis griauna ir kitą gajų mitą – esą kapitono teisės bei atostogos laive yra malonumas, prieinamas tik gaunantiems didžiausias pajamas.
Rūpesčiai lieka krante
Laivai Dariui – ne tik didžiausia gyvenimo aistra, bet ir beveik keturis dešimtmečius trunkantis darbas. Tačiau viskas prasidėjo gerokai anksčiau – dar vaikystėje.
Jam buvo vos penkeri, kai poilsiaudami Nidoje vietiniai žvejai pasiėmė berniuką į Kuršių marias. Jie ne tik parodė, kaip statomi tinklai, bet ir leido pačiam vairuoti laivą.
„Įspūdis buvo toks stiprus, kad sulaukęs 18–19 metų jau išsilaikiau kapitono teises. Vėliau pradėjau verslą – iš pradžių prekiavau žvejybos reikmenimis. Netrukus mano gyvenime mistiniu būdu atsirado ir prekyba laivais, tarsi jie patys atėjo pas mane“, – prisimena Darius.
Paklaustas, kuo laivyba taip stipriai traukia žmones, jis kalba ne apie prabangias jachtas ar gražius uostus. Svarbiausia, anot jo, – jausmas, kuris apima vos atsiplėšus nuo kranto.
„Atsispyręs nuo kranto pasijunti taip, tarsi visos problemos ir rūpesčiai būtų likę kažkur ten, anapus. Paleidi variklį, atsistumi nuo prieplaukos – ir viskas, tu jau kitame pasaulyje. Plaukimas leidžia atsitraukti nuo kasdienybės, sulėtinti tempą, pasinerti į vandens didybę. Kartais tik tada supranti, kiek daug dėmesio skiri tam, kas iš tiesų visai nėra svarbu“, – pasakoja Darius.
Kasmet į bendras atostogas išsiruošia vis gausesnė jų suburta kapitonų bendruomenė – „Boat time“ stovyklos, flotilės jau buvo Kroatijoje, Graikijoje, Maltoje ir Dubajuje, rašoma šios bendruomenės pranešime žiniasklaidai.
Justina pastebi, kad prie tokių kelionių vis dažniau prisijungia ne tik pavieniai žmonės ar poros, bet ir ištisos šeimos – neretai net kelios kartos.
„Atostogos laive dažnai tampa proga vėl suburti šeimą. Atvažiuoja ir užsienyje gyvenantys vaikai, ir anūkai. O laive jau nėra kur išsilakstyti savais reikalais – visi daugiau laiko praleidžia kartu, kalbasi, turi savo užduotis ir vėl tampa komanda“, – pasakoja Justina.
Vyro aistra užsikrėtė ne iš karto
Justina prisipažįsta: ilgą laiką vyro aistros ji iki galo nesuprato. Viskas pasikeitė prieš penkerius metus, kai šeima kartu su draugų kompanija bei pulku vaikų kelioms dienoms leidosi į kelionę po Nemuno delta.
„Draugų vaikai kelis kartus klausė: mama, ar mes tikrai Lietuvoje? Jiems buvo sunku patikėti, kad čia gali būti taip gražu“, – šypsosi Justina.
Kiekvieną vakarą kompanija nakvojo vis kitoje vietoje – Rusnėje, Mingėje, Ventainėje, Drevernoje. Justina labai gerai atsimena rytą, kai prabudusi anksčiau už visus viena nuėjo prie marių.
„Tekėjo saulė, buvo visiška ramybė. O aš sėdėjau ir galvojau, kaip čia gera. Ir tada labai aiškiai pajutau – norėčiau, kad kuo daugiau žmonių galėtų patirti tokį džiaugsmą ir tokią neapsakomą ramybę“, – prisimena ji.
Per karantiną Justina pati išsilaikė laivavedžio teises ir suprato, kad pažymėjimas dar nereiškia, jog žmogus pasirengęs savarankiškai leistis į kelionę laivu. Tuo metu, pasak jos, teorijos Lietuvoje buvo galima gauti nemažai, tačiau kur kas sunkiau – realios praktikos, kuri paruoštų tam, kas iš tikrųjų laukia išsinuomojus laivą Kroatijoje, Graikijoje ar kitoje šalyje.
„Vien išmokti taisyklių neužtenka. Reikia mokėti skaityti oro sąlygas, prisišvartuoti, prisirišti prie bujos įlankoje, suprasti, kaip laivą veikia vėjas ir srovės, kaip jis elgiasi manevruojant. Be to, skirtingi laivai valdomi labai skirtingai – vienas turi vieną variklį, kitas – du, skiriasi jų dydis, buringumas, varymo sistemos. Visa tai reikia pačiam išbandyti realiomis sąlygomis“, – sako Justina.
Darius priduria, kad būtent čia dažnai ir paaiškėja skirtumas tarp turėti teises ir iš tiesų mokėti valdyti laivą. Jis prisimena atvejį, kai į jų flotilę atvykęs žmogus buvo įsitikinęs, kad yra pasirengęs plaukti savarankiškai, tačiau pabandęs išplaukti iš uosto suprato, jog įgūdžių dar trūksta, ir liko treniruotis uoste.
„Jums nepavyks“ – girdėjo ne kartą
Pati išsilaikiusi laivavedžio teises ir pajutusi, kiek daug pasitikėjimo suteikia tikra praktika, Justina Dariui pasiūlė avantiūriškai skambėjusią idėją – rengti praktinius kapitonų mokymus Kroatijoje. Tuo metu jie ten dar nebuvo net plaukioję.
Tarsi sutapimas, jau kitą dieną bičiuliai pakvietė juos po kelių dienų skristi į Kroatiją ir savaitę praleisti laive. Ten Justina ir Darius susipažino su žmonėmis, kurie vėliau tapo jų mokytojais ir partneriais. Tačiau grįžę į Lietuvą entuziazmu dalijosi ne visi – Darius vis parsinešdavo žinią, kad aplinkiniai netiki, jog tokiems mokymams apskritai atsiras pakankamai norinčių.
„Galiausiai Dariui pasakiau: būk geras, daugiau niekam apie tai nepasakok. Tiesiog darom“, – prisimena Justina.
Rezultatas nustebino ir juos pačius. Vos socialiniuose tinkluose pasirodė žinutė apie pirmuosius mokymus, iškart susirinko dvi grupės po dešimt žmonių. Šiandien jų praktinius mokymus kasmet baigia apie 50 naujų kapitonų, o ši veikla jau susibūrė kone 200 žmonių bendruomenę.
Lietuviai laivybą dar tik atranda
Darius įsitikinęs, kad lietuviai laivybą dar tik atranda. Sovietmečiu galimybės plaukioti buvo smarkiai ribojamos – Baltijos jūra buvo siena su Vakarais, todėl laisvai leistis į tolimesnes keliones buvo draudžiama.
„Kroatijoje, Graikijoje ar kitose senas laivybos tradicijas turinčiose šalyse vaikai nuo mažens plaukioja su tėvais, o vėliau tas žinias perduoda savo vaikams. Lietuvoje tokia kultūra dar tik formuojasi“, – sako Darius.
Tačiau pats noras leistis į nežinomybę, anot jo, žmogui yra įgimtas. Šiandien kone kiekvienas gali bent trumpam pasijusti savotišku Kolumbu – tam net nebūtina turėti savo laivo, jį norimam laikui galima išsinuomoti bet kurioje pasaulio valstybėje, turinčioje laivybos tradicijas.
„Žmones visais laikais viliojo tai, kas yra už horizonto, – kas ten toliau, kokie krantai, šalys, uostai. Tas atradimo jausmas niekur nedingo. Skirtumas tik tas, kad šiandien turime nepalyginamai daugiau galimybių patys sėsti prie vairo ir leistis ieškoti savo naujų horizontų“, – pasakoja jis.
Išgirdę apie atostogas laive daugelis pirmiausia pagalvoja apie dešimtis tūkstančių eurų, tačiau Justina ir Darius sako, kad realybė dažnai kur kas žemiškesnė. Dariaus teigimu, laivo nuoma savaitei gali kainuoti maždaug 3–7 tūkst. eurų, didesnio – apie 10–15 tūkst. eurų. Vis dėlto šią sumą paprastai dalijasi 6–10 žmonių, o pats laivas kartu yra ir transportas, ir nakvynės vieta.
„Jei dešimčiai žmonių katamarano nuoma kainuoja apie 8 tūkst. eurų, vienam žmogui tenka mažiau nei tūkstantis eurų už savaitę. Aišku, dar prisideda skrydžiai, maistas ir kitos išlaidos, bet tai tikrai yra atostogos, kurias gali sau leisti vis daugiau žmonių“, – sako Justina.
Jos teigimu, pagal bendrą biudžetą tokia kelionė veikiau primena tolimesnes egzotines atostogas nei prabangų poilsį, skirtą vien turtingiausiems.
Vasaros namai – ant vandens
Vasarą Justina ir Darius trims mėnesiams persikelia į Nidą, kur jų namais tampa 14 metrų ilgio laivas. Šie namai atviri ir visiems Nidos svečiams – pora mielai kviečia užsukti ir savo akimis pamatyti, kaip iš tiesų atrodo kasdienybė ant vandens.
Daugelį nustebina, kad gyvenimas laive nė iš tolo neprimena ankštos kajutės su minimaliais patogumais. Dariaus skaičiavimu, jų laive – apie 75 kvadratiniai metrų erdvės. Čia yra dušas, internetas, šildymas, kondicionavimas, skalbimo mašina, indaplovė ir jauki darbo vieta.
„Norime žmonėms parodyti, kad gyvenimas laive nėra kažkoks išbandymas. Čia gali normaliai gyventi, dirbti, o panorėjęs atriši virves – ir kartu su tavimi pajuda visi tavo namai į naują uostą“, – šypsosi Darius.
Justina vasaras laive vadina savotišku jųdviejų medaus mėnesiu. Laivyba į jų gyvenimą atnešė ir daugybę naujų pažinčių.
„Į bendras keliones susirenka labai skirtingi žmonės – įvairių profesijų, patirčių ir gyvenimo būdo, tačiau laive statusai greitai praranda reikšmę. Vienam tenka mesti virvę, kitam padėti švartuotis, trečiam – pagelbėti iškilus problemai. Dažnai žmonės atvyksta beveik nepažįstami, o po savaitės išsiskiria tarsi šeima. Ir paskui jau laukia kito plaukimo, kad vėl galėtų susitikti“, – sako Justina.
Pora svajoja, kad jų suburta kapitonų bendruomenė ir toliau augtų, o žmonės, kartą išdrįsę sėsti prie vairo, vėliau patys leistųsi į keliones po pasaulį, kviestų draugus ir atrastų vis naujus krantus.
