Šiandien Beatričė gyvena San Fransiske, dirba teisės ir dirbtinio intelekto srityse, konsultuoja startuolius bei technologijų kūrėjus ir savo karjerą kuria pačiame Silicio slėnio centre. Tačiau už įspūdingų pasiekimų slypi ne tik atkaklus darbas, bet ir abejonės, rizika bei drąsa žengti į nežinomybę.
Apie kelią iš Lietuvos į Berklį, gyvenimą Amerikoje, didžiausius iššūkius ir tai, ko labiausiai pasiilgsta iš namų, Beatričė atvirai papasakojo portalui 15min.
– Jeigu grįžtume į laiką prieš visas studijas užsienyje – kokia buvote Lietuvoje? Apie ką tada svajojote?
– Buvau smalsi, šiek tiek nekantri, nuolat ieškanti, ką daugiau galima nuveikti savo laisvu laiku ir kokią šalį toliau norėčiau aplankyti. Nors mokytojai mano lankomumu nesiskųsdavo, galimai galėtų skųstis skaičiumi mano užduodamų klausimų tiek jiems, tiek klasiokams pamokų metu. Manau, būtent tas smalsumas, vidinis kritikas, kuris neleisdavo pasitenkinti paviršiumi ir „kiek žinai, tiek užteks“, mane ir varė pirmyn. Jau tada jaučiau, kad noriu dirbti ten, kur pasaulėžiūra, smalsumas ir intelektas visada turės būti priekyje, ir kad man teks mokytis tiek universitete, tiek ir dirbant industrijoje. Būtent todėl pasirinkau teisę ir verslą ten, kur šios nišos susitinka su naujausiomis technologijomis.
Visada svajojau ne apie konkrečią vietą, o apie mastelį: norėjau patekti į aplinką, kurioje kuriami dalykai, keičiantys, kaip pasaulis veikia, o ne tik stebėti tai iš šalies. Lietuva man davė pamatą – discipliną, darbštumą ir tą sveiką jausmą, kad niekas nebus paduota ant lėkštės. Manau, kad būtent tas ankstyvas supratimas, jog viską reikės užsidirbti pačiai, vėliau tapo mano stipriausia savybe.
– Kada pirmą kartą supratote, kad norite siekti tarptautinės karjeros ir studijų užsienyje?
– Gana anksti supratau, kad mano klausimai didesni nei vienos jurisdikcijos ribos ar vienos šalies rinka. Lūžio taškas atėjo, kai pradėjau gilintis į teisę dar mokykloje per mainų ir įvairias mentorystės bei viešo kalbėjimo programas. Tarptautinės karjeros supratau norinti siekti mokydamasi Londone bei dirbdama „Ellex Valiunas“ advokatų kontoroje Vilniuje. Ten pamačiau, kad rimčiausi teisiniai iššūkiai – tarptautiniai iš prigimties: reguliavimo sistemos kertasi per sienas, o sprendimai turi veikti keliose šalyse vienu metu. Tada tapo akivaizdu: jei noriu dirbti su pasaulinio lygio klientais ir technologijų kūrėjais, turiu būti ten, kur tai vyksta sparčiausiai.
– Kelias nuo Lietuvos iki Londono, o vėliau ir iki Berklio skamba įspūdingai. Ar buvo momentų, kai pačiai buvo baisu ar kilo abejonių, ar tikrai pavyks?
– Žinoma, ir ne kartą. Kiekvienas šuolis atrodė per didelis, kol jo nepadariau. Karalienės Marijos universitete Londone baigiau teisės studijas su tvirtu First-Class Honours (liet. pirmos klasės) diplomu, bet net ir tada Berklis atrodė kaip visiškai kita lyga – vieta, apie kurią galėjau tik pasvajoti būdama abiturientė. Teko girdėti tik apie dar tris ar keturis prieš tai Berklyje teisę baigusius lietuvius, kurie ir tada turėjo daugiau karjeros pasiekimų. Keletą mėnesių prieš atvykstant į Berklį kilo milijonas klausimų dėl finansų, karjeros planų ir rizikos šuolio kraustytis bei vėl pradėti viską nuo nulio vienai pačiai. Tačiau, kas prisiima didelę riziką, visada (ar bent sėkmės atveju), turi ir didelę grąžą tiek kaip asmenybė, tiek ir karjeros aspektu.
Atvykusi į Berklį tapau jauniausia savo kurso absolvente, gavau geriausio teisinio memorandumo apdovanojimą ir buvau publikuota žurnale „Berkeley Business Law Journal“. Iš šalies tai gali atrodyti kaip nuosekli sėkmės istorija, bet iš vidaus kiekvienas etapas prasidėjo nuo klausimo „ar aš tikrai nepervertinu savo galimybių?“ Iš to išmokau svarbiausią dalyką, jog baimė niekur nedingsta – tiesiog išmoksti veikti šalia jos, o ne lauki, kol ji praeis. Su laiku supratau, kad abejonės nėra ženklas, jog darai kažką ne taip. Priešingai – jos reiškia, kad darai kažką pakankamai didelio, kad būtų verta bijoti.
– Ką prisimenate iš pirmųjų dienų atvykusi į Kaliforniją? Kas labiausiai nustebino gyvenant San Franciske?
– Labiausiai nustebino tempas ir visiškas atvirumas idėjoms. San Fransiske visiškai normalu prie pietų stalo išgirsti, kaip kažkas ramiu balsu pasakoja kuriantis produktą, kuris skamba gana utopiškai, tačiau lygiai taip, jog po metų galbūt egzistuos visame pasaulyje – ir dažniausia reakcija aplink stalą yra palaikymas. Energija tiesiog užkrečianti, o ambicija čia laikoma norma. Mane sužavėjo ir tai, kiek šiame mieste vertinama, ką tu gali sukurti, o ne iš kur atėjai ar kokiu akcentu kalbi angliškai. Kaip jaunai asmenybei iš Europos, tai buvo didžiulis palengvėjimas ir kartu galinga paskata. Žinoma, buvo ir buitinių netikėtumų: kontrastai tarp turto ir skurdo tame pačiame kvartale, mikroklimatas, kuris keičiasi kas kelias gatves. Bet stipriausias įspūdis išlieka tas pojūtis, kad esi vietoje, kur ateitis kuriama čia ir dabar, o tu gali būti to dalis.
-
Po 35 metų pajūryje – netikėtas sprendimas: senjorai atrado rojų ten, kur daugelis nė nepažvelgtų
-
Sodybą pavertė aukso gysla ir atsisakė ją parduoti už milžiniškus pinigus: „Po to kiekvieną dieną džiaugiausi“
-
Dešimtmečius miške dirbantis Egidijus atrado ramybę neįprastame pomėgyje: esu „čia ir dabar“
– Koks buvo sunkiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti gyvenant ir kuriant karjerą JAV?
– Sunkiausia – įrodyti save sistemoje, kuri tavęs visiškai nepažįsta. Atvykus reikia iš naujo kurti reputaciją, tinklą ir pasitikėjimą beveik nuo nulio, net jei už nugaros jau turi rimtą patirtį Europoje. Niekas automatiškai neperskaičiuoja tavo pasiekimų į vietinę „valiutą“. Konkurencija čia veikia kitame lygmenyje, turbūt todėl ambicija ir yra labiau natūrali. Savose rinkose verda savi kriterijai, kurie teisės srityje neapsiriboja ir gana sudėtingu Kalifornijos advokatūros egzaminu ar gana prestižiniais universiteto vardais. Vien tai, jog baigei Berklį ar išlaikei advokatūros egzaminą, negarantuos tau vietos rinkoje.
Šiuo momentu konsultuoju patentų monetizacijos strategijos ir dirbtinio intelekto teisės klausimais, kas taip pat reikalavo įrodyti, jog žinau, apie ką kalbu. Reikėjo iš naujo įrodyti, kad mano patirtis turi vertę ir čia, kad teisininkė iš Europos gali dirbti pačiame Silicio slėnio inovacijų centre. Buvo momentų, kai jaučiausi turinti dirbti dvigubai daugiau vien tam, kad būčiau pastebėta. Karjera čia yra stipriai remiama reputacija ar rekomendacijomis, tad nestatoma vienu dideliu žingsniu – ji statoma po vieną gerai atliktą darbą, po vieną žmogų, kuris tavimi patiki ir rekomenduoja toliau. Tas lėtas, bet tvirtas procesas galiausiai atsiperka.
– Ar jaučiate, kad gyvenimas užsienyje jus pakeitė kaip žmogų? Kuo labiausiai?
– Be jokios abejonės. Tapau ir drąsesnė, ir kartu kantresnė – iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringa, bet man tai dvi to paties augimo pusės. Drąsesnė – nes supratau, kad dauguma durų galima atidaryti, jei tiesiog išdrįsti pasibelsti; kad dauguma žmonių, kuriais žavimės, yra tiesiog pasiekiami, jei nebijai parašyti pirmas. Kantresnė – nes pamačiau, kad tikrai dideli dalykai užtrunka, ir kad greitų rezultatų vaikymasis dažnai sugriauna tai, kas galėjo tapti reikšminga. Gyvenimas svetur taip pat išmokė vertinti savo lietuvišką pamatą – tą lietuvišką tiesumą, darbštumą ir gebėjimą nepasiduoti, kurie čia, paradoksaliai, mane išskiria iš kitų.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos? Ar yra dalykų, kuriuos sąmoningai stengiatės išlaikyti?
– Labiausiai pasiilgstu artumo – draugų, šeimos, tų ilgų pokalbių be skubėjimo, kai niekas nežiūri į laikrodį. JAV gyvenimas dažnai sukasi greitu tempu, o Lietuvoje yra tam tikras buvimo kartu ritmas, kurio čia kartais trūksta. Pasiilgstu ir gamtos – metų laikų kaitos, miškų, nors Kalifornijos gamta jų taip pat nestokoja. Sąmoningai stengiuosi išlaikyti lietuvišką tiesumą ir tą įprotį dirbti iki galo, o ne iki „pakankamai gerai“ – manau, tai mano kultūrinis paveldas, kurio nenoriu prarasti. Žinoma, močiutės virtuvė – kai kurie skoniai ir kvapai man yra tiesioginis namų jausmas, todėl grįžti namo norisi vien dėl močiutės pagamintų pietų su šeima aplink vieną stalą.
Būnant Amerikoje, su nemenku būriu tarptautinių draugų stengiuosi išlaikyti namų tradicijas, paminėti mums svarbias šventes, ar tai būtų Joninės, ar Šv. Kūčių stalo tradicijos. Visada supažindinu draugus su mūsų pagoniškomis šaknimis.
– Jeigu dabar apie jus skaitytų jaunas žmogus, svajojantis apie studijas ir darbą užsienyje, ką jam pirmiausia norėtumėte pasakyti?
– Pirmiausia – svajoti reikia garsiai ir leisti toms svajonėms pildytis nuosekliai. Neateina laikas, kada jausitės „pasiruošę“. Kartais apskaičiuoti sprendimai neatneša tiek pasitikėjimo ir sėkmės, kiek neapskaičiuotos rizikos ir ryžtas imtis iniciatyvos. Visi, kuriais žavitės, kažkada pradėjo nuo to, kad nesijautė visiškai pasiruošę ir vis tiek žengė pirmą žingsnį. Pradėkite nuo to, ką galite padaryti šiandien, ir nebijokite būti vienintelis tai darantis kambaryje – tai ne silpnybė, o jūsų išskirtinumas.
Antra – investuokite į žmones. Dauguma mano svarbiausių galimybių atsirado ne per tobulą gyvenimo aprašymą, o per ryšius, per žmones, kurie patikėjo manimi ir atvėrė duris. Vienas iš geriausių pavyzdžių buvo mano mentorius, kuris stipriai motyvavo ir padėjo pildyti bei rašyti mano motyvacinius laiškus Berkliui. Be jo paskatos greičiausiai nebūčiau išsiuntusi paraiškos Berkliui – geriausiam iki šiol priimtam sprendimui. Drąsa ir vėliau ryžtas, mano nuomone, yra svarbiau už tobulumą, o nuoseklumas galiausiai nugali talentą.
