Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 26d. 10:00

Benamio dalią patyręs ir iš alkoholizmo išsikapstęs R.Lebedaitis: „Be alkoholio aš buvau niekas“

Romualdas Lebedaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Romualdas Lebedaitis

52-ejų Romualdas Lebedaitis turėjo šeimą, tačiau tragiška sūnaus žūtis įtempė žmoną į alkoholio liūną, o jį įvarė į neviltį. Nebegalėjęs pakęsti žmonos girtuoklysčių, bijojęs, kad pats nepadarytų ko bloga ir neatsidurtų už grotų, jis paliko šeimą ir išėjo... į gatvę. Beveik dešimtmetis benamio gyvenimo ir geriausiu draugu tapęs alkoholis. Kaip šiandien sako pats Romualdas: „Viena koja jau buvau anapus.“

R.Lebedaitis užaugo totorių šeimoje Keturiasdešimties Totorių kaime. Vyras teigia, kad jo giminėje nebuvo girtaujančių asmenų, turėjusių priklausomybę nuo alkoholio. Jis ir pats tos priklausomybės, kol gyveno šeimoje, neturėjo. Pasak jo, išgerdavo tik per draugų susibūrimus ir šventes.

Gerdavau visokį brudą, kuris dega, pavyzdžiui, odekoloną, net stiklų valiklį esu bandęs. Todėl ir buvau pradėjęs vemti krauju. Degtinė man jau buvo per silpna.

Skaudi nelaimė, sukrėtusi šeimą, kai nuskendo šešerių sūnus, Romualdo žmoną paveikė negrįžtamai. Moteris pradėjo gerti, o po dvejų metų jų bendruose namuose jau lankėsi ir jos sugėrovai.

Vyras pasakoja, kad netekęs sūnaus pats galvojo apie savižudybę, laimė, užteko jėgų gyventi. Nebeapsikentęs žmonos girtuoklysčių ir pabijojęs, kad gali pakelti ranką, dar blogiau – kad viskas nesibaigtų kalėjimu, jis apsisprendė išeiti. Kartu su buvusia žmona liko gyventi ir dvi jų mažametės dukterys.

Tai įvyko prieš 20 metų, tada Romualdui buvo 32-eji.

Šiandien jis savanoriauja Lazdėnų kaime įsikūrusiame benamių centre „Naujas gyvenimas“ ir tvirtai teigia, kad tik tikėjimas suteikė antrą gyvenimo šansą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Romualdas Lebedaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Romualdas Lebedaitis

– Romualdai, papasakokite apie alkoholizmo liūno pradžią, kada tai prasidėjo ir kaip į tai įklimpote?

– Nebuvo taip, kad ėmiau ir iškart prasigėriau. Iš namų išėjau, nes nenorėjau pridaryti nesąmonių ir sėsti į kalėjimą. Žmona buvo neištikima, gėrė. Iš pradžių viską atleidau, su viskuo susitaikiau, bet paskui ji pradėjo namo vestis savo sugėrovus. Jaučiu, jog jau tada Dievas kuždėjo man išeiti, kad nenutiktų kokia nelaimė.

Per „Atgailos“ maldą Dievas mane taip palietė, kad 29 metus rūkęs staiga visiems pasakiau, kad nuo šios dienos metu rūkyti. Visi pradėjo iš manęs juoktis.

Keletui mėnesių išvykau į Baltarusiją, ten gyveno mano mama. Pabuvau pas ją, nueidavau į kolūkį padirbėti. Tačiau vis tiek turėjau grįžti į Lietuvą. Ir tada prasidėjo degtinės ragavimai. Atsidūriau Stoties rajone, vienas pažįstamas policininkas parūpino man stogą virš galvos – senos degalinės pastate.

Užsiimdavau visokiom chaltūrkom, paskui pradėjau pats savo biznį – saugoti vilkikus. Gal ir nebūčiau pradėjęs tuo užsiimti, bet kartą vienas vairuotojas paprašė paslaugos – keturias valandas pasaugoti mašiną, o grįžęs už tai sumokėjo 70 litų – tais laikais tai buvo dideli pinigai.

Vėliau susipažinau su čigone ir geriems metams buvau atsidūręs Tabore. Tiesiog pradėjau ten gyventi. Paskui kilo nesutarimų su sūnumi, kad motina jam neduoda pinigų ir pan., buvau ten neblogai viską susitvarkęs, bet galiausiai išėjau viską palikęs. Grįžau į senosios degalinės pastatą ir vėl ėmiausi saugoti vilkikus. Visai neblogai pavykdavo iš to užsidirbti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Romualdas Lebedaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Romualdas Lebedaitis

– O tuos uždirbtus pinigus išleisdavote alkoholiui?

– Iš pradžių dar rėmiau savo dukras, kol taip smarkiai negėriau. Čia atvažiuodavo daug vilkikų, kai kurie vairuotojai likdavo nakvoti. Pasiūlydavo po šimtą, tai negi neišgersi? Ir taip kasdien...

Žiūriu, metai bėga, o 2006-aisiais jau buvau visai nusiritęs: visas drebėjau, vemdavau – iš pradžių geltonu, žaliu skysčiu, paskui jau krauju. Nebesiskutau, visiškai neprisižiūrėjau. Jau niekas Stoty Romu nebevadindavo, tik „Budulajumi“ – daugybė plaukų ant galvos, ilga barzda.

– Kas įvyko tą lemtingą dieną, kad galiausiai Stoties ir gatvių gyvenimas liko užnugary?

– Buvo 2006-ųjų vasara, buvau susitikęs su tokiu senuku prie parduotuvės „pachmielkos“ daryti, ir tada prie manęs priėjo bažnyčios „Naujoji karta“ (protestantų – aut.) atstovai. Pasisveikino, paklausė, kuo užsiimu, pasakiau, kad esu benamis, ir jie manęs pasiteiravo, gal norėčiau ateiti į bažnyčią? Atsakiau, kad norėčiau.

– Ir kaip viskas vyko tada? Iš tiesų nuėjote į bažnyčią?

– Taip. Kad ir koks prasigėręs buvau, bet jei pažadėjau, turėjau įvykdyti, taigi atėjau. Per „Atgailos“ maldą Dievas mane taip palietė, kad 29 metus rūkęs staiga visiems pasakiau, kad nuo šios dienos metu rūkyti. Visi pradėjo iš manęs juoktis. Tačiau nuo tos dienos daugiau nesurūkiau nė vienos cigaretės. Siūlydavo sugėrovai, išmesdavau ir jiems liepdavau prie manęs nerūkyti.

– Oho, kokia valia! O kaip buvo su gėrimu?

– Vis dar gėriau. Sekmadienį ateidavau į susirinkimus blaivas, o paskui vėl gerdavau. Kartą pastorius Vaidas Vyšniauskas man pasiūlė surasti gerai apmokamą darbą statybose, vietą gyventi. Atsisakiau, nes žinojau, kad nieko neišeis: padirbėsiu du tris mėnesius, gausiu atlyginimą ir iškart užgersiu.

Tada pastorius paklausė, ko apskritai gyvenime noriu? Iškart pasakiau, kad pirmiausia noriu atsikratyti gėrimo, o tada jau galėsiu pasakyti, ko iš tiesų noriu. Jis užsikabino, pradėjo skambinti į reabilitacijos centrus. Ir pavyko susitarti su vienu jų Akmenės rajone.

Pagrindinis centro darbuotojų klausimas buvo, ar žmogus pats nori, nes tai labai svarbu. O aš norėjau. Kai pasakiau savo gatvės draugams, jie iš manęs juokėsi, sakė, kad vis tiek sugrįšiu. Draugas, kurio jau nebėra gyvo, net verkti pradėjo, bet aš pasakiau, kad viskas, daugiau taip nebegaliu.

– Sunku suvokti, kaip taip staiga viskas jūsų galvoje apsivertė. O jūs pats sau ir kitiems garsiai pripažinote, kad esate alkoholikas?

– Taip. Ir centre buvo toks klausimas. Į jį atsakiau: „O kas daugiau aš esu, jei devynerius metus kiekvieną dieną gėriau?..“ Man alkoholis buvo kaip vaistai, be jo aš buvau niekas.

– Tačiau daugelis geriančių nepripažįsta, kad jie yra alkoholikai.

Mano pažįstami, policininkai, draugai sakydavo, kad aš jau degradavęs, kad greitai mirsiu. O ką aš jiems? Pasakydavau, kad eitų žiūrėti savo reikalų.

– Čia yra didžiausia klaida. Jiems to padaryti neleidžia išdidumas. Kad ir mūsų centre gyvenantys benamiai – kiekvienas jų yra išdidus. Turi psichologiškai su jais dirbti, bendrauti, taikyti darbo terapiją, kad jie tai suvoktų.

Mano pažįstami, policininkai, draugai, ne sugėrovai, o normalūs žmonės, irgi sakydavo, kad aš jau degradavęs. Kiti sakydavo, kad mirsiu greitai. O ką aš jiems? Pasakydavau, kad eitų žiūrėti savo reikalų. Nieko neprisileisdavau, įsivaizdavau, kad tai mano reikalas ir aš pats viską susitvarkysiu.

– Tuos žmones jūs nuvydavote šalin, bet ar pamenate, ką viduje jausdavote tais momentais?

– Jaučiau neapykantą, kad kišasi į mano gyvenimą. Neprisileisdavau tų žmonių, kurie iš tiesų norėjo man padėti. Tiek laiko kasdien geriantis žmogus yra degradavęs, jam rūpi tik tai, kaip išgerti. Daugiau niekas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“

– Tačiau tų žmonių, kurie jus pakvietė į bažnyčią, jūs nenuvijote šalin?

– Ne. Priežastis ta, kad visada buvau tikintis, niekada neneigiau, kad Dievas yra. Biblijos skaitęs nebuvau, bet visada paskaitydavau tuos gatvėje dalijamus lankstinukus. Manau, kad Dievas tą dieną man ištiesė pagalbos ranką, kviesdamas ateiti pas jį, kad nemirčiau.

Aš nesusimąsčiau, kas su manimi darosi, tiesiog kažkokia vidinė jėga versdavo eiti į tuos susirinkimus. Aišku, iš pradžių jų nesuvokdavau: pirmą kartą atėjęs klausau Dievo šlovinimo giesmių ir mąstau, kur aš čia papuoliau, gal į koncertą.

– Grįžkime prie Akmenės reabilitacijos centro. Kiek ten išbuvote? Kokia terapija, gydymas jums buvo taikomi? Ar nekilo pagundų visa tai mesti?

– Išbuvau metus. Buvo taikoma „Minesotos“ 12 žingsnių programa. Pagundų buvo, ypač pirmomis dienomis kildavo minčių, ko aš čia atvažiavau.

Manau, kad Dievas tą dieną man ištiesė pagalbos ranką, kviesdamas ateiti pas jį, kad nemirčiau.

Didžiausia pagunda buvo, kai pamačiau vilkiką, kurį saugodavau Vilniuje, atvažiavusį į šalia esančią lentpjūvę. Visi buvo išvykę į bažnyčią, aš buvau paliktas kaip budintis, už viską atsakingas asmuo, kūrenau pečių. Dar nebuvo praėjusios dvi savaitės, gundžiausi viską mesti ir išeiti.

Tada ir prasidėjo tas Dievo ir Velnio karas. Tarsi pradėjau jausti Dievo balsą, kad turiu viską prižiūrėti, negaliu niekur išeiti. Pamenu, baigėsi malkos, nuėjau jų dar atnešti, pasilenkiau sukrauti ir išgirdau nuvažiuojančios mašinos garsą. Pakėliau galvą ir pamačiau tik vilkiko galą. Tarsi palengvėjimas užliejo širdį.

– Kaip jus veikė ta gydymo programa?

– Buvo labai keista, skaitydavau tuos lapus, paskui net lygindavau kelių mėnesių savijautą ir nesuprasdavau, kaip juose parašyta tai, kas dedasi mano galvoje. Kaip kažkas gali tai žinoti, manęs nematęs, tarsi darytų rentgeną mano smegenims.

Aš ja susidomėjau, ji tikrai veikia. Minčių kildavo visokių, bet žinojau, kad turiu užbaigti šią programą iki galo. Motyvacijos keldavo žmonės, kurie jau buvo baigę tą centrą, galvodavau sau, juk nesu už juos blogesnis, tai vadinasi ir aš galiu.

Programoje yra ir klausimų apie tai, kodėl ėmei gerti. Tų priežasčių – kaltininkų – buvau atradęs tikrai daug. Visi buvo kalti, tik ne aš pats. O kai jau ėjau 12 žingsnį, pastebėjau, kad pasikeitė mąstymas, kaltininkų nebeliko. Buvau tik aš pats. Iki reabilitacijos centro visada ieškodavau pasiteisinimų ir paaiškinimų, kaip viskas galėtų būti, jei būtų taip ar kitaip.

Skirtumą pajaučiau ir fiziškai, nes prieš atvažiuojant į centrą skaudėdavo kepenis, inkstus. Paskui žiūriu, kad man niekas nebeskauda. Nuvažiavau pasitikrinti pas gydytojus, pasakė, kad viskas gerai. Žinojau, kad turiu problemą, labai skaudėdavo, juk tiek metų gyvenau lauke, gėriau. O gerdavau visokį brudą, kuris dega, pavyzdžiui, odekoloną, net stiklų valiklį esu bandęs. Todėl ir buvau pradėjęs vemti krauju. Degtinė man jau buvo per silpna.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“

Kitas dalykas, praėjęs beveik pusę gydymo kurso parašiau savo dukroms laišką. Ir mes pradėjome bendrauti. Prieš baigiantis reabilitacijai jau galėjau eiti ieškotis darbo – buvau įsidarbinęs pas vieną bitininką. Jis man mokėjo po 50 litų už dieną, išėjęs iš centro turėjau 1200 litų. Iškart žinojau, kam tuos pinigus skirsiu – tik vaikams. Nebe alkoholiui, kaip būdavo anksčiau.

– Kaip viskas klostėsi, kai baigėte reabilitaciją?

Gerdavau visokį brudą, kuris dega, pavyzdžiui, odekoloną, net stiklų valiklį esu bandęs. Todėl ir buvau pradėjęs vemti krauju. Degtinė man jau buvo per silpna.

– Išvykau, porai dienų buvau apsistojęs pas buvusią žmoną, ieškojau Vilniuje darbo ir greit pasisekė jį rasti. Pradėjau dirbti kroviku „Žemaitijos piene“. Pats užėjau, paklausiau, gal reikia darbininkų. Pirmas klausimas: „Ar vartoji alkoholį?“ Atsakiau, kad ne. Šefas pradėjo juoktis.

Po kokių trijų keturių mėnesių jis atėjo pas mane ir sako: „Romai, jūs nepykit, bet visi čia atėję sako, kad negeria. Matau, kad jūs tikrai negeriat.“ Aš jam viską paaiškinau, papasakojau.

Ten išdirbau penkerius metus. Alga tikrai buvo gera, dirbdavau ir papildomai, pieno produktai buvo nemokamai. Dirbau, uždirbau, o mintyse sukosi tik viena – padėti dukroms.

– Pabrėžiate, kokios brangios jums buvo ir yra dukros. O kai išėjote iš namų, kaip tada jautėtės? Jos jums tiek nerūpėjo?

– Rūpėjo visada, kol nebuvau tiek prasigėręs, dar nuveždavau joms pinigų. O paskui alkoholis padarė savo. Žinot, vėliau, po gydymosi, duodavau dukrai 100, o sau pasilikdavau 10 litų. Kai buvau pradėjęs gerti, viskas būdavo atvirkščiai – duodavau 10, o sau pasilikdavau 100.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“

– Esate antrą kartą vedęs. Kur susipažinote su savo dabartine žmona?

– Čia labai įdomi istorija (šypsosi). Per televizorių pamačiau pažinčių skelbimą. Paaiškėjo, kad ne pati Dalia buvo tą skelbimą įdėjusi, o jos draugė tai padarė jai nežinant. Taigi iš pradžių susisiekiau su drauge, gavau Dalios numerį ir jai paskambinau.

Ji buvo išvykusi dirbti į Angliją. Negalėjo patikėti, kai pasakiau, iš kur gavau jos telefono numerį. Pasikalbėjome, pradėjome bendrauti, ji paskambindavo man, aš jai. Tai vyko 2008-aisiais, kaip tik tada, kai buvau pradėjęs dirbti.

Susitikome jai grįžus į Lietuvą. Iškart pasakiau, kad esu buvęs alkoholikas. O ji atsakė, kad jai nerūpi, kas buvau, svarbiausia tai, kad sugebėjau, radau jėgų atsistoti ant kojų.

Tai buvo visiška Dievo palaima: geras uždarbis, už gyvenamą plotą mokėti nereikia, nes viskuo rūpinosi įmonė, susitvarkė santykiai su vaikais.

Atvažiuodavo ji pas mane, aš pas ją į Plungę nuvykdavau. Man darbas buvo parūpinęs gyvenamąjį plotą – buvusiame administraciniame pastate buvo įrengti keli kambariai, viename jų ir apsigyvenau.

Tai buvo visiška Dievo palaima: geras uždarbis, už gyvenamą plotą mokėti nereikia, nes viskuo rūpinosi įmonė, susitvarkė santykiai su vaikais. Visus savo pinigus skyriau dukroms. Baigė jos mokslus, jau sukūrė šeimas, turiu jau ir anūkų.

– Šiandien jūs esate čia – benamių centre. Ar tai reiškia, kad metėte darbą pieninėje? Kas jus čia atvedė?

– Mečiau darbą, nes su Dalia išvykome į Angliją, ji buvo nusipirkusi butą su paskola, norėjome greičiau ją išmokėti. Per pusantrų metų užsidirbome ir grįžome. Dirbau kroviku vaisių fabrike. Ir dar po to vis nuvažiuodavau, kai paskambindavo darbdavys, nors viduje jaučiau, kad ne tuo turėčiau užsiimti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“

Paskutinė mano išvyka buvo praėjusiais metais, žiemą grįžau. Buvau planavęs vykti į Biblijos koledžą Ukrainoje, trijų mėnesių studijoms. Kaip aš sakau, velnias viliojo pinigais, todėl vis atsirasdavo minčių, kad ką tie mokslai, geriau važiuoti užsidirbti.

Ir kartą visiškai atsitiktinai, nežinodamas, kas stiklinėje, išgėriau degtinės po vienuolikos metų. Savo žmonai visada sakydavau: jeigu yra pirmas kartas, bus ir antras. Ji tai įsidėmėjo. Išgėrus tos degtinės mane iškart supykino, vėmiau. Pasikalbėjome su žmona, ji nujautė, kad tie mano važiavimai dirbti į Angliją vieną dieną baigtųsi nekaip, todėl, žinodama mano charakterį, kad jau nebebūtų išsisukinėjimų, už mane sutvarkė vizos reikalus. Išvykau keletui mėnesių į Ukrainą.

Aš ir pats supratau, kad man to reikia, kad reikia dvasiškai pasikrauti, nes jau buvau nutolęs nuo bažnyčios. Kol dirbau pieninėje, į bažnyčią vaikščiojau nuolat, ir Anglijoje iš pradžių dar skaitydavau Bibliją, nueidavau į baptistų bažnyčią, nors nieko ten ir nesuprasdavau, bet pasimelsdavau. O paskui pradėjau tolti, nebeskaityti.

Koledže pasirinkau reabilitacijos sritį, supratau, kad turiu dirbti su benamiais – su tokiais, koks pats buvau. Ir jau ten paaiškėjo, kad turėčiau niekur nebesiblaškyti ir iš tiesų eiti dirbti su benamiais, bet ne – grįžau po studijų į Lietuvą ir vis tiek dar mėnesiui pusantro išvykau į Angliją.

Dirbau mėsinėje, alga gera, nors jau ėmė sukti, skaudėti rankas nuo šalčio. Tarsi Dievo balsas: „Tai dirbsi, uždirbsi, sveikata blogėja, paskui visus pinigus gydymui ir išleisi.“ Susirinkau čemodanus ir pasakiau Daliai, kad tikrai gana, važiuojame namo, mano vieta ne čia.

Čia griežta tvarka – jokių cigarečių, alkoholio, keiksmažodžių.

Turėjau pasiūlymų likti dirbti su benamiais Ukrainoje, bet pakalbėjome su Mariumi (šio benamių centro įkūrėju – aut.), buvome susipažinę bažnyčioje per susirinkimus, kad aš reikalingas Lietuvoje.

Taip atsidūriau čia, kur dabar ir kalbamės – benamių centre „Naujas gyvenimas“. Aš čia dar tik porą mėnesių, kol kas mano darbas savanoriškas, bet esu apsisprendęs čia likti.

– Koks yra jūsų darbas su benamiais? Kaip jie papuola į šį centrą?

– Marius su savo komanda važiuoja į Vilnių, Vievį, sutinka gatvėje tokius žmones, koks buvau ir aš, ir klausia, ar jie norėtų pakeisti savo gyvenimą.

Yra dienotvarkė, kada kas vyksta, ką turime daryti. Čia griežta tvarka – jokių cigarečių, alkoholio, keiksmažodžių. O jei jų pasigirsta, žmogus gauna nuobaudą – išmokti ką nors iš Biblijos, arba visi turi laisvą laiką, žiūri televizorių, o jam tenka dirbti. Važiuojame į bažnyčią, į pamaldas, susirinkimus. Ir stengiamės, kad tie žmonės nuolat būtų užimti, nes kai turės daug laisvo laiko, jiems vėl kils pagundų. Norime pradėti čia taikyti 12 žingsnių programą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Benamių centras „Naujas gyvenimas“

– Kiek centre yra vietų ir kiek žmonių šiuo metu jame gyvena?

– Yra penkiolika, tiek dabar ir gyvena. Norint plėstis, reikia lėšų, reikia pakeisti namo stogą, vandens čia neturime, nešamės jį iš šulinio. Vasarą maudomės čia, o žiemą važiuosime į kitą centrą, kuriame reabilituojami narkomanai, ten jau yra ir dušas.

– Koks yra šio benamių centro tikslas?

– Atstatyti tų žmonių gyvenimą, kad jie vėl atsistotų ant kojų, grįžtų į visuomenę. Kai kurie gal grįš į savo šeimą, net ne gal, žinau, kad Dievas taip padarys, kiti – pas vaikus, treti sukurs naują šeimą. Juk visa tai buvo ir man.

– Viskas, ką mėginate tiems žmonėms įdiegti, vyksta per tikėjimą?

Praradau pirštus. Nušalau juos ir teko amputuoti. Viskas per alkoholį.

– Taip, nes mes esame žmonės, mes bejėgiai, ką galime padaryti be Dievo? Esu jiems pavyzdys, kur buvau ir kur esu šiandien, kad susigrąžinau dukras, turiu antrą žmoną, o svarbiausia – nebegeriu. Kai kurie jau susimąsto, domisi.

Patariu jiems savy neužsidaryti, dalytis mintimis, nes sprogimas gali privesti prie išėjimo, o kur jie išeis?..

– O jūsų žmona?

– Labai palaiko. Mes gyvename Plungėje, bet dabar daugiausia laiko jau leidžiu čia. Ji irgi atvažiuoja, atveža vyrams reikalingų prausimosi, skutimosi priemonių, nuperka apatinių.

– Ką įvardytumėte kaip baisiausią patirtį iš to juodojo gyvenimo laikotarpio?

– (Rodo žemyn į pėdas – aut.) Praradau pirštus. Nušalau juos ir teko amputuoti. Viskas per alkoholį.

– Praėjęs tiek daug savo gyvenime, ką atsakytumėte į klausimą – ar žmogui, norinčiam išsivaduoti iš priklausomybių, užtenka tik savo valios pastangų?

– Ne. Žmogus bejėgis. Tiems, kurie nėra priklausomi, gal ir taip, bet mums, turintiems priklausomybių, tos valios nepritaikysi, neįmanoma, nes žmogus nesugebės. Savo valios pastangomis jis gali nevartoti mėnesį du, gal net metus, tačiau jis vis tiek prie to sugrįš.

Iš mano buvimo reabilitacijos centre - po aštuonių mėnesių aplanko labai smarki pagunda, kad viskas, jau gali eiti savo keliais, nes jau jautiesi stiprus ir viską susitvarkysi pats.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Romualdas Lebedaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Romualdas Lebedaitis

Būtinas tikėjimas ir būtina kreiptis pagalbos į tokius centrus kaip mūsų. Čia taikomos specialios programos, kurios veikia ir jos yra reikalingos. Ir ačiū Dievui, kad yra žmonių, kurie patys buvo tokiame liūne, atsistojo ant kojų ir įkūrė tokius centrus.

– O kaip įtikinti žmogų, kad jam būtų naudinga nueiti nors kartą į bažnyčią ir pasiklausyti, kas ten kalbama?

– Yra visokių būdų. Aš įtikindavau per valgį. Sakydavau, kad nupirksiu valgyti, kartais tekdavo ir pameluoti, kad pirksiu šnapso, taip labiau susigundydavo.

– Tai dabar savo ateitį matote tik čia?

– Taip, tik čia. Supratau, kad pats tai išgyvenau, dabar galiu padėti kitiems. Kol kas esu savanoris, bet planuoja mane oficialiai įdarbinti. Man nesvarbus atlyginimas, turime valgyti ir to užtenka. Laikome daug vištų, kiaušinių irgi daug turime, dalį jų net ir parduodame.

– Knieti paklausti, kaip gyvenimas susiklostė jūsų buvusiai žmonai? Gal bandėte ir jai padėti?

– Ji jau mirusi. Bandžiau ne kartą ją įkalbėti ateiti į bažnyčią, pradėti gydytis. Ji nenorėjo manęs klausyti. Vadino mane sektantu. Bet man nesvarbu, ką žmonės apie mane kalba, aš žinau, kas esu šiandien ir kas man padėjo iš to liūno išbristi.

Beveik metus gyvuojančiam benamių centrui „Naujas gyvenimas“, esančiam Lazdėnų k., Plento g. 24, reikalinga finansinė pagalba. Norintys prisidėti galite susisiekti su centro įkūrėju Mariumi Balčiūnu tel. nr. +370 640 17 025, parašyti e. paštu naujasgyvenimas@inbox.lt arba paaukoti tiesiogiai: VšĮ „Naujas gyvenimas“, įmonės k. 303205675, sąsk. nr.: LT76 7300 0101 3774 1501 (bankas „Swedbank“), SWIFT/BIC kodas: HABALT22.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gyvenimas

Mes lygūs. Vizažistas Darius Galankovas: „Makiažas nėra moterų privilegija“

Aktualu

Lietuvos vadovai vieningi – dažnai gendančiu „Spartan“ orlaiviu skraidyti nenori

Verslas

Seimas tęs diskusijas dėl PVM lengvatų malkoms ir laikraščiams, paramą būstui ir elektromobiliams išpeikė

„Ginčas“: Kodėl „Žalgiris“ pralaimi namie ir nemeta tritaškių?

Prie Pakso buvo...

Vardai

Donatui Montvydui pozavusios žmonos Veronikos nuotrauka – tarsi nuo viršelio: „Jis turi gerą akį“

Tik 15min Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: išbandėme „Volga“ GAZ 21, vadintą rykliu

Maistas

Įvertinimas Neapolio picerijai – iš 15min apžvalgininkų rankų

Sportas

Jautrus olando gestas sužavėjo pasaulį – po įvarčio guodė teisėją

Aktualu

Dėl LGL bendruomenę įžeidusio lankstinuko kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir VDAI

Aktualu

50 metų vienoje įmonėje išdirbęs ir net paminklą jai pastatęs kaunietis: „Niekad neėmiau biuletenio“

Vardai

Eimunto Nekrošiaus netektis: „Mirė visa lietuviška teatro epocha. Kurti toliau bus labai sunku“

Gazas

Automobilis pervažoje: kodėl vis dar nutinka nelaimingų atsitikimų ir kaip jų išvengti?

Vardai

Buvęs Paris Hilton vaikinas nori susigrąžinti dviejų milijonų dolerių vertės sužadėtuvių žiedą

Kultūra

Mirė aktorė Birutė Raubaitė

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „Volkswagen Passat B3“

24sek

Thomasas Walkupas mėgaujasi Kaunu: „Žmonės čia tiesiog nerealūs“

Vardai

15min studijoje – iš ekstremalios kelionės grįžę L.Pobedonoscevas ir A.Bružas

Aktualu

Streikuojantys Klaipėdos mokytojai išeis į gatves: „Tai gaisras, kurį gesinti reikia tuoj pat“

Aktualu

Dailininkės A.Každailytės artimieji neiškovojo didesnės bausmės jos žudikui

Naujienos

Gyvenimas

Mes lygūs. Vizažistas Darius Galankovas: „Makiažas nėra moterų privilegija“

Aktualu

Lietuvos vadovai vieningi – dažnai gendančiu „Spartan“ orlaiviu skraidyti nenori

Verslas

Seimas tęs diskusijas dėl PVM lengvatų malkoms ir laikraščiams, paramą būstui ir elektromobiliams išpeikė

„Ginčas“: Kodėl „Žalgiris“ pralaimi namie ir nemeta tritaškių?

Prie Pakso buvo...

Vardai

Donatui Montvydui pozavusios žmonos Veronikos nuotrauka – tarsi nuo viršelio: „Jis turi gerą akį“

Tik 15min Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: išbandėme „Volga“ GAZ 21, vadintą rykliu

Maistas

Įvertinimas Neapolio picerijai – iš 15min apžvalgininkų rankų

Sportas

Jautrus olando gestas sužavėjo pasaulį – po įvarčio guodė teisėją

Aktualu

Dėl LGL bendruomenę įžeidusio lankstinuko kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir VDAI

Aktualu

50 metų vienoje įmonėje išdirbęs ir net paminklą jai pastatęs kaunietis: „Niekad neėmiau biuletenio“

Vardai

Eimunto Nekrošiaus netektis: „Mirė visa lietuviška teatro epocha. Kurti toliau bus labai sunku“

Gazas

Automobilis pervažoje: kodėl vis dar nutinka nelaimingų atsitikimų ir kaip jų išvengti?

Vardai

Buvęs Paris Hilton vaikinas nori susigrąžinti dviejų milijonų dolerių vertės sužadėtuvių žiedą

Kultūra

Mirė aktorė Birutė Raubaitė

Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: „Volkswagen Passat B3“

24sek

Thomasas Walkupas mėgaujasi Kaunu: „Žmonės čia tiesiog nerealūs“

Vardai

15min studijoje – iš ekstremalios kelionės grįžę L.Pobedonoscevas ir A.Bružas

Aktualu

Streikuojantys Klaipėdos mokytojai išeis į gatves: „Tai gaisras, kurį gesinti reikia tuoj pat“

Aktualu

Dailininkės A.Každailytės artimieji neiškovojo didesnės bausmės jos žudikui

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką