Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 8d. 11:06

Bitininkas R.Armonas Amerikoje atrado natūralaus gyvenimo grožį: „Su medumi ateina svetingumo pojūtis“

Rokas Armonas ir Jurgis Didžiulis
K.Kanapecko nuotr. / Rokas Armonas ir Jurgis Didžiulis

Rokas Armonas Kalifornijoje laiko avilius ir gamina medų, nors sako, kad Lietuvos labai pasiilgsta ir būtų norėjęs gyventi kuriame nors Lietuvos kaime. Jurgis Didžiulis kalbino Roką, besilankydamas Kalifornijoje kartu su ToBeLT komanda.

„Mano vardas Rokas Armonas. Jau aštuoneri metai, kaip gyvenu Amerikoje, San Fransiske. Bitininkauju. Esu pasiilgęs Lietuvos. Kai išgirstu šnekant lietuviškai, iškart širdis atsileidžia. Mano tėvai, brolis – visi jie Lietuvoje“, – pradeda Rokas.

– Bitininkaujate? Tai labai lietuviška veikla labai toli nuo Lietuvos.

– Tikrai taip. Labai toli nuo Lietuvos. Bet čia bitininkavimas tęsiasi ištisus metus, o Lietuvoj tik pusę metų. Lietuvoje labai šaltos žiemos.

– O kodėl nusprendėte į San Fransiską traukti?

– Aš iš tikrųjų gimiau mieste, esu vilnietis, bet aš visuomet norėjau į kaimą. O tai buvo neįprasta ir nepriimtina mūsų šalyje tuo metu. Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo metu aš neradau bendraminčių, ir apskritai mūsų kaimiečiai gan varganai gyveno, bent jau tada, nežinau, kaip dabar.

Telefono būdelėje atsiverčiau telefonų knygą, susiradau medaus fermą ir gavau sezoninį darbą. Po aštuonerių metų nusprendžiau grįžti į būtent tą pačią vietą – taip man įvyko pirmą kartą per visas mano keliones.

Ir norėjau, kad man tai būtų ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Na, bet iš tiesų nenorėjau konkuruoti su kaimiečiais, gal nebuvauir pasiruošęs, juk aš miestietis.

– O kodėl tada San Fransiskas? Gi galėjote bet kur kitur Kalifornijoj ar Pietų Amerikoj tą patį daryti.

– Šita istorija turi tokią priešistorę. Aš šiaip gyvenime daug keliavęs, bet niekur antrą kartą negrįždavau – penkis mėnesius gyvenau Indijoje, pusmetį Škotijoje, trejus metus Anglijoj, beveik pusmetį Ispanijoj, bet niekad niekad negrįždavau į tą pačią vietą.

O štai kai atvykau į Ameriką 2000-aisiais, sutikau restorano savininką Vaidą, lietuvį. Jis mane pakvietė atvykti į San Fransisko Bay Area, kur aš praleidau vienerius metus. Tuo metu negalėjau gauti jokio darbo, nes mano galva buvo labai sužalota, buvo trys kaulo lūžiai veide, tai aš žmonėms neatrodžiau patikimai, bent jau tuo metu taip maniau.

Taigi pastūmėtas situacijos, pradėjau galvoti, ką aš galiu toliau daryti. Telefono būdelėje atsiverčiau telefonų knygą, susiradau medaus fermą ir gavau sezoninį darbą. Po aštuonerių metų nusprendžiau grįžti į būtent tą pačią vietą – taip man įvyko pirmą kartą per visas mano keliones.

– O dabar pats gaminate medų. Kuo jis ypatingas?

– Tai yra būtent San Fransisko Bay Area žiedų medus. Kadangi Amerikoje yra labai paplitusios įvairios alergijos, kurias žmonės gauna iš žiedų, sakoma, kad medus, gautas iš tų pačių žiedų, jas gydo. Be to, čia, Bay Area, žmonės labai vertina visą tai, kas yra čia vietoje pagaminta.

Kai pradėjau šį verslą, neturėjau šitų buteliukų, lipdukų. Mano idėja buvo laikyti bites ten, kur žmonėms reikia medaus, ir kad jie vietoj jį nusipirktų. Ir dabar iš tikrųjų yra kelios tokios mano vietos. Viena iš jų Alamedoje, kur žmonės iš manęs tiesiog nusiperka medų, ir man nereikia jo nei fasuoti, nei lipdukų klijuoti, ir tai man yra pats didžiausias džiaugsmas. Bet ne visur tai įmanoma.

Aš pradėjau verslą su savo žmona, amerikiete, maždaug 2010-aisiais metais. Septynerius metus kartu dirbom, ir po septynerių metų jau tikrai buvo sunku kvėpuoti. Meldžiausi, kad kažkas atsitiktų. Ir atsitiko. Prieš tris mėnesius atsirado du verslo partneriai, kurie nupirko mano žmonos dalį. Dabar aš verslą galiu tvarkyti kitaip.

– Prieš atvykdamas čia gyventi, daug keliavote. Ar manote, kad keliavimas yra lietuvių genuose?

– Aš girdėjau tokius pasakymus iš emigrantų, kad lietuviai yra vilkai, vieniši vilkai. Girdėjau pasakojimus – na, tai ne patys gražiausi pasakojimai, – bet juos išgirdau iš savo tėvo. Jis pasakojo, kaip būdavo kariuomenėje. Va, sako, užkliudyk kokį uzbeką, kirgizą, iš karto visas jų pulkas stos kaip siena, o lietuvis vienas, jis turi vienas apsiginti, niekas neprieis. Štai iš čia turbūt tas mano supratimas apie vienišą vilką.

– Vilkas yra klajojantis gyvūnas, kaip ir lietuviškas simbolis Vytis.

– Taip – ir man Lietuvoje visad jautėsi tas lietuviškos vienybės nebuvimas, ryškus bendruomenės stygius. Vyraujantis lietuviškas šabloniškas mąstymas mane irgi neigiamai veikė. O aš esu žmogus, kuris yra lengvai paveikiamas. Neturėjau pakankamai jėgų praturtinti savo aplinką, bet atvirkščiai, buvau nuolat veikiamas nusistovėjusios tvarkos ir jaučiau, kad man Lietuvoje nelabai buvo vietos.

– Minėjote, jog pasiilgstate lietuvių. Ar būdamas užsienyje ir turėdamas ryšių su lietuvių bendruomene, manote, jog to pakanka ir nebūtina grįžti į Lietuvą?

– Išties aš bendrauju tik su keletu lietuvių, pavyzdžiui, su Vaidu. Bet tikiuosi artimoje ateityje pradėti bendrauti daugiau.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Buvau prieš trejus ketverius metus, bet ne per dažniausiai. Galbūt važiuosiu kitais metais.

– Vaidas jūsų bičiulis?

– Pažintis su Vaidu yra labai įdomi istorija. Ir, jums leidus, pasistengsiu ją trumpai papasakoti. Priešistorė yra tokia, jog Vaidas 2000-aisias automobiliu į Niujorką atvyko švęsti Naujųjų metų su vietiniais lietuviais. Aš irgi patekau į tą naujametinę lietuvių šventę. Ten pirmąsyk ir susitikome, nors iki tol vienas kito nepažinojome.

Praveriu duris ir bandau nuspręsti, ar tai jis, bet bijau apsirikti. O jis sušunka mano vardą ir puola broliškai apsikabinti.

Vėliau, važiuodamas dviračiu, aš pakliuvau į tą nelemtą avariją, susiskaldžiau galvą. Tuomet Vaidas mane vienąsyk pakvietė jį aplankyti San Fransiske. „Atvažiuok, čia lietuvių bendruomenė“, – sakė. Aš tų žmonių per daug nepažinojau, bet tiesiog ėmiau ir nuskridau. Su Vaidu gyvenome vienuose apartamentuose.

Gavau darbą, kartais su Vaidu pakeliaudavome, bet nebuvome tiek artimi, kaip dabar. Ilgainiui išvykau į Indiją. Kaip sužinojau vėliau, Vaidas į tuos kraštus irgi buvo išvykęs. Visgi vienas apie kito planus kaip ir nežinojome, tad mūsų keliai buvo išsiskyrę.

K.Kanapecko nuotr./Rokas Armonas
K.Kanapecko nuotr./Rokas Armonas

O paskui aš Alamedoje sau prižiūriu avilius, ir mano pažįstami praneša, jog tame pačiame miestelyje atsiradęs kažkoks lietuvių restoranas. Žinoma, mane tai ypač nustebino, tad vakare grįžęs į namus išsyk tuo pasidomėjau internete. Atradau, jog savininkas – Vaidas Šukys. Nelaukęs, jau kitą dieną, nutariu apsilankyti šiame restorane. Praveriu duris ir bandau nuspręsti, ar tai jis, bet bijau apsirikti. O jis sušunka mano vardą ir puola broliškai apsikabinti. Tai va, kokia neįtikėtina istorija.

– Kai Amerikoje susipažįstate su įvairiais žmonėmis, ne lietuviais, kuo pavyksta juos sudominti? Žinoma, galima sakyti, jog ir medus yra lietuviškos tradicijos produktas, bet kuo dar didžiuodamasis dalinatės?

– Čia susipažįstu su žmonėmis, besidominčiais ezoteriniais dalykais. Man su jais visuomet įdomu pašnekėti, nes didžioji dalis mano paties gyvenimo yra praleista ieškojimuose.

Taip pat su medumi ateina svetingumo pojūtis. Žmonės mielai maino savo užaugintas daržoves ir vaisius į mano medų ir man leidžia savo teritorijoje pastatyti avilius bei nakvoti. Netgi gamtos rezervate, šalia kurio gyvenu, galiu naudotis draustinio teritorija, ir visa tai – dėl bitininkystės. Man ten leidžiama stovyklauti, galiu netgi bičiulius pasikviesti, visi ten galime susirinkti. Dabar tose vietose jaučiuosi kaip savas, galiu suorganizuoti ir aprodyti nuostabiausias gamtos vietas.

– O žmonės čia žino lietuvius?

– Žino. Sakyčiau, daugiau nei 50 procentų žino. Daug iš čia gyvenančių žmonių turi kažkokius protėvius iš Lietuvos – bene kas dešimtas sutiktas žmogus taip teigia. Na, o lietuviškai, deja, jau nebekalba, mat jie – antros ar trečios kartos išeiviai. Užmiršta, matyt.

Taip pat kai kurie, daugiausiai besidomintys, žino Lietuvos krepšininkus. O mano sfera čia tokia – bitės, sodai, tai gal ne viską žinau ir pats.

– Ačiū už pokalbį!


„Humans of Lithuania“ serija – „Lietuvos žmonės pasaulyje“

„Humans of Lithuania“ – „Lietuvos žmonės pasaulyje“ yra ToBeLT (To Be Lithuanian) komandos ir We Love Lithuania bendras projektas. ToBeLT – tai Jurgio Didžiulio pradėtos bendruomenės telkimo kelionės, siekiant ištyrinėti ir užfiksuoti, ką reiškia būti lietuviu. We Love Lithuania – tai išsamiausia vaizdinė platforma, pristatanti Lietuvą realiu laiku. Abi komandos susijungia, kad sukurtų albumą apie viso pasaulio lietuvius, nes jų istorijos TURI būti papasakotos. Tai istorijos apie lietuvius emigracijoje, Lietuvoje, apie mūsų tautines mažumas ir visus kitus, save laikančius lietuviais. Mes tikimės, kad pasidalintos istorijos sužadins ne tik empatiją, tačiau kartu paskatins lietuvių vienybę ir lietuvybės atradimą iš naujo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką