Sekite 15min Google
– Visgi pradėkime nuo pradžių. Laura, papasakokite, kada prisijungėte prie Šaulių sąjungos ir kaip atsirado šis sprendimas?
– Iš tikrųjų viskas prasidėjo ne taip neseniai, nors apie tai svajojau labai ilgai, – gal kokius šešiolika metų. Tiesiog gyvenimas susidėliojo taip, kad auginau mažą dukrą, prioritetas buvo šeima. O kai dukra užaugo (dabar jai dvidešimt vieneri) atsirado daugiau laiko sau ir supratau, kad pagaliau galiu įgyvendinti tai, ko norėjau labai ilgai.
Į Šaulių sąjungą įstojau 2024 m. vasarį. Labai simboliška – vasario 16-ąją daviau priesaiką. Ir nuo tos dienos tiesiog visa galva nėriau į šauliškas veiklas. Atrodo viskas, ko man trūko, staiga atsirado čia.
Gimiau ir užaugau Alytuje. Buvau tik trumpam išvykusi gyventi į kitą Lietuvos miestą, bet po kelių metų vis tiek grįžau į Alytų. Čia mano vieta. Niekada nenorėjau išvažiuoti iš Lietuvos, patriotė buvau visada. Visada jaučiau, kad čia mano namai. Ir į Šaulių sąjungą atėjau ne konkrečiai dėl karo ar kokių nors baimių. Tiesiog viduje buvo toks poreikis – lyg koks viduje užkoduotas noras.
– Per tą laiką nuveikėte labai daug. Kokios veiklos šiandien užima didžiausią jūsų šauliško gyvenimo dalį?
– Kai atėjau į Šaulių sąjungą, pradėjau visiškai nuo nulio. Man labai pasisekė su žmonėmis – turėjau gerą mokytoją, kuris skatino visur dalyvauti, mokytis, bandyti. Taip vos po pusės metų buvimo šaule su pagyrimu baigiau skyriaus vado kursą. Turėjau būti paskirta į skyriaus vado pareigas. Būta šiek tiek ir šoko, nes per tokį trumpą laiką, atrodytų, neįmanoma pasirengti tokioms pareigoms. Bet jeigu nori, – viską gali.
Šiuo metu esu kuopos vado pavaduotoja, o iki tol stengiausi eiti į visus įmanomus kursus ir mokymus. Esu baigusi bazinį šaulio įgūdžių, medicinos, bepiločių orlaivių, kulkosvaidininko, taikliojo šaulio, instruktoriaus, inžinerijos ir t. t. kursus. Ką tik šklausiau šaulių būrio vado kurso.
Man atrodo, jei jau esi vadas, turi suprasti viską – nuo taktikos iki ginkluotės. Kaip vienas draugas po skyriaus varžybų man parašė: „SUPER žmogus, kuris visiems rodo pavyzdį ne tuščiomis kalbomis, o stipriais ir konkrečiais pavyzdžiais. Vadais visi gali būti ir vadovauti, bet lyderiu ir pavyzdžiu, gerbtinu už savo darbus – toli gražu ne visi.“ Stengiuosi rodyti kitiems savo pavyzdžiu.
– Be viso to, dar vadovaujate jaunųjų šaulių būreliui?
– Taip, Alytaus „Volungės“ progimnazijoje turiu jaunųjų šaulių būrelį. Nors mano pagrindinis darbas visiškai kitoks – dirbu buhaltere.
Su būreliu pradėjau dirbti po vienos iš jaunųjų šaulių išgyvenimo vasaros stovyklos, kurioje sudalyvavau. Čia mano gebėjimą bendrauti su vaikais pastebėjo neformalaus ugdymo metodininkas ir pasiūlė vadovauti būreliui. Man patinka dirbti su vaikais, gal todėl, kad pati viduje dar esu truputį vaikas. Su jais labai natūraliai randu ryšį (šypsosi).
Dabar būrelyje turiu apie aštuoniolika jaunųjų šaulių. Tikrai yra tokių, kurie labai motyvuoti, labai stiprūs.
Būrelyje niekada neliepiu vaikams daryti to, ko pati nedarau. Jei darome pritūpimus, tai darome kartu. Jei nori įkvėpti žmones, turi rodyti pavyzdį. Viską, ko išmokau per šaulių kursus, pritaikau ir jaunųjų šaulių veiklose.
Jei vaikas pats nori, tada viskas įmanoma. Mes einame į žygius, mokomės, kartais po oficialiosios programos dar papildomai einame kilometrų, jeigu tik jie nori daugiau.
Svarbiausia – motyvacija ir pavyzdys. Vaikai labai greitai pajunta, ar tu pats tuo gyveni.
– Veiklų turite apsčiai. Kaip viską suspėjate? O kaip laisvalaikis?
– Laisvalaikio šiuo metu nelabai turiu, nes dabar vakarais kolegijoje mokausi buhalterijos – šioje srityje dirbu dvidešimt metų, bet noriu ir oficialiai būti ją baigusi. O dar ir būrio vado kursas. Nemeluosiu, šis etapas tikrai buvo sunkus. Būta ir tokių atvejų, kai prie būrio vado kurso jungdavausi vakare, sėdėdama kolegijoje paskaitose. Reikia daug noro. Taip ir suspėju (šypsosi).
Pakalbėkime apie Jungtines geriausio skyriaus varžybas. Dalyvavote Karininko A. Juozapavičiaus 1-osios rinktinės šaulių skyriaus komandoje. Kaip atsidūrėte šiose varžybose?
Apie jas svajojau pastaruosius dvejus metus. Prieš porą metų skyriaus varžybose tik išlydėjau ir pasitikau komandą. Tada pamačiau dalyvaujančias merginas, mačiau jų ryžtą – supratau, kad ir aš norėčiau.
Bet mane vis pristabdydavo: „Dar neik, ten labai sunku.“ Šiemet likus savaitei iki varžybų netikėtai vienas žmogus komandoje atkrito ir man pasiūlė dalyvauti vietoje jo. Nelabai turėjau iš ko rinktis išgirdusi: „Laura, eini ir viskas.“ (šypsosi)
– Klausimas apie pasiruošimą varžyboms iš karto atkrenta...
– Taip, tokio konkretaus pasiruošimo varžyboms nebuvo. Aišku, komanda treniravosi, ruošėsi, o mano pasiruošimas, sakyčiau, vyko nuolat. Visi mano kursai, taktika, topografija ir kitas pasirengimas vyko nuolat, žinios ir patirtis kaupėsi nuosekliai.
– Koks momentas varžybose buvo sunkiausias?
– Penktadienio vakaras – lietus, nuovargis, atrodė, kad kūnas jau nebenori nieko. Ir tada supranti, kiek daug reiškia komanda. Vieną minutę silpna vienam, kitą – kitam. Jei ne komanda, niekas ten vienas neištvertų. Taip bendromis jėgomis pasiekėme finišą. O ir komandos vadas „superinis“ žmogus, daug prisidėjo motyvuodamas.
– Kuris epizodas labiausiai įsiminė? Ar buvo toks, kur teko peržengti savo galimybių ribas?
– Buvo užduotis – persikelti per upę. Aš pati jau nebeturėjau jėgų persitraukti virve – mane tiesiog ištempė komandos draugai.
Tada persikėlus reikėjo laikyti „lentą“ su kuprine ant nugaros ir atsakinėti į klausimus. Mano didžiausiai nuostabai aš „lentos“ pozicijoje išbuvau visiškai lengvai.
Iki šiol nesuprantu, kaip žmogus gali nebeturėti jėgų persikelti per upę, bet po minutės laikyti „lentą“ ir atlikti užduotį. Tada supratau, kad žmogaus galimybės yra daug didesnės, nei jis pats galvoja.
– Kada emocijos buvo stipriausios?
– Sakyčiau – finišuojant. Tikrai – finišuojant.
Turbūt pirmą kartą gyvenime taip stipriai pajutau, ką reiškia nepasiduoti. Buvo momentų, kai galvojau, kad čia jau mano pabaiga, bet komanda neleido sustoti. Kai finišavome, buvo ir džiaugsmo ašarų, ir vidinis klausimas: „Ar aš tikrai tai padariau?“
– Ar ką nors naujo apie save sužinojote po šių varžybų?
– Tik tai, kad galiu daug daugiau, nei galvojau. Iš pradžių sau buvau užsibrėžusi išbūti nors vieną dieną, o gavosi taip, kad išbuvau iki pat galo. Jei būtų reikėję toliau eiti ir sekmadienį, turbūt būčiau ėjusi. Ir po finišo, kol laukėme varžybų pabaigos, aš pasikvėpinau, užsidėjau beretę ir vaikščiojau po miestą. Nesinorėjo sėdėti ir laukti.
– Vadinasi, nepritrynėte kojų?
– Visiškai ne. Tik petį buvo surakinę, o pėdos liko nenutrintos. Tam pasiruošiau, užsimoviau geras kojines, iš karto užsiklijavau pleistriukų, naudojau kojų pudrą. Visa tai yra iš patirties, iš žygių, į kuriuos einame su jaunaisiais šauliais.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie svarsto dalyvauti Skyriaus varžybose, bet nedrįsta?
– Pirmiausia reikia nugalėti baimę. Dažniausiai riboja ne mūsų galimybės, o baimės, nežinia, kas bus.
Jei nepabandysi, niekada nesužinosi, ką gali, o kai pabandai, pamatai, kad gali daug daugiau, nei įsivaizdavai. Tikrai viskas įmanoma, kai žmogus nori. Tai galioja ne tik varžyboms, bet ir visiems dalykams gyvenime.
– Pakalbėkime apie prizus. Kelis metus iš eilės šiose varžybose būna daug rimtų rėmėjų, kurie įsteigia įvairiausių prizų, o komandos turi galimybę juos išsirinkti. Kokį išsirinko jūsiškė?
– Praėjusiais metais komanda išrinko dovanų kuponą poilsiui SPA, nes tik taip vyrus į varžybas išleidžia antrosios pusės (šypsosi); šiais metais taip pat. Ne jei ir būtume laimėję pirmą vietą – prizą būtume išsirinkę lygiai tą patį. Mūsų komanda į varžybas eina ne dėl prizų, eina dėl savęs, įrodyti sau, kad gali.
– Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti patirtį varžybose – koks jis būtų?
– Svarbiausia yra komanda ir bendrystės jausmas – nereikia bijoti, jeigu ko nors nežinai, komandoje tikrai atsiras žinantis ir padės, kartu viską padarysime.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
Nuotraukos: Valdas Kilpys, Vidmantas Činauskas, asmeninis Lauros albumas
