Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 2d. 19:00

Dailininkas S.Eidrigevičius – apie J.Meką, M.K.Čiurlionį, japonų studentus ir pasakų išmintį

Stasys Eidrigevičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Stasys Eidrigevičius

Dailininko, grafiko, režisieriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato, Varšuvoje gyvenančio Stasio Eidrigevičiaus darbai žinomi visame pasaulyje – ekslibrisai, miniatiūrinė grafika, tapyba, plakatai, kaukės, fotografija, scenografija. Kol laukiame menininko vardo meno centro Panevėžyje atidarymo, per Lietuvą keliauja S.Eidrigevičiaus paroda „Hommage à Čiurlionis“. Į parodos atidarymą Kaune atvykęs dailininkas nesustoja kurti.

Stalas įkvėpė piešiniui

Pažvelgus į parodos atidarymo vaišių stalą S.Eidrigevičiui kilo idėjų, bet muziejuje rasti piešimo popieriaus nėra lengva, tad atritino visą ruloną. Interviu sutartu laiku radau menininką palinkusį ties baltu popieriaus taku ant ilgo stalo – kas metrą sudėlioti spalvoti mažyčiai pieštukai ženklino būsimo piešinio idėjas.

Pakėlęs akis S.Eidrigevičius nuo pirmo sakinio įtraukė į žaismingą, intriguojantį, daugiasluoksnį savo kūrybos pasaulį.

„Mano studija Varšuvoje yra didelė, bet nėra bent kelių metrų tuščio ploto, visur išdėlioti darbai, dažai, kažką reikia išsiųsti, kažkas atsiųsta. Turiu daryti tvarką, jei noriu padaryti laisvos vietos.

O šis ilgas stalas kviečia ką nors sukurti. Kai vyksta žiuri komisijos iliustracijų, plakatų parodoms, per pietus stalas kartais būna padengtas popieriumi. Aišku, imu pieštuką ir piešiu, žmonės pamato, kad įdomu, galvoja, kas tą piešinį gaus? Pasitaiko, kad pasidalija po gabaliuką. Toks žaidimas, bet kartais ant stalo pavyksta nupiešti ką nors gražaus, nes pieši atsipalaidavęs, ne užsakymui. Sako, turi tris minutes, pasakyk ką nors svarbaus. Tada daugiau galvoji apie tas tris minutes, ne apie tai, ką pasakyti. Nors ir per minutę gali pasakyti esminių dalykų“, – pasakoja S.Eidrigevičius.

Radvilės Bieliauskienės nuotr./Asociacijai LATGA – žymaus Lietuvos dailininko Stasio Eidrigevičiaus dovana
Radvilės Bieliauskienės nuotr./Asociacijai LATGA – žymaus Lietuvos dailininko Stasio Eidrigevičiaus dovana

Dailininkas prisimena, kaip kartą nuvažiavo su sūnumi Ignacu į Olštyną, restorane labai ilgai laukė vakarienės, stalas buvo padengtas medžiagine staltiese. Nieko neklausdamas ant jos pradėjo piešti, pagalvojęs, kad dėl to jo neužmuš, o jeigu kas, tą staltiesę padovanos. Kai restorano personalas pamatė, pasakė, kad piešinys liks jiems. Mainais menininkas paprašė padovanoti baltą staltiesę, bet namuose pamatė, kad atidavė netinkamą naudoti, pradegintą cigarete.

„Štai mano bloknotėlis, labai mažytis, nusipirkau Meksike, – S.Eidrigevičius rodo eskizus, – kai važiuoju traukiniu ar autobusu, pasižymiu dienos įvykius. Šis piešinys gimė važiuojant į parodos atidarymą Kaune. Mane pavežė automobiliu vienas žmogus, pakeliui sustabdė policija, nes vairuotojas pasirodė įtartinas, pakvietė į savo mašiną, patikrino dokumentus.

Pasirodo, apylinkėje nužudyti du žmonės, tikrina visus automobilius. Kol stovėjome, mašinos akumuliatorius išsikrovė – negalime užvesti. Policininkės nuvažiavo, bet už kelių minučių apsisuko ir grįžta, stabdome, prašom padėti. Vairuotojas turėjo laidus, prijungė, bet srovės nėra – paaiškėjo, kad laidai pragraužti. Paaiškėjo, kad tas žmogus namuose augina triušį, kuris ir pragraužė laidus. Viskas virsta spektakliu, tikras teatras.

Sako, turi tris minutes, pasakyk ką nors svarbaus. Tada daugiau galvoji apie tas tris minutes, ne apie tai, ką pasakyti.

Antras veiksmas: policininkės pataria eiti pas žmones – radome seniuką, atsinešė laidus, mašiną užvedėme. Toks beveik valandos laiko nuotykis. Aš sėdėjau ramiai, įtartinas nepasirodžiau, mano dokumentų netikrino, tai nupiešiau eskizą: viena mašina sujungta su kita laidais, o per vidurį juos graužia triušis.“

Menininkas juokiasi, kad tokio linksmo, net kriminalinio siužeto sėdėdamas studijoje nesugalvosi, o gyvenime taip atsitinka.

Telefone kartu keliauja Jonas Mekas

Prieš kelerius metus Nacionaliniame Georgeso Pompidou meno ir kultūros centre Paryžiuje vyko Jono Meko paroda, kur S.Eidrigevičius pirmą kartą sutiko jį gyvai – priėjo, prisistatė ir pradėjo jį filmuoti telefonu. „Toks trumpas susitikimas, bet nuo tada J.Mekas keliauja kartu su manimi mano telefone“, – šypsosi S.Eidrigevičius, kalbėdamas apie neseniai anapilin išėjusį menininką.

Du kartus dailininkui teko susitikti su Juozu Miltiniu. Režisierius pasižiūrėjo į Stasio darbus ir pasakė: „Kodėl mes taip vėlai susitikome, jūsų darbai tokie įkvepiantys, o aš jau toks senas, nieko kartu mes jau nepadarysim.“ J.Miltinio nieko klausti nereikėjo, jis žinojo, ką nori pasakyti.

Pasak S.Eidrigevičiaus, būna tokių susitikimų su dailininkais ar rašytojais, kai kalba labai rišasi. Jis prisimena bendravimą su rašytoju Tadeušu Rozevičiumi (Tadeusz Rozewicz), jis pradėdavo kalbėti vos pravėrus duris.

„Pirmą kartą jį sutikau, kai sukūriau plakatą Varšuvos knygų mugei. Vietoj honoraro man pasiūlė kelionę į Jeruzalės knygų mugę, nuostabu, su grupe žurnalistų skrido ir T.Rozevičius. Mugėje per knygos pristatymą žmonių mažai, tik lenkų žurnalistai ir vertėjas. T.Rozevičius perskaitė eilėraštį „Apspjautas poetas“. O, galvoju, kokia metafora, atsakiau eilėraščiu „Apspjautas dailininkas“, su seilėmis gali praskiesti dažus. T.Rozevičiui taip patiko, pajuto, kad turiu humoro jausmą, o aš labai mėgstu žmones, kurie supranta humorą“, – pasakoja S.Eidrigevičius.

Grįžęs į Lenkiją dailininkas pradėjo gauti atvirukus su inicialais T.R. Iš pradžių nesuprato, kas jam rašo, paskui užsiėmė už galvos, kad tai tas pats poetas, reikia atvirukus saugoti, juk tai vertybė. T.Rozevičius pasiūlė Lietuvoje ieškoti vertėjo, norėjo išleisti savo poezijos knygą su Stasio piešiniais. Vėliau atsitiktinai S.Eidrigevičius išsikalbėjo su leidyklos „Apostrofa“ savininke Giedre Kadžiulyte, kad ji planuoja išleisti T.Rozevičiaus knygą.

„Negalėjau patikėti, kad pildosi poeto svajonė. Knygą „Vanduo puodelyje“ išleidome jau po poeto mirties“, – sako dailininkas. Praeitų metų Vilniaus knygų mugėje knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis apdovanotas diplomu už šiuolaikišką klasikos pateikimą.

Įvertina po mirties

Visame pasaulyje ta pati bėda: kai netenka žmogaus, pradeda suvokti, kokį menininką turėjo. S.Eidrigevičių Lenkijoje kviesdavo į užsienio ambasadų nacionalines kultūros dienas, kur jis sutikdavo Lodzės meno muziejaus direktorių Ryszardą Stanislawskį, kalbantį trumpais ir metaforiškais sakiniais: „Stasy, tu esi šalia menų autostrados, turi savo pasaulį, tavo laikas dar ateis.“ Jis apgailestavo, kad lenkų muziejai savo laiku neįsigijo M.K.Čiurlionio darbų.

Stengiausi, kad darbai nieko neprimintų, nei karvės, nei žolės, nei paukščio, žiūrovas nematytų jokios figūros, nors aš pats įžvelgiau.

S.Eidrigevičius pastebi, kad muziejininkai kartais užsiima savo darbais ir nesugeba pamatyti kai kurių reiškinių, nepastebi tam tikrų dailininkų. Visais laikais taip buvo ir bus, menininkai atrandami iš naujo. Prancūzijos meno dailės istorijoje kartojasi sakinys – šis dailininkas buvo pastebėtas po 200 metų, visi pirštus griaužiasi, kad praleido progą įsigyti jo darbus. Sakoma, kad dailės istoriją reikia perrašyti iš naujo.

„Kai buvau studentas, grafikas Rimtautas Gibavičius ir tapytojas Jonas Švažas atverdavo horizontus, skatino viskuo domėtis, klausydavomės šiuolaikinės muzikos – tai buvo langas į naują pasaulį.

Vilniaus dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) buvo rodomi ir keli J.Meko filmai, man paliko didelį įspūdį. Man viskas buvo įdomu, taip yra ir dabar, viską noriu pamatyti. Kiek esu aplankęs Venecijos bienalių, retkarčiais nuvažiuoju ir į Bazelio, Paryžiaus meno muges. Didelių atradimų nebūna, bet visada randu įdomių darbų“, – teigia dailininkas.

Radvilės Bieliauskienės nuotr./Asociacijai LATGA – žymaus Lietuvos dailininko Stasio Eidrigevičiaus dovana
Radvilės Bieliauskienės nuotr./Asociacijai LATGA – žymaus Lietuvos dailininko Stasio Eidrigevičiaus dovana

Gyvena savo kosmose

Į Lenkiją S.Eidrigevičius išvažiavo 1980 m. Tuomet buvo sunkūs laikai, eilės parduotuvėse, maistas už korteles. Bet dailininkas koncentravosi į kūrybą, kuri turi išlikti bet kokiu metu, jam buvo svarbiausia nesustoti: „Jei esi sudaręs gyvenimo sutartį su menu, nėra kitos išeities, esi tame pasaulyje.“

Pasak menininko, per sunkumus ateina nauji siužetai ir turiniai: „Nors kartais bėgi nuo turinio, linksti į plastinę pusę ir vėl grįžti, taip ir judi kaip laikrodžio švytuoklė. Surengiau vieną parodą, darbuose beveik nebuvo veido, akių, abstraktūs darbai, bet tai buvo mano darbai. Juos kūriau Paryžiuje, norėjau pajusti, kas yra abstraktus menas – tuomet nesvarbu, kur esi gimęs, Lietuvoje ar kitur, nepriklausai jokiam kraštui, atsiduri savotiškame meno pasaulyje. Stengiausi, kad darbai nieko neprimintų, nei karvės, nei žolės, nei paukščio, žiūrovas nematytų jokios figūros, nors aš pats įžvelgiau.“

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stasio Eidrigevičiaus parodos „Hommage à Čiurlionis“ eksponatai
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stasio Eidrigevičiaus parodos „Hommage à Čiurlionis“ eksponatai

S.Eidrigevičius žvilgteli muziejuje ant sienos kabantį didelio formato abstraktų paveikslą ir pakomentuoja: „Kažkokios rudos dėmės, kažkas paliko pėdsaką – gali įvairiai analizuoti. Kiek esu buvęs pleneruose, tokių darbų yra visur, sukuriami šimtai. Na ir gerai, gali būti ir taip.“

Pasak menininko, kūrėjas gyvena savo pasaulyje, turi savo reginius: „Kartais man sūnus sako, nusileisk ant žemės. Pasitaiko Japonijoje ar kitur svarbių susitikimų, bet nėra vertėjo, visi kalba, o aš nieko nesuprantu, tai sėdžiu ir persikeliu į savo kosmosą.“

Italijoje pastatė Stasio namą

S.Eidrigevičius pasakoja, kad jo erdvinis, vaizdinis mąstymas, kitoks priėjimas prie visko: „Mano darbuose tokie patys motyvai kaip ir M.K.Čiurlionio, tik kitokia struktūra, kitaip sukomponuota, daugiau veido, figūrų. Su M.K.Čiurlioniu sieja ir pastelė, akvarelė, piešinys, meilė raidei, kartais rašau lietuviškus žodžius.“

Menininkas sukūrė aliejinės tapybos ciklą su 20 pasaulio kalbų tekstu – visus įsigijo privatūs kolekcininkai. Paveikslą su rusišku tekstu „Klouno mirtis“ nupirko Vatikano muziejus.

S.Eidrigevičius sako, kad retai pasitaiko kolekcininkų, su kuriais gali pabendrauti, kaip su apsišvietusiais, mąstančiais meno vertintojais. Vienas tokių buvo iš Italijos, kuris San Marine pastatė namą, vieną aukštą paskyrė lietuvio darbams ir muziejų pavadino „Casa di Stasys“ („Stasio namas“).

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stasio Eidrigevičiaus parodos „Hommage à Čiurlionis“ atidarymas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stasio Eidrigevičiaus parodos „Hommage à Čiurlionis“ atidarymas

„Lankiausi ir jo namuose Romoje, mama padarė pietus. Bet italas žavėjosi kraštutiniu vegetarizmu, sutriko sveikata, gydytojai nieko negalėjo padėti, ir jis mirė. Kolekcininko brolis, kuris nesidomėjo menu, visus paveikslus išpardavė“, – prisimena menininkas.

Muziejaus „Casa di Stasys“ neliko, bet Lenkijoje prieš dešimtmetį S.Eidrigevičius išleido to paties pavadinimo dienoraščio knygą.

Mokiniai Meksikoje ir Japonijoje

Varšuvoje gyvenantis S.Eidrigevičius keliauja po visą pasaulį, neseniai lankėsi Meksike, susitiko ir su dizaino dėstytojais iš Kanados. Jie pavadino menininką savo neakivaizdiniu mokytoju, nes jo darbus rodo studentams, analizuoja, aptaria.

„Miela tai sužinoti ir girdėti iš įvairių kraštų, net iš Libano. Meksike tris dienas vyko darbas su studentais, bet ką gali per tiek laiko suspėti? Kai kurie nelabai moka laikyti pieštuką, nes dirba kompiuteriu. Tokių užsiėmimų buvo Vilniaus meno akademijoje ir Japonijoje, visur studentai panašūs – vieni gabūs, kiti – ne“, – teigia dailininkas.

Sakau, eikite į meno akademiją kitomis gatvėmis, aplankykite teatrą, kuriame niekada nebuvote, padarykite kažką, ko niekada nedarėte. Pamatysite, kažkas pasikeis.

Japonijoje studentams jis davė dvi temas plakatams – apie knygą ir apie samurajus. Beveik visi padarė po du darbus, parodoje apie 30 darbų. Per valandą galima aptarti tik kai kuriuos darbus. Viena studentė labai susikrimto, kad ji nebuvo pastebėta.

„Darbas nei geras, nei blogas. Pasirodo, turėjo įdomesnių eskizų. Dažniausiai pirmas brūkštelėjimas geriausias, natūraliausias, spontaniškiausias. Ta mergina pasiskundė, kad jai niekas nesiseka, paprašė patarimo, kaip gyventi. Ir atsakyti reikia tuoj pat, ne rytoj. Tai gerai, kad Dievas davė proto. Sakau, eikite į meno akademiją kitomis gatvėmis, aplankykite teatrą, kuriame niekada nebuvote, padarykite kažką, ko niekada nedarėte. Pamatysite, kažkas pasikeis.

Paskui galvoju, ką pasakiau, ogi, nedurnai pasakiau. Kartais Kaune ar Vilniuje pasuku nauja gatve, kuria niekada nėjau, ir nesvarbu, kaip ji atrodo, man įdomu, nes matau pirmą kartą“, – sako dailininkas.

Išliko ryšys su tėviške

1997 m. Japonijoje S.Eidrigevičius dalyvavo programoje, keliavo per mokyklas, kai kur skambėjo patriotinė muzika. Susitikimai su vertėju, visko pripasakojo, vaikai atsipalaidavo, juokėsi. Mokytoja sakė, kad pirmą kartą vaikai taip juokėsi.

„Ten drausmė, tvarka, o aš suteikiau atsipalaidavimo, mėgstu pokštus. Ne visiems geležinė disciplina tinka, neatsitiktinai ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje daug savižudybių, bet tai kita tema“, – teigia S.Eidrigevičius. Ir prisimena, kaip viena japonė studentė atsinešė eskizus, kurie taip gražiai supakuoti, taip rūpestingai, o darbai tokie prasčiokiški, nieko gero... „Sakau, nebūtina supakuoti, svarbu kurti ir atsipalaiduoti“, – šypsosi menininkas.

Jei nori būti mokytojas, nepakanka mokėti piešti, turi jausti žmogaus nuotaiką. S.Eidrigevičius Japonijoje netikėtai atvėrė vieną žaizdą – studentams davė temą nupiešti laišką motinai su piešiniu.

Radvilės Bieliauskienės nuotr./Asociacijai LATGA – žymaus Lietuvos dailininko Stasio Eidrigevičiaus dovana
Radvilės Bieliauskienės nuotr./Asociacijai LATGA – žymaus Lietuvos dailininko Stasio Eidrigevičiaus dovana

„Ateinu į klasę, išeksponuoti piešiniai, prašau išversti, kas parašyta. Pirma skaito, kad parašė „mama, tave myliu“. Kita sako, kad tėvai išsiskyrė, mamos nemato ir jai nenori rašyti, ką parašė, viską užtepė. Trečias – neturi su motina ryšio. Tą patį kartojo ir kiti – nėra santykio su motina, nieko nenori rašyti. Aš pašiurpau, dėstytojai irgi sėdi pašiurpę, kad tokią temą sugalvojau“, – prisimena dailininkas.

S.Eidrigevičius sukūrė motinai skirtą spektaklį „Baltas briedis“, parašė poemą „Giedanti gaidžio galva“ apie tėviškę Lepšių kaimą Panevėžio rajone ir šeimą; skirta mamai, tėvui, seserims, kaimynams, gamtai, viskas pinasi į savotišką pasaką. „Tai, kas man brangu, norėjau sužinoti, koks požiūris Japonijoje, pasirodo, tai nacionalinė problema“, – konstatuoja S.Eidrigevičius.

Pasak menininko, mūsų mokytojai irgi turi padėti vaikams atsipalaiduoti, kad jie susidomėtų menu ir norėtų perskaityti knygą su meile. Perskaityti Žemaitę ar Šekspyrą savo noru ir iš reikalo – du skirtingi dalykai.

Tą patį kartojo ir kiti – nėra santykio su motina, nieko nenori rašyti. Aš pašiurpau, dėstytojai irgi sėdi pašiurpę, kad tokią temą sugalvojau.

Vaikai juokiasi, suaugusieji – ne

Neseniai išleista S.Eidrigevičiaus iliustruota knyga Japonijoje sporto tema, skirta būsimai olimpiadai. Pasakiškos kaukės sporto tema japonams patiko, prie jų priderino tekstą. Taip gimė ne viena S.Eidrigevičiaus iliustruota knyga – pirma piešiniai, po to tekstas. Su „Pinokio“ paveiksliukais išleista knyga vokiečių kalba.

Japonijoje išleista „Mėnulio knyga“ – S.Eidrigevičiaus piešiniai ir autoriaus sukurti išplėstiniai pavadinimai. Kaip ir knygelė „41 ilganosio nuotykis“ su trumpais eilėraštukais lietuvių ir anglų kalbomis, skirta vaikams ir suaugusiems. „Dailininkė Gražina Didelytė sakydavo, kad iš mano iliustracijų vaikai juokiasi, suaugusieji – ne“, – sako grafikas.

Iš naujo atranda pasakas

Hanso K.Anderseno ir brolių Grimų pasakas S.Eidrigevičius skaitė vaikystėje, patinka ir dabar. Su malonumu jis žiūri kiekvieną sekmadienį per LRT rodomus pagal šias pasakas sukurtus vokiečių filmus ir iš karto piešia eskizus, nors nežino, kas iš to išeis.

Dailininkas žavisi, kiek pasakose išminties: meilė ir neapykanta, kerštas ir pavydas, darbas ir tinginystė, gudruoliai ir pavyduoliai – visi bruožai, kuriuos matome gyvenime. „Be galo džiaugiuosi, kad iš naujo suprantu pasakas. Visada buvo artimos ir lietuvių liaudies pasakos“, – sako dailininkas.

Asmeninio archyvo nuotr./Autoportretas
Asmeninio archyvo nuotr./Autoportretas

Kartą jis nusipirko storą knygą apie Vincentą van Goghą, nors netikėjo, kad visą perskaitys, bet jau iš pirmo puslapio sužinojo, jog dailininkas labai mėgo H.K.Anderseno pasaką apie motiną. „Susiradau tą pasaką, ir man jos vertė pasikeitė, nes ją mėgo Vincentas“, – sako menininkas.

Kai Stasys buvo studentas Vilniuje knygyne prisipirko V.van Gogho reprodukcijų po 30 kapeikų, nors tada nelabai mėgo impresionisto realistinius vaizdus.

„Neseniai radau jas susuktas, iš naujo pažvelgiau į reprodukcijas, nes tiek mačiau originalų įvairiuose pasaulio muziejuose. Japonijoje milijonierius nupirko „Saulėgrąžas“ ir surengė vieno paveikslo parodą, buvo eksponuojamas už storo stiklo, stovėjo žmonių eilės. Kita paroda surengta kartu su saulėgrąžų laukų fotografijomis, gražu. Susitikimai su kūrėjais būna be galo įvairūs – vieni trumpi, keli sakiniai, su kitais bendrauji metų metus“, – sako S.Eidrigevičius.

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje S.Eidrigevičiaus paroda „Hommage à Čiurlionis“ veiks iki kovo 3 d.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką