Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 5d. 19:00

Daiva – apie nepagydomą ligą, dėl kurios atsisakė gero darbo ir prabangos: „Sustoti padėjo laisvė rinktis“

Daiva Povilaitė Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Daiva Povilaitė

„Visada iš visų situacijų mane ištraukia viena asmeninė vertybė. Aš ją turiu, ko gero, nuo vaikystės. Gal pasakysiu per skambiai, tačiau tai – asmeninė laisvė. Tai tarsi bendras mano gyvenimo vardiklis. Ji visada mane išgelbėja. Supratau tą maždaug prieš dešimtmetį“, – sako kaunietė Daiva Povilaitė. Laisvė tapo jos keliu tada, kai teko ieškoti išėjimo iš priklausomybės. Laisvė rinktis tapo vartais ir susirgus reta liga, vėliau – dėl jos netekus galimybės dirbti įprastą darbą.

Daivos gyvenimą galima dalinti į kelias dalis. Pirmoji – du dešimtmečiai pilni kūrybos, bet tada, būdama vos šešiolikmetė, ji įklimpo į priklausomybę. Vėliau – maždaug du dešimtmečiai versle, tada liga, kuri ir vėl radikaliai pakeitė moters gyvenimą.

Tačiau, kalbėdama apie laisvę, Daiva sako, kad ji ne visada padėjo, tačiau ir skandino, atnešė daug išbandymų.

„Laisvė mano gyvenime yra nuo vaikystės, ir ši vertybė buvo akcentuojame šeimoje. Gal dėl to, kad buvau kitokia, mokykloje man sunkiai sekėsi tilpti į sovietinės mokyklos rėmus. Taip, būdama paauglė, atsidūriau prie tuo metu Kaune buvusios kavinės „Laumė“, kur rinkosi kitokie – bohemiški – žmonės.

Laisvė – tai ir atsakomybė. Rasti balansą nepaprasta, tad su savo laisve aš vis patekdavau į negeras situacijas, išbandymus: pirmiausia laisvę išmainiau į priklausomybę, paskui per karjerą ją iškeičiau į pinigus ir į valdžią. Bet vis pavyksta prie savo laisvės grįžti.

Kartą man pasakė: tu – kaip feniksas, tave vis sudegina, o tu vėl pakyli.

Kad laisvė turi kelis lygmenis, atradau prieš penkerius metus, kai man buvo diagnozuota nepagydoma liga. Kai sergi kažkokia liga, tu gali pasirinkti – ar likti įkalintas ir sakyti, kaip tau sunku, arba tose, tau duotose aplinkybėse, kad ir ribotose, gali veikti ir gali rinkis. Tada atradau biologinę kūno laisvę – turiu rūpintis savo kūnu, kad išlikčiau nepriklausoma nuo kitų, kiek galima, ilgiau.. Laisvė mane išgelbėja iš visų situacijų“, – sako D.Povilaitė.

Pagal laisvės sampratą Daiva augino ir auklėjo savo tris vaikus: „Anksčiau sakiau: man svarbiausia, kad mano vaikai būtų laimingi, o paskui supratau, jog svarbiausia, kad jie būtų laisvi – laisvas žmogus nebijo, kad jį „atleis iš darbo“, nekaltina gyvenimo, jis laisvas pasirinkimuose, laisvas veikti. Tada jis laimingas.“

– Daiva, kalbant apie jūsų gyvenimą, matyt, reiktų pradėti nuo laiko, kai buvote paauglė? Į priklausomybę įklimpote būdama dar beveik vaikas?

– Į alkoholį ir kitus kvaišalus klimpau dar paauglė. Kaip sužinojau vėliau, priklausomybės labai greitai pradeda vystytis moterims ir dar jauname amžiuje. Būdama 16-os, aš jau buvau priklausoma. Pradėjau ieškoti pagalbos.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Daiva Povilaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Daiva Povilaitė

– Kada jūs supratote, kad reikia pagalbos? Buvote paauglė, neturinti pernelyg daug gyvenimiškos patirties. Juk galėjote neieškoti pagalbos, o tiesiog laisvai gyventi toliau.

– Ne, negalėjau. Ateina toks laikas, kai negali nevartoti, bet vartoti irgi nebegali. Tokia būsena. Tas, kas patyrė priklausomybę, tą žino. Tai yra baisu, tai – visiška aklavietė. Ir nebežinai, ką daryti. Paprastai tada žmogus žudosi. Man buvo 16.

Tokių jaunų, kaip aš, tada nebuvo daug. Aš buvau išskirtinė. Dabar jau yra daugiau jaunų priklausomų ir pagalbos ieškančių žmonių. Bet dabar žinių daugiau apie tai, o tada buvo tabu, tai buvo nematomas dramblys kambaryje. Net savyje sunku tai priimti.

– Tą ribą – kai negali gerti, bet negali ir negerti – pasiekia visi, turintys priklausomybę?

– Aš nežinau, galiu kalbėti tik apie save. Tačiau aš manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu pasiekti savo dugną. Tada, kai jis suvokia, nustemba, kad yra dugne.

Man tas nustebimas atėjo tada, kai supratau, kad negaliu išbūti blaiva mėnesio.

Kitam dugnas, kai jį, tarkim, palieka žmona ar vyras, dar kitam – kai atleidžia iš darbo.

Kiek vėliau man teko dirbti socialinės adaptacijos centre su ten sveikstančiais žmonėmis. Tikrai labai skirtingų dugnų yra. Kažkas sakė, kad pradėjo vienas gerti, ir tai jam buvo baisu. Yra moralinės, etinės ribos, kurios kiekvienam skirtingos.

Tada, kai tu nieko nebegali pats, nebegali sustoti. Ir jei pripažįsti, kad tai neviltis, tai pasinaudosi pagalba. Bet reikia, kad tai ateitų. Aš tai vadinu nusinulinimu.

– Ar buvo sunku nustoti vartoti, sveikti?

– Vėl sugrįšiu prie to paties žodžio: laisvė. Tapo lengva, kai pajutau, kad aš ją turiu, kad galiu rinktis – priklausomas žmogus rinktis negali. Kai buvo vienas mėnuo blaivybės, aš supratau: tai laimėjimas. Tai sugrąžino man laisvę rinktis: galiu vartoti alkoholį arba likti blaiva ir tuo pačius – laisva.

Kai žmogus yra priklausomas, jis neturi pasirinkimo. Ta liga taip veikia: tu neturi pasirinkimo. Tik kai išblaivėji, suvoki, kad gali rinktis.

Po vienos taurelės suveikia visi mechanizmai, protas pradeda save apgaudinėti, ir jau nebegali rinktis. Kol blaiva – aš galiu rinktis. Tai labai svarbu. Man sustoti padėjo laisvė, supratimas, kad aš galiu rinktis.

– Kiek laiko jūs jau blaiva?

– Jau nebeskaičiuoju. Tai buvo 1995 metai, kovo mėnuo. Daug. Džiaugiuosi, kad vaikai manęs nematė tokios. Visi trys vaikai gimė, kai aš jau buvau blaiva.

– Vartoti nustojote būdama šešiolikmetė, kai tuo tarpu kitiems suvokimas ateina būnant 40, 50 metų. Tad, galima sakyti, kad visas jūsų – suaugusios moters – gyvenimas buvo sąmoningas. Tarsi nepraradote laiko sau, šeimai, vaikams.

– Daugiausiai mano dėmesio gavo jaunesnioji dukra, kuriai dabar šešeri. Vyresniems vaikams jo trūko, nes panirau į kitą priklausomybę – darbą, darboholizmą. Nors mokykloje mėgau rašyti, buvau kūrybiška, tačiau apie dvidešimt metų praleidau versle.

– Kokiame?

– Buvau kelių tarptautinių įmonių vadovė. Kalbant apie finansus, gyvenome labai gerai, nieko neribojome. Bet kai pagalvoju dabar – laisvės aš neturėjau. Buvau laiminga kelis metus, kai galėjau įgyvendinti savo projektus, profesinius sumanymus.

Paskui aš praradau save, visai nebeturėjau laiko sau. Vadovaujantį darbą dirbau penkiolika metų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Daiva Povilaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Daiva Povilaitė

– Tempas buvo didelis?

– Labai didelis. Nuolat keliaudavau, namo grįždavau tik pernakvoti ir, kai pagalvoji, tų iš tikrųjų labai gražių mūsų šeimos namų kaip ir nemačiau. Tada mes gyvenome name prie upės, prie miško.

– Kas jus sustabdė? Kodėl po penkiolikos metų iš darbo išėjote?

– Norėjau sustoti anksčiau, bet nedrįsau. Tai labai įdomus momentas: jaučiau, kad kažkas negerai, gyvenu ne taip, kaip noriu, prasmės nėra, nors iš išorės beveik visi sakė, kaip man gyvenime pasisekė – toks darbas, toks namas. Tik vaikai sakydavo, kad per mažai laiko praleidžiu namuose.

Tačiau kai 98 procentai tavo aplinkos sako, kad viskas yra gerai, labai sunku paprieštarauti, viduje, pačiai sau pasakyti: ne, man negerai. Tada imi galvoti: o gal su tavim kažkas negerai, jei visi sako, kad man pasisekė?

Visi sakė, kaip man gyvenime pasisekė – toks darbas, toks namas.

– O vyras?

– Vyras visada mano darbe mane palaikė. Dabar jis sako: liga, atnešusi pokytį, yra, ko gero, geriausia, kas tau galėjo atsitikti. Jis mato mane kitokią, ir labai džiaugiasi tuo.

– Tad tempą sustabdė liga?

– Taip. Bet kai tu velki iš paskos visą traukinį įsipareigojimų, sustoti nėra taip paprasta. Tai paskolos, automobiliai, lizingai, mokesčiai įvairūs, vaikų būreliai. Labai didelės išlaidos.

Kai pajutau, kad noriu išeiti iš skubėjimo būsenos, kad aš visiškai save praradau, iš karto neradau sprendimo. Per daug vilkau su savimi. Ir kai nutiko liga, sprendimas atėjo maždaug per tris dienas. Aš suvokiau, kad yra sprendimas. Visų pirma, reikėjo sumažinti išlaidas.

– Bet kaip sumažinti išlaidas? Paskolą, pavyzdžiui, kuriai nepasakysi, kad sergi.

– Paskolos nesumažinsi, taip. Bet aš radau sprendimus. Atsisakėm labai daug turto, persikraustėm į butą. Pardavėm du automobilius.

– Kiek jų buvo?

– Trys. Dabar liko vienas, kurio beveik nebereikia. Jis stovi kieme, retai naudojamės. Gyvename centre, visur galima nueiti pėsčiomis, o vasarą daug važinėjame dviračiais.

Įmanoma susimažinti išlaidas, poreikius. Taip, mes daug ko atsisakėm. Pavyzdžiui, spontaniškų kelionių, valgymo restoranuose, brangių niekučių. Bet šeimos gyvenimo kokybė pagerėjo stipriai. Ir vaikai tą pajuto.

– Bet tai turėjo būti iššūkis ir šeimai. Jei teisingai suprantu, šeimoje jūs buvote tas žmogus, kuris daugiausiai ir uždirbo?

– Taip. Aš manau, kad šeima to labai stipriai nepajuto todėl, kad visą laiką iš manęs ėjo žinutė: tai yra geras pokytis. Vaikai net nesuabejojo. Net psichologai manęs klausė: vaikams tai labai didelis iššūkis? Keisti būstą, tarkim. Bet vaikai tiki, ką sako mama. Jie tiesiog matė, kad aš džiaugiuosi naujais namais, pokyčiais.

– O vyras?

– Aš manau, kad jam iš karto buvo baisu ir sunku. O dabar jis džiaugiasi pokyčiais.

– Daiva, kokia liga susirgote?

– Vilklige. Sisteminė raudonoji vilkligė yra autoimuninė reumatinė liga, pakenkianti daugelį organų ir jų sistemų: inkstus, plaučius, širdį, smegenis, lytinę sistemą, odą ir gleivinę, sąnarius, raumenis.

– O kaip ją pajutote jūs?

– Pirmiausia pajutau sąnarių skausmus ir dažną nedidelį karščiavimą. Tai labai nespecifiniai požymiai, nes daug kam skauda sąnarius. Tik po kelerių metų, atsiradus specifiniams bėrimams nuo saulės, liga buvo diagnozuota.

Paprastai pasakius, tai yra liga, kada imuninė sistema išsikrausto iš proto ir pradeda naikinti sveikas kūno ląsteles. Vilkligė labai skirtingai veikia žmones, o Lietuvoje ja serga tik apie 400 žmonių.

Vieniems ji suėda inkstus, kitiems – sąnarius, plaučius, širdį, odą, centrinę nervų sistemą. Tai yra neišgydoma, progresuojanti liga. Nors dabar jau mėgstu sakyti – tai liga, nuo kurios dar kol kas nėra atrasta vaistų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jogos instruktorė Daiva Povilaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Jogos instruktorė Daiva Povilaitė

– Kaip sutikote žinią, kai paaiškėjo, kad sergate reta, nepagydoma liga?

– Buvo keista reakcija. Atėjo palengvėjimas. Anksčiau man buvo negerai, nežinojau, kas man darosi. Šeimos gydytoja netgi siuntė pas psichiatrą. Juk žmogus ateina ir skundžiasi, o bendras kraujo tyrimas beveik normalus.

Būna, kad žmonės, kurie serga sunkia liga, skundžiasi. O aš sakau: džiaukimės, kad žinom diagnozę. Nes labai daug žmonių gyvena kęsdami ir nežinodami, kas jiems yra, be diagnozės, o tai reiškia – ir be gydymo.

Yra daug įvairių ligų, o medicina, kad ir su visa jos diagnostika, dar ne viską sugeba atpažinti.

Man atėjo palengvėjimas, aš supratau, kas man yra. Pradėjau ieškoti, kaip gydytis. Kai sužinojau problemą, atsirado galimybė ieškoti sprendimo, ir aš ja pasinaudojau.

Grįžtant prie laisvės įvairiapusiškumo – veikimas, o ne sąstingis, veiksmas, o ne abejingumas yra dar viena laisvės išraiška.

Aš esu laiminga, nes inkstai sveiki, esu laiminga, kad galiu eiti, galiu rašyti, pati apsirengti ir nusiprausti. Kai susirgau, ne tik išėjau iš vadovaujančio darbo, bet pradėjau mokytis anatomijos ir jogos. Taip įgijau antrą profesiją – jogos instruktorės. Ja ir dirbau. Tačiau po trejų metų ir šito turtėjau atsisakyti.

– Dėl ligos?

– Taip, atsirado stiprių pažeidimų. Nebegaliu dirbti kaip jogos mokytoja. Laimei, pati galiu užsiimti joga, tačiau mokyti kitų – ne. Tai, kad galiu užsiimti pati, man labai didelis išsigelbėjimas. Nes joga, kurios mokiausi, yra terapinė, ten labai daug anatomijos, saugus, tausojantis judesys. Daug galiu daryti pati, nereikia eiti pas kineziterapeutą ir suvokiu, kas vyksta manyje. Finansiškai tiek, kiek reiktų eiti pas kineziterapeutą, man nepavyktų, tad ta investicija labai atsiperka.

Aš esu laiminga, nes inkstai sveiki, esu laiminga, kad galiu eiti.

– Tačiau pats suvokimas, momentas, kada supratote, kad negalite dirbti jogos instruktore, buvo sunkus?

– Taip, labai, bet greitai tai priėmiau kaip galimybę. Čia vėlgi padėjo vidinė laisvė – aš vis dar galiu rinktis. Analizuoju, kodėl taip? Juk turėjo būti tragedija: įgijau antrą profesiją, ir vėl viskas užsidarė, pagaliau – sudėjau savo santaupas į jogos mokymąsi. Bet ir vėl laisvė mane kažkokiu būdu ištraukė.

– Sakote, kad priėmėte kaip galimybę. Kokią?

– Dabar galiu pabaigti savo knygą. Rašiau ją trejus metus, bet vis nebuvo laiko disciplinuotai rašyti. Knyga vadinasi „Grobuonis“, planuoju išleisti 2020 metais. Dabar aš džiaugiuosi galimybe, kad galiu rašyti ir pabaigti tai, ką pradėjau.

– Apie ką jūsų knyga?

– Turbūt irgi galima sakyti, kad apie tą pačią asmens laisvę, apie atsakomybę gyventi. Man bus įdomu, ką pasakys ją perskaitęs žmogus. Nes ji gali būti apie daug ką. Ne tik apie laisvę, bet ir apie laiką, gyvenimo prasmę, apie tai, kaip elgiasi žmogus susidūręs su tamsiąja savo puse.

Kalbant apie siužetą, tai viena moters darbo savaitė. Nuo pirmadienio iki penktadienio. Ir per tą savaitę įvyksta keli lūžiai. Tai nėra autobiografija, tai fikcija, bet, žinoma, yra ir mano patirtų būsenų.

Neseniai knygą, nors ji dar neišleista, pristačiau psichologų konferencijoje, ir ji ypač sudomino organizacinės psichologijos psichologus. Maždaug trečdalyje knygos kalbama apie bjaurius ir toksiškus santykius organizacijoje. Ir aš pati daug to patyriau. Buvau ir priežastis tokių santykių. Įdomu, kad tik dabar pati galiu tai įvardinti, o tada nesuvokiau.

Ten, mano manymu, yra dar viena įdomi mintis: kas būna, kai susitinki su savo juodąja, bjauriąja puse ir negali jos išmesti. Tai yra tavo dalis, ir tu turi su ja gyventi. Šita vieta man pačiai buvo įdomi, aš ją tyrinėjau. Kada susiduri su savo tamsiąja puse, kaip tada išmokti gyventi, kad nežalotum kitų, kad nežalotum savęs vidiniais juodais demonais?

Yra ir biografinė dalis, kas atsitinka, kai žmogui nutinka liga.

Kada susiduri su savo tamsiąja puse, kaip tada išmokti gyventi?

– Daiva, paprastas klausimas. Iš vadovaujančio darbo išėjote, jogos instruktore nebedirbate. Iš ko jūs gyvenate?

– Kai baigiau mokyklą, vesdavau ekskursijas užsienio svečiams, vokiečiams. Mes važiuodavome į Kaliningradą ir po Lietuvą. Tad grįžau prie to. Jau dvi vasaros aš dirbu kaip gidė, lydžiu anglakalbius ir vokiečius per Latviją, Lietuvą, Estiją, Suomiją, o kitąmet dar prijungsiu Lenkiją. Pristatau šias šalis keliautojams per kultūrą ir literatūrą. Iš to ir gyvenu.

Mano pajamos buvo iš trijų veiklų: joga, kelionės ir rašymas. Iš rašymo mažiausiai uždirbdavau. Būdavo, kad kokį straipsnį parašydavau, bet tai nebuvo pastovios pajamos. Bet aš gyvenau iš jogos ir kelionių. Dabar gyvenu tik iš kelionių. Ir tai yra gerai – aš vis dar galiu rinktis. Kol galiu būti savarankiška, kol veikia mano kūnas ir mano protas – tol galiu rinktis.

Aišku, poreikiai sumažėjo, taip negyvename, kaip seniau. Mažiau pramogų. Tarkim, norėdamas su vaikais nueiti į piceriją ir kiną, turi planuoti. Tą gali daryti kartą per ketvirtį, ne dažniau. Bet atsirado kiti dalykai, pavyzdžiui, filmo žiūrėjimas ir jo aptarimas namuose, bendros vakarienės namuose. Pagaliau – mes atradome bibliotekas.

Gyvenimo kokybė nepablogėjo, ir atsirado naujų ir kitokių pramogų – pavyzdžiui, kas metai patys namie sukuriame po naują stalo žaidimą. Nauja tendencija – mažinti vartotojiškumą labai gerai įsipaišo į dabartinę šeimos gyvenimo filosofiją. Yra daug dalykų, kuriuos gali atrasti su daug mažesnėmis pajamomis.

Tik dabar supratau, kaip labai man trūko kūrybos, kai buvau versle. Jei žmoguje yra kūrybinė energija, ir jei jis jos neišleidžia, tada ji gali pradėti veikti labai destruktyviai.

Manau, kad mano gyvenime tai buvo toksiškas periodas man būnant vadove. Jėgos visą laiką turėjau, bet kai ji panaudojama kūrybai, tai kas kita. Dabar pati jaučiuosi kitaip, daug geriau. Žinau, kad ir mokslininkai turi tam pagrindimą – žmonės, užsiimantys kūryba, jaučiasi laimingesni už tuos, kurie to nedaro. Aštuonerius metus mokiausi universitete, viena iš tyrimo sričių buvo meno poveikis žmogui.

– Buvote bloga vadovė?

– Taip negaliu pasakyti. Žiūrint, iš kurios pusės pažiūrėsi. Pradžioje aš buvau labai globojanti vadovė, bet kuo aukščiau lipi karjeros laiptais, tuo arčiau akcininkų atsiduri. O ten reikalavimai labai vienareikšmiški. Verslo misija ir vizija visada yra tai, ko nuoširdžiai norime, bet realybėje vadovui yra du rodikliai. Pelnas ir pajamos.

Kuo tie reikalavimai buvo aštresni, tuo aš pati dariausi aštresnė. Geras vadovas akcininkams nebūtinai bus geras vadovas darbuotojams, ir atvirkščiai. Mano pavaldiniai ir akcininkai laikė mane gera vadove. Bet aš pati nebūtinai taip maniau, ypač paskutiniais metais.

– Tačiau, įvykus tiek permainų, ar jums pačiai nestinga užimtumo, prie kurio buvote įpratusi?

– Man užimtumo nestinga. Manau taip bus tol, kol turėsiu savo laisves – kūno laisvę, vidinę laisvę nebijoti ir išorinę – nelikti abejinga, veikti. Būsiu laisva, kol galėsiu rinktis. Jau turiu suplanuotas kitų metų keliones. Jei dėl sveikatos neliks ir gidės darbo, nebejoju, kad kažkas atsiras, ką nors sugalvosiu.

Kažkada verslo kelionėje, skrendant virš Baltijos, sugedo lėktuvo variklis. Ekipažas informavo apie galimą avarinį nusileidimą, skridome į artimiausią oro uostą. Tada pergalvojau savo gyvenimą – išsigandau, kiek visko dar nespėjau, nepabaigiau.

O dabar, kai einu miegoti, žinau: jei iš kitą dieną apskritai nebeatsikelsiu, aš būsiu patenkinta, kaip aš pabaigiau šitą dieną. Ir tai yra toks gėris – gyventi, kad ir daug paprasčiau, bet nemeluojant sau.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:16
00:05
21:34

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką