Pasak jos, svarbiausias globėjų tikslas – padėti jaunam žmogui užauginti vidinį tvirtumą ir pasitikėjimą savimi. „Mūsų rūpestis neturi durų, kurios užsidaro“, – sako G.Pranckevičienė organizacijos pranešime žiniasklaidai.
Per jos rankas perėjo dešimtys likimų, o namų šilumą ji kūrė ten, kur vaikai dažnai ateidavo su sužeistu saugumo jausmu. Šiame interviu ji dalijasi įžvalgomis apie jaunimo savarankiškumą, vidinės brandos svarbą ir tai, kaip padėti jaunam žmogui išeiti į pasaulį, kuriame jis nebeturės už ko pasislėpti.
– Genute, pasidalinkite, kas yra vienas iš didžiausių pasididžiavimų dirbant šioje srityje?
– Tai, kai mūsų globoje užaugę vaikai pakyla ant savo kojų ir žengia į pasaulį jau kaip savarankiški žmonės. Ne diplomas ant sienos lemia jų stiprybę, o tas nematomas vidinis stuburas, kuris formuojasi iš vertybių, patirties ir suvokimo, kad jie patys gali kurti tvirtą žemę po savo kojomis. Mes didžiuojamės ne jų pažymiais, o gebėjimu gyventi atsakingai ir oriai.
Mums brangiausia matyti, kaip jie išmoksta rinktis gėrį, nepasiduoti sunkumams, kurti savo gyvenimą taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Net kai jie palieka globos namus, mes jų nepaleidžiame iš savo minčių. Mūsų rūpestis neturi durų, kurios užsidaro. Mes vis dar domimės jų kelionėmis, džiaugiamės jų pergalėmis ir esame šalia, jei užklumpa nesėkmės.
– Nuo kada jaunimas pereina į savarankišką gyvenimą?
– Psichologai šį etapą (nuo 18 iki 25 metų) vadina „tampančia suaugyste“. Tai metas, kai jaunas žmogus bando susidėlioti savo gyvenimo pamatą: renkasi profesiją, ieško pirmo darbo ir mokosi gyventi be nuolatinės globos. Nors dokumentuose jau parašyta „suaugęs“, iš tikrųjų vidinė branda dar tik formuojasi.
Pasirodo, mūsų smegenys – ypač ta dalis, kuri atsakinga už planavimą ir savitvardą – pilnai subręsta tik apie 25-uosius metus. Tad natūralu, kad šiuo laikotarpiu jaunuolis dar tik mokosi būti suaugusiuoju.
Žinoma, kiekvieno kelias individualus: išgyventos traumos ar didelis nerimas šį savarankiškėjimo procesą gali šiek tiek sulėtinti, todėl kantrybė ir supratimas čia yra patys svarbiausi.
„Išgyventos traumos ar didelis nerimas šį savarankiškėjimo procesą gali šiek tiek sulėtinti, todėl kantrybė ir supratimas čia yra patys svarbiausi.“
– Kaip tėvai jaunam žmogui padeda psichologiškai pereiti į savarankišką gyvenimą?
– Tėvų ar globėjų vaidmuo šiame etape nebėra kontroliuoti, o emociškai palaikyti. Jaunuoliui svarbu žinoti, kad jis gali atsiremti į suaugusįjį: pasikalbėti, išsakyti nerimą, paprašyti patarimo. Toks saugumas leidžia rizikuoti, bandyti, klysti ir taip augti.
Paauglystė yra pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugystės, todėl tėvams svarbu priimti pokyčius ir psichologiškai lydėti vaiką. Vertybių, santykių ir gyvenimo būdo pasirinkimuose tėvų palaikymas suteikia jaunuoliui jausmą, kad jo gyvenimas – iš tikrųjų jo paties.
Paaugliams reikia ne tik laisvės, bet ir atsakomybės. Savikontrolė bręsta tik tada, kai žmogus turi erdvės priimti sprendimus ir patirti jų pasekmes.
Tėvai ar globėjai turi išlaikyti ribas. Paradoksalu, tačiau jauni žmonės jaučiasi saugesni, kai ribos yra draugiškos, aiškios ir pagarbiu tonu perduotos: susitarimai dėl pagarbos, finansų, namų taisyklių.
– Ar tėvus gali pakeisti globėjai?
– Globėjai tikrai gali tapti tais svarbiais žmonėmis, nors saugus ryšys paprastai pradeda megztis dar vaikystėje. Jei vaikas augo aplinkoje, kurioje trūko meilės, jo supratimas apie saugumą gali būti kiek iškreiptas. Pasitaiko, kad suaugę žmonės meilę klaidingai tapatina su pykčiu ar rėkimu vien todėl, kad tai matė vaikystėje.
Tokius vidinius modelius įmanoma pakeisti, tačiau tam reikia kantrybės ir darbo su specialistais. Tai be galo svarbu, nes savo vidines „programas“ mes nesąmoningai perduodame savo vaikams.
Organizacijoje dirba specialistai iš pašaukimo. Jie tampa ne tik globėjais, bet ir saugiu uostu: jie žino, kaip apkabinti, kada sudrausminti ir kaip palaikyti.Kaip yra pasakęs sociologas Urie Bronfenbrenneris:
„Vaikui labiausiai reikia bent vieno suaugusiojo, kuris juo nuoširdžiai tikėtų.“
Šis tikėjimas vaikui suteikia saugumą – ne todėl, kad jį kas nors nuolat laikytų už rankos, o todėl, kad jis žino: jei suklups, bus kas padeda atsikelti. Globėjai šią atramą sukuria per stabilumą, aiškias ribas ir nuoseklų patarimą.Tik jausdamas tokį tvirtą pagrindą po kojomis, jaunas žmogus sukaupia drąsą žengti į savarankišką gyvenimą.
„Tik jausdamas tokį tvirtą pagrindą po kojomis, jaunas žmogus sukaupia drąsą žengti į savarankišką gyvenimą.“
– Koks jausmas jus užlieja, kai jūsų globotinis palieka namus ir išeina į savarankišką gyvenimą?
– Viena pusė būtų didžiulis pasididžiavimas – juk globotinis brendo, mokėsi, kūrė save ir dabar jau drąsiai žengia į pasaulį. Kita pusė – švelnus liūdesys, nes užsibaigia svarbus bendro kelio etapas.
Bet viską persveria ramybė: žinojimas, kad visi patarimai, parama ir rūpestis tapo jų vidine atrama. Ir tai – bene gražiausias rezultatas, kurio galima tikėtis.
– Ką palinkėtumėte jaunimui, išeinančiam į suaugusiųjų pasaulį?
– Linkiu drąsos būti savimi – ne tuo „idealiuoju“, kurį matome socialiniuose tinkluose, o tikruoju: su visomis savo stiprybėmis, abejonėmis ir smalsumu. Turėkite kantrybės klysti, nes klaidos nėra nuopuoliai. Tai durys į supratimą, kurios augina jūsų brandą, o ne ją griauna.
Linkiu gebėjimo kurti savo gyvenimo taisykles – ne tas, kurias primeta kiti, o savas: atsakingas, pagarbias ir atspindinčias jūsų tikrąsias vertybes. Atraskite žmones, su kuriais galite augti, nes nuoširdus ryšys ir bendrystė kartais tampa tvirtesniu pagrindu nei bet koks planas. Pasitikėkite procesu – viskas yra išmokstama.
Suaugusiųjų pasaulis nėra žinojimo egzaminas, tai kelionė, kurioje mokomės visi, net ir tie, kurie atrodo viską supratę. Ir galiausiai – linkiu mėgautis pačiu procesu, o ne tik siekti tikslų. Gyvenimas neprasideda tada, kai „viską susitvarkysite“. Jis vyksta čia ir dabar, kiekviename jūsų žingsnyje.
