Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

E.Umbrasaitė. Kovoti reikia ne su vėžiu, kovoti reikia už gyvenimą

Erika Umbrasaitė
Ričardo Jarmalavičiaus nuotr. / Erika Umbrasaitė
Šaltinis: Projekto partnerio remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
A A

„Kol jūs dar ne karste, niekas nepralaimėta“, – šmaikštauja žurnalistė Erika Umbrasaitė, paklausta, kaip reikia bendrauti su liga. Įveikusi vėžį ir savo svajones gaudanti Prancūzijoje, knygų „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorė prisipažįsta šiuo metu bebaiginėjanti trečiąją knygą.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Su E.Umbrasaite kalbamės apie gyvenimo prasmę ir jo stebuklus, skausmą ir džiaugsmą, prancūziško gyvenimo skonį ir savotišką Dievo humoro jausmą.

– Liaudies išmintis sako, kad „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Pažvelgus į savo gyvenimą atgal, ar galėtumėt taip pasakyti? Kokie Jūsų planai buvo prieš 15, 12, 10 metų? Kaip tai, kas su mumis nutinka, pakeičia mūsų požiūrį į viską iš esmės?

– Dievas iš tiesų turi gerą humoro jausmą, net, sakyčiau, yra juodo humoro gerbėjas. Taigi jis dažnai mus pamėto. Kaip teigia arabų patarlė, žmogus – uždara skrynia, ir tik išbandymai yra tas raktas, galintis ją atrakinti. Kas kiekvieno iš mūsų skrynioje – viduje, nežinome niekas, kol nesusiduriame su Dievo humoro jausmu.

Būtų gerai, kad turėtumėme tiek išminties, jog nereikėtų gyvenimo smūgių suprasti elementarias, banalias tiesas – kad gyvenimas yra čia ir dabar, kad laimė yra kasdienybėje ir kad tai yra procesas, o ne tikslas, kad jeigu negalime pakeisti aplinkybių, reikia keisti požiūrį, kad į viską gyvenime iš esmės reikia žiūrėti lengvai ir su humoru, saviironija, nes nė vienas dar neišėjo iš šio gyvenimo gyvas.

Bet žmogus toks jau netobulas padaras – dažniausiai jis mokosi tik iš savo klaidų. Prieš penkiolika metų aš svajojau apie aktyvią karjerą, savo verslą ir buvau kupina ambicijų kažką įrodyti kažkam (dabar net nebepamenu, kam), o amžinas nerimas ir nepasitenkinimas tuo, kur dabar esi, kiek pasiekei, ar viską darai tobulai, turbūt buvo viso variklis. Prieš dvylika metų jau pradėjo kirbėti klausimas: o kur gi visgi aš bėgu ir strimgalviais lekiu, ir nejaugi tai ir yra laimė? Karjera buvo, šeima buvo, meilė buvo, bet pasitenkinimo gyvenime nebuvo.

Beflirtuodamas su mirtimi pradedi sau uždavinėti tokius klausimus: kiek man dar liko ir ką aš galiu palikti po savęs, kokį prisiminimą; ar iš tiesų tai, ką darau dabar, yra gyvybiškai svarbu, ar tai bus svarbu, kai manęs nebebus.

Prieš dešimt metų susipažinau su vėžiu iš labai arti: praleidau su juo beveik pusantrų metų – tiek suma summarum truko gydymas, ir pasaulis nušvito kitomis spalvomis. Kai pasižiūri mirčiai į akis, gyvenimo tiesos pasidaro kaip niekada aiškios. Jeigu numirtum po mėnesio, ar dabar gyveni taip, kaip nori gyventi? Ar pakankamai parodai meilės savo artimui, ar per lėkimą tai atidėlioji, o gal net ir iš nekantrumo, nuovargio tarsteli kokį šlykštų žodį ar net aprėki?

Kasdienybė, kuri man iki vėžio atrodė nuobodi rutina, staiga tapo brangi – kiekviena akimirka svarbi, nes nežinai, kiek jų liko. Rytinis kavos puodelis ir saulėtekis staiga tampa dienos stebuklu, kaip banaliai tai beskambėtų. O ambicijos, noras būti svarbiu, noras lėkti per gyvenimą ir bandymas užmaskuoti savo paties tuštybę amžinu pasiaiškinimu „neturiu laiko, esu labai užimtas – suprask tarp eilučių, baisiai svarbus“, tampa juokingas.

Beflirtuodamas su mirtimi pradedi sau uždavinėti tokius klausimus: kiek man dar liko ir ką aš galiu palikti po savęs, kokį prisiminimą; ar iš tiesų tai, ką darau dabar, yra gyvybiškai svarbu, ar tai bus svarbu, kai manęs nebebus; ar aš iš tiesų myliu save ir savo artimus, jeigu tiek mažai laiko tam teskiriu, nes darbas ir prestižo vaikymasis yra svarbiau?

Apie tai daug rašiau iš savo knygoje „Vienos krūties istorija“. Keista, kad ją skaitė ne tik su liga susidūrusios moterys, bet ir niekada ja nesirgusios, ir abi kategorijos moterų sakė tą patį – atrodo, kad jūs rašote apie mane, isteriškai tarsi kokaino prisišniaukštusią voverę, bėgančią ratu net nebežinant vardan ko. Tiek sirgusioms, tiek nesirgusioms buvo artimas tas gyvenimo džiaugsmo nebuvimo kasdienybėje jausmas, tas tikro gyvenimo atidėliojimas rytdienai, kuri, kaip man tapo akivaizdu, gali ir neateiti.

Senovės kinai tikėjo, kad vėžys – ne mirtina liga, bet liga – išbandymas, kurią sukelia melancholija, liūdesys, žmogaus nepasitenkinimas savo gyvenimu ir jo buvimas ne ten, kur yra jo vieta. Ir, pasak jų, šios ligos baigtis priklausė nuo to, ar žmogus praeina šį išbandymą, priima jį kaip pamoką, išmoksta kažko, tobulėja ar pasiduoda. Net jeigu tau lemta numirti, prieš tai tu gali išmokti svarbiausias gyvenimo pamokas, tikino jie.

Asmeninio arch. nuotr./Erika Umbrasaitė
Asmeninio arch. nuotr./Erika Umbrasaitė

Be abejo, gera čia postringauti, kai liga pasitraukė ir, tikėtina, nesugrįš – net jei sugrįš, tai jau bus naujas vėžys, ne tas pats, todėl tai – savotiška pergalė. Manau išmokusi pamokas ir jau laimėjusi daug gražių metų, tiksliau, pradėjusi visiškai naują gyvenimą. Jį gyvenu sąmoningai, daug ramesnė, atviresnė pasauliui, žmonėms, labiau girdinti kitus, nei norinti pasisakyti.

– Vėžys daugeliui mums yra Mirties sinonimas. Koks turi būti santykis su juo, kai esi akistatoje? Susidraugauti (kai kas sako, kad taip reikia)? Kovoti?

– Pirma, reikia neisterikuoti – kol jūs dar ne karste, niekas nepralaimėta.

Sirgdami neleiskite, kad liga atimtų jūsų gyvenimą – kiek jėgos leidžia, mėgaukitės tuo, kas jums teikdavo ir teikia džiaugsmą.

Antra, reikia apie jį sužinoti kuo daugiau – dabar yra pilna knygų, literatūros (internetas – ne pats geriausias šaltinis, ten labai daug mistinių teorijų). Kaip sako gydytojai, pasveikimas – tai trijų darbas – gydytojo, Dievo (ar likimo) ir paties paciento. Su gydytoju reikia tapti komanda, o ne apiberti jį priekaištais, kodėl nesišypso, neskiria laiko ar negydo normaliai. Gydytojai – ne dievai, bet ir ne piktybiniai asmenys – jie tikrai daro viską, ką gali, bet, deja, ne visada turi svertų prieš ligą. Be to, jie tikrai pavargę ir nuo kasdienės akistatos su mirtimi išsekę, todėl jų šypsenos nebuvimas yra ne arogancija, o tiesiog nuovargis ir savotiška savigyna.

Trečia, su liga būtina susidraugauti – aš su savo vėžiu net kalbėjausi ir sakiau jam, kad arba vienas, arba kitas pralaimėsime, kadangi esu užsispyrusi, gal geriau tegul jis mane palieka ramybėje bent jau kuriam laikui, nes tikrai neketinu nuleisti rankų ir visaip jį kankinsiu, net jei ir pati numirsiu. Kovoti reikia ne su vėžiu. Kovoti reikia už gyvenimą – nepasiduoti, nenuleisti rankų. Žmonės, kurie serga, bet turi kažkokį tikslą – sulaukti vaiko pilnametystės, pamatyti žydintį kaštoną, nesvarbu, ar mažas tikslas, ar ne, statistiškai išgyvena ilgiau nei tie, kurie pasiduoda pesimizmui. Mano vienai draugei daktarai paskelbė nuosprendį – pusę metų. Savo dvasinės stiprybės, medicinos progreso ir stebuklų dėka ji išgyveno šešerius metus. Pasiduoti nevalia niekada.

– Kas padėjo Jums nepalūžti? Už ko kabinotės, kaip nepasidavėte?

– Man padėjo artimų ir svetimų žmonių palaikymas. Ir, ačiū Dievui, paveldėtos iš šeimos neišsenkančio optimizmo ir juodojo humoro atsargos. Neįtikėtina, bet ligos metu mes visi labai daug juokėmės. Kiek leido gydymas (o jis nebuvo lengvas, kaip žino visi, kam teko pasėdėti ant adatos chemoterapijos kabinete), mes daug keliavome ir gyvenome taip, tarsi rytdienos nebebūtų. Ir štai bebūnant mums su šeima Londone aš staiga pajutau, kad ima kuokštais slinkti plaukai.

Mano gyvenimo moto – už viską gyvenime reikia būti dėkingu. Už antausį ar smūgį į nugarą, už juodą Dievo humoro jausmą ir netgi už mirtį – ji kartais gali būti gailestinga.

Nuotaika nukrito žemiau Temzės lygio per sausrą. Bet mano nuostabus vyras nuėjo į parduotuvę, nupirko elektrinę mašinėlę ir ėmė mane skusti – iš pradžių išskuto šonus, it irokėzų indėnui. Ir visą tą procesą mes fotografavome ir daug juokėmės. Kai staiga suvokėme, kad mašinėlė užstrigo ir aš taip ir likau su irokėzo skiautere.

Taip ir įsivaizdavau pasieniečių veidus, kai paduodu jiems pasą, kur aš ilgaplaukė, ir nusiimu kepurę, po kuria styro indėniška šukuosena. Pagaliau atgaivinome mašinėlę ir nuskutome mane it budistų vienuolę. Kaip tyčia turėjau oranžinį šalį – įsisupau į jį, Jurgis nufotografavo, ir išsiuntėme visiems draugams linkėjimus ir palaiminimus nuo budistės Erikos (juokavau, kad Londone nutariau įstoti į budistų vienuolyną, todėl nusikirpau).

Taip draugai gana lengvai ir be dramų buvo informuoti, kad aš nebeturiu plaukų, o aš išvengiau jų gailestingų žvilgsnių ir aikčiojimų. Ryte naująją šukuoseną parodėme mūsų sūnui Jokūbui, sakydami, kad mama nuo šiol bus kareivė, todėl nusiskuto plaukus – jis buvo per mažas, kad pradėtumėme jam aiškinti apie chemijos pasekmes plaukams ir t. t., nors apie patį vėžį jis viską žinojo.

Elza Emilie Martin nuotr. /Erika Umbrasaitė
Elza Emilie Martin nuotr. /Erika Umbrasaitė

Dar man labai padėjo tai, kad mano aplinka nerodė man gailesčio – baisiausias dalykas susirgus, kai tavęs visi pradeda gailėtis ar elgtis taip, tarsi būtum trapi ir jau visai bemirštanti. Arba kai pats susirgęs žmogus atsisako veiklų, kurios jam iki tol buvo mielos, nes bijo visuomenės pasmerkimo, kad yra be plaukų, išbalęs ar sudžiūvęs, bijo gailestingų arba pasišlykštėjusių, o kartais net piktų žvilgsnių.

Sirgdami neleiskite, kad liga atimtų jūsų gyvenimą – kiek jėgos leidžia, mėgaukitės tuo, kas jums teikdavo ir teikia džiaugsmą. O artimieji, pamatę, kad sergantis žmogus užsidaro ir krenta į depresiją, tegul stengiasi visaip žmogų išvilioti iš urvelio. Man irgi buvo didelė pagunda užsidaryti urvelyje, bet artimųjų ir psichologinių knygų, kaip elgtis susirgus vėžiu, dėka, iškišau savo pliką galvą iš urvelio.

– Gyvenimas ir Mirtis – vienas šalia kito. Kaip pasikeitė Jūsų vertinimas?

– Mirtis labai greitai užuodžia, kas jos bijo. O tada, kai vis dėlto po visos kovos jau artėja pabaiga, tada reikėtų tiesiog susitaikyti su pralaimėjimu – jūs padarėte viską, ką galėjote, dabar metas nulipti nuo scenos. Kai mano mamai artėjo paskutinės dienos, aš vis klausiau, ar ji bijo. Ji sakė kiek nerimaujanti, nes nežinia, kas bus, bet didelės baimės nejaučianti. Ji nebesikabino į gyvenimą, nes buvo aišku, kad mirtis jau čia pat, ant slenksčio, – jokio stebuklo tikėtis buvo nebegalima net tokiai optimistei kaip man.

Po ligos gyvenu taip, tarsi nebebūtų rytojaus, nes nežinau, kiek man liko. Taigi gyvenu taip, kaip liepia širdis – kaip banaliai tai beskambėtų.

Ir kai atėjo jos mirties diena, ji tiesiog pasakė – viskas, aš pasiruošusi. Ir jos siela tarsi išskrido kažkur – ji ėmė klejoti, bet šviesiai, gražiai, ir mirė mano glėbyje visiškai nesiblaškydama. Buvo toks jausmas, kad aš tarsi ją perduodu iš savo saugaus glėbio į mirties glėbį. Ir tuo metu man ta mirtis neatrodė priešas: mamai grėsė dideli skausmai, kurių nebūtų numalšinęs net morfijus, todėl anksčiau nei numatyta atėjusi mirtis buvo palaima. Aš buvau dėkinga mirčiai, kad išsinešė mano vėžio ir taip pakankamai iškankintą mamą laiku, kad jai neteko patirti didelių skausmų.

Skamba makabriškai. Bet mano gyvenimo moto (tiesa, jau po vėžio jį atradau) – už viską gyvenime reikia būti dėkingu. Netgi už antausį ar smūgį į nugarą (supranti, kas tavo priešas), už juodą Dievo humoro jausmą (niekada nežinai, kaip nelaimė ar išbandymas pakeis tavo gyvenimą), ir netgi už mirtį – ji kartais gali būti gailestinga.

Po savo ligos ir mamos mirties aš nebebijau šitos damos su giltine. Ji tiesiog daro savo darbą, kad ir kaip mes jos nemėgtumėme. Ir kartais net, kaip jau sakiau, ateina pačiu laiku ir būname jai net dėkingi.

– Mes dažnai negalvojame, kad mirsime, elgiamės taip, tarsi gyvensime amžinai... Todėl atidedam savo svajones ir svarbiausius darbus ateičiai. Nes dabar nėra laiko, pinigų ar dar ko nors... Akistata su liga priartino Jūsų svajonę, tiesa?

– Kaip sakė Charles Bukowski, kad pradėtum iš tiesų gyventi, reikia bent kartą numirti. Aš jo paklausiau ir po ligos gyvenu taip, tarsi nebebūtų rytojaus, ta prasme, nežinau, kiek man liko. Taigi gyvenu taip, kaip liepia širdis – kaip banaliai tai beskambėtų. Šypsausi šiandien, nes žinau, kad rytoj gali būti daug blogiau. Juokiuosi iš savo nesėkmių ir nelaimių, nes, kaip sako prancūzai, saviironija – jau žingsnis į priekį ir pergalę.

Kadangi Prancūzija ir jos saldus gyvenimo būdas (apie kurį šiuo metu kaip tik baiginėju knygą) nuo mažens mane traukė, leidomės su šeima į kelią ieškoti tos tikrosios autentiškos Prancūzijos. Be to, norėjome miesto gyvenimą iškeisti į kaimo ramybę.

– Kodėl Prancūzija? Kas Jus ten įkvepia?

– Kartais jaučiuosi tarsi slaptasis agentas, infiltruotas į pačią šalies širdį – tikrą senąją Prancūziją. Būtent toks yra Dordonės departamentas, priklausantis Atlanto bangų skalaujamam ir Pirėnų iš pietų saugomam Akvitanijos regionui.

Tai užsispyrusių, sunkiai dirbančių, gana ribotų, bet mokančių džiaugtis, nuoširdžių, šarmingai autentiškų ir netašytų žemdirbių, medžiotojų, regbio žaidėjų, vyndarių, riebiųjų žąsų kepenėlių foie gras, juodųjų Perigoro deimantų – trumų ir graikinių riešutų augintojų kraštas. Jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau sustojusiame laike, kažkokiam filme – viskas čia tikra ir neapkarstyta prestižo blizgučiais.

Prancūzės žino, kad amžius – ne riba gražiai atrodyti, aktyviai gyventi ir sutikti savo gyvenimo vyrą.

Man patinka šie tikri, nesumeluoti prancūzai. Jie patys, jų interjerai, ant stalo nešami valgiai, visas jų gyvenimo ritmas su penkias šešias valandas trunkančiais sekmadienio pietumis šeimos ar draugų rate, rudens medžioklėmis, vasaros žvejyba, pelės pilkumo ar alyvuogių spalvos pasmukusiomis plataus rašto velvetinėmis kelnėmis (jos man tokios gražios, kad nuoširdžiai pavydžiu šio kaimiško aprėdo visiems pro mano galerijos langus prašliumpinantiems senukams), languotais marškiniais… Visas šis gyvenimas atrodo lyg sustingę laike, sename nespalvotame pokariniame filme su Jeanu Gabinu.

– Gyvenimo paradoksai – mums prancūzės yra stiliaus dievaitės, o lietuvė, nuvykusi į Prancūziją, tapo miestelio prancūzių stiliaus ikona. Kaip tai nutiko?

– Prancūzių yra labai įvairių. Ir kuo toliau į pietus, tuo mažiau to stiliaus ir skonio – apie tai rašau ir savo būsimoje knygoje. Nežinau, kodėl mane pakrikštijo stiliaus ikona – galbūt todėl, kad Prancūziją įsimylėjau jau seniai, iš knygų ir filmų, ir įsivaizdavau, kad tai ir yra tikroji Prancūzija. Todėl nesąmoningai bandžiau rengtis, elgtis ir gyventi kaip prancūzė – man tai buvo labai paprasta ir tarsi be pastangų.

Bet persikrausčius supratau, kad mano stilius iš tiesų kaip iš filmų ar knygų ir gerokai prasilenkia su tikru gyvenimu. Turbūt dėl to ir patapau “petite parisienne” – mažąja paryžiete, kaip juokais mane vadina kaimo žmonės, kaukšinčia per miestelio aikštę aukštakulniais ar miesto fontane plaunančia grindų skudurą.

Mano galerijoje, kurioje dirbu, kol kas nėra vandens, tai plauti tenka su juoda maža suknele ir tais pačiais aukštakulniais. Prancūzių stiliaus esmė – gerai atrodyti tarsi be pastangų. Kaimo prancūzės arba visai nesistengia, arba persistengia – ir tada jau raukinukai, blizgučiai, aptempti drabužėliai, svarovskiais puošti nagai ir kiti džiaugsmai.

– Kuo skiriasi lietuvės nuo prancūzių? Ko mes galime pasimokyti iš jų, o jos galbūt kažko iš mūsų?

– Prancūzės labai pasitiki savimi, yra labai moteriškos ir puoselėja tai, bet kartu labai laisvos ir emancipuotos. Be to, jos žino, kad amžius – ne riba gražiai atrodyti, aktyviai gyventi ir sutikti savo gyvenimo vyrą. Iš lietuvių visos prancūzės galėtų pasimokyti kantrybės, o kai kurios – ir elegancijos.

– Apie atsitiktinumus – ar jie yra, ar tai suplanuoti tikslingi gyvenimo žaidimo etapai? Kaip yra Jums?

– Žydai sako, kad gyvenime nėra atsitiktinumų. Jų kalboje žodis atsitiktinumas reiškia – taip Dievo surėdyta. Ir tuo tikiu.

– Apie meilę – kas ji Jums – varomoji jėga, energija, skausmas?

– Meilė yra dovana. Ne tik ta, kurią gauname, bet ir ta, kurią atiduodame, daliname. Būti mylimam labai malonu. Bet laimingu tave padarys tik kitiems dalinama meilė, nesavanaudiška ir besąlyginė. Ir jeigu jau pajuokausime apie meilę, tai, kaip sako prancūzai, geriau mylėti ir kentėti, nei niekada nepatirti šio jausmo. Man meilė – gyvybės eliksyras. Aš turiu būti visada įsimylėjusi – nebūtinai žmogų.

Štai kaip sakė viena mano klientė, pagyvenusi prancūzė: „Aš žaviuosi tuo iš jūros išplautu medžio gabalu jūsų vitrinoje, prisipažinsiu, esu jį įsimylėjusi ir kasdien praeidama su juo pasisveikinu“. O aš šiuo metu esu be galo įsimylėjusi savo katiną, kuris atklydo pas mus prieš dvejus metus visiškai atsitiktinai. Be to, kasdien bandau pažiūrėti į savo vyrą iš naujo ir įsimylėti jį (nors, be abejo, ne visada būna už ką ir norisi užmušti, o ne įsimylėti). Aš esu priklausoma nuo įsimylėjimo būsenos – tai suteikia gyvenimui sparnus.

Linkiu kasdien iš naujo įsimylėti gyvenimą ir savo gyvenimo palydovą, eiti per kasdienybę taip, tarsi ant tavo kojų būtų sparnai, o ne girnos.

– Apie laiką – ar visada jis teka vienodai? Ar pavyksta jį sustabdyti?

– Man pavyko, nes gyvenu Viduramžių miestelyje, kur nuolat dingsta elektra ir internetas, kartą du per savaitę prajoja arkliai ar asiliukai, o vakarienės ir pokalbiai su draugais trunka penkias valandas. Kur niekas neskuba gyventi, nes žino, kad gyvenimu reikia mėgautis, o ne bėgti per jį.

– Apie skausmą – kiek jo žmogus gali pakelti? Kas vyksta, kai prieinama riba? Patyrėte jo daug – ką lengviau pakelti, kai skauda, – kūną ar sielą?

– Sakoma, kad kiekvienam skausmo atseikėjama tiek, kiek gali jo pakelti. Ir aš tuo šventai tikiu. Nes net kai atrodo nebepakeliama, gauni dar antra tiek ir maža nepasirodo – supranti, kad prieš tai buvo vieni juokai. Kūną ir sielą gali skaudėti vienodai arba skirtingai. Man baisiausia yra ne mano skausmas, o mano artimo. Kai mačiau savo kenčiančią mamą ar matau kenčiantį, nesvarbu, morališkai ar fiziškai, savo sūnų, tada man skausmas atrodo kone nepakeliamas. Nes savo skausmą aš panešiu, kitų skausmas – labai sunki našta. Bet tada supranti, kad dėl jų turi būti stiprus, ir nešti.

Man patinka, kad prancūzai, iš prigimties būdami isterikai ir dramos karaliai, visgi į nieką nežiūri rimtai, o pagrindinis jų mėgiamas posakis – „c’est pas grave“ – „nieko tokio“, „nesvarbu“. Ir čia ne mano išmislas. Dar XVIII amžiaus enciklopedijoje kiekvienai tautai buvo priskiriama kokia nors savybė. Prie skyrelio apie prancūzų tautą buvo parašyta „Leger“ – lengvas, lengvabūdiškas, nerimtas.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Erikos Umbrasaitės knygų pristatymas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Erikos Umbrasaitės knygų pristatymas

– Apie kančią – ar tiesa, kad ji išgrynina kai kuriuos dalykus. Koks jos skonis Jums?

– Kančios skonis karčiai saldus. Kai esi nukankintas chemijos ir vos begali paeiti kelias dienas, o bliūdukas vėmimui tampa geriausiu draugu, ir staiga išaušta rytas, kai tau nieko nebeskauda ir tu nori netgi valgyti, kaip saldu ant dūšios pasidaro, patikėkite… Arba kai išeina artimas žmogus ir skauda taip, kad atrodo, ta juodoji skylė širdyje niekada neužsivers, bet tada koks nors naujas žmogus ateina į tavo gyvenimą visiškai atsitiktinai ir dovanoja tau tiek meilės, šilumos, artumo, apsupa rūpesčiu ir netgi suteikia savotišką šeimos jausmą, priima tave į savo šeimą. Tuomet kurį laiką pamiršti apie savo žaizdą. Be abejo, ji niekada neužgis, bet bent jau neskaudės.

– Apie džiaugsmą – kur jį randate?

– Džiaugsmą randu kasdienybės stebukluose ir tą meną galutinai ištobulinau gyvendama tarp prancūzų.

– Apie laimę – kaip pasikeitė jos supratimas?

– Supratau, kad laimė – tai procesas, o ne tikslas. Ir kad ji baikštus paukštis, panašiai kaip ir meilė, kol mes ją vaikomės, ji nuo mūsų skuodžia strimgalviais. Kai mes nurimstame ir imame mėgautis kelione laimės link, ji pati ateina ir įsikimba mums į parankę. Laimė mėgsta dėkingumą, tai yra, ji ateina tada, kai mes nesižarstome į kairę ir į dešinę kaltinimais nedraugiškam pasauliui, o kai būname dėkingi ir už tuos grumstus, ant kurių parklumpame pakeliui į laimę.

Liga ir galbūt gyvenimo išmintis mane išmokė sveiko nusižeminimo, kuklumo – kiekvienas iš mūsų esame stebuklas ir ypatingas, bet visatos prasme mes esame visiškai nesvarbūs, todėl nesusireikšminkime.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Erika Umbrasaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Erika Umbrasaitė

– Apie gyvenimą – kame matote prasmę?

– Gyvenimas neturi prasmės. Kaip rašau savo knygoje „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Mano gyvenimo filosofija – tiesiog gyventi. Gyventi ir gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, viską, ką jis tau siūlo – ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir susitikimus, ir praradimus“.

Neseniai supratau, kad prasmės iš viso nėra, yra tik labai trapūs gyvenimo karoliai, susidedantys iš trumpų laimių, ir, deja, ilgesnių arba tiesiog ilgiau įsimenančių nelaimių karoliukų. Gyventi – tai ir yra prasmė. Kitas klausimas – kaip? Bet čia jau – menas gyventi, kurio vis dar mokausi.

– Apie stebuklus – ar jie vyksta tik tada, kai jais labai tikime, ar galime gauti ir kaip netikėtą dovaną?

– Stebuklai vyksta tada, kai mes esame jiems atviri. O jeigu mes labai labai norėdami to stebuklo vis sakome, „bet aš žinau, kad man vis tiek nepasiseks, tai net ir neįsisvajosiu, kad po to neskaudėtų“, tai stebuklai tikrai pasuka kitais keliais, ne jūsų link. Kaip sakė Brigita Jones – prisišnekėjote. Reikia tiesiog gyventi taip, tarsi gyvenimas pats būtų stebuklas, o tu būtum vaikas, žaidžiantis tą gyvenimą.

– Gal jau nešiojatės savyje dar vieną knygą?

– Šiuo metu redaguoju ir tuoj atiduosiu leidyklai „Alma littera“ knygą apie nuodėmingai malonų prancūzų gyvenimo būdą.

– Ko galėtumėte palinkėti skaitytojoms – ko nors gaiviai prancūziško, kvepiančio levandomis...

Linkiu kasdien iš naujo įsimylėti gyvenimą ir savo gyvenimo palydovą, eiti per kasdienybę taip, tarsi ant tavo kojų būtų sparnai, o ne girnos, prisiminti, kad moterys – kaip katės, mes turime devynias gyvybes, išvystytą intuiciją, kuria būtina pasitikėti ir netgi mistinių galių, kurių net pačios nežinome turinčios.

Moteris – tai ragana, kurią reikia dievinti ir jos bijoti, sako prancūzai. To mums visoms ir linkiu – tegul tie, kuriems reikia, mūsų bijo, o tie, kuriuos mes mylim arba toleruojam, tegul mus dievina.

Daugiau apie Eriką Umbrasaitę bei naujausius šios autorės tekstus rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką