Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 29d. 18:57

„Eksperimentas“ paauglystėje prasimanyti kišenpinigių atvedė klaipėdietį į tatuiruočių pasaulį

Danielius Djačkovas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Danielius Djačkovas

Pokalbis su klaipėdiečiu tatuiruočių meistru Danieliumi Djačkovu nutiko ne šiaip sau. Jis pastaruoju metu garsėja ne tik savo darbais, bet ir bandymu suvienyti šios profesijos atstovus. Ten, kur ant odos lieka piešinys visam gyvenimui, be filosofijos neapsieisi. O viskas prasidėjo dar tada, kai tėvas metė suvenyrinių klaipėdietiškų molinukų gamybą ir „išėjo į jūrą“ – ėmė žvejoti.

Lengvas pokalbis su tikru klaipėdiečiu prasideda nuo to, kad jis, kaip ir daugybė šio miesto gyventojų, prie jūros nukeliauja gal kartą per metus. Tai vienu metu būna ir anekdotas, ir tiesa. Tai gali reikšti ir tai, kad gyvenimas pajūrio mieste, jei tu ne žvejys, visiškai įtraukia ir užpildo laiką.

Visai nesvarbu, ar tu kasdien regi jūrą – jos ošimas ir charakteris tarsi įsirašo į genus – tu daužysiesi į savo gyvenimo krantus, kol nugludinsi visus aštrius akmenis.

Jūra lyg koks švyturys neakivaizdžiai parodė tikrąjį kelią dar visai paaugliui D.Djačkovui. Iki tol jis su tėvu dirbtuvėse gamino keraminius varpelius su Klaipėdos simbolika. Kai tėvas ėmėsi žvejybos – išėjo į jūrą – maištingasis kruopštus jaunuolis pradėjo ieškoti savo kelio.

Kai tėvas ėmėsi žvejybos – išėjo į jūrą – maištingasis kruopštus jaunuolis pradėjo ieškoti savo kelio.

Pirmasis rimtas klausimas – banalus, tačiau atsakymas iškart lengvai sukrečia gerąja prasme. Rodos, viskas gyvenime veda į gera – tavo draugai ir priešai, artimi ir tolimi, yra tavo mokytojai. Visada gyvenimas kupinas nežinios, kuri ir yra kone žavingiausias dalykas.

Nežinome, ar galime kaip nors savo gyvenimą valdyti, keisti. Nežinome, kas bus rytoj. Tačiau galime mums svarbius dalykus nupiešti ant savęs amžinais raštais. Arčiausiai savęs turėti tai, kas mums brangu, ar tai, kas mes esame iš tiesų.

– Kaip viskas prasidėjo? Kada supratote, kad piešiniai ant kūno yra jūsų kelias? Ką jums reiškia ieškoti savęs? O gal jau radote? Ar tai amžina būsena?

– Mano kūrybos pradžia siekia 1998 metus. Tada man buvo 16 metų. Buvau maištaujantis paauglys. Su tatuiruotėmis susidūriau visai atsitiktinai.

Mano tėtis – mano pirmasis mokytojas ir mano didvyris. Kai buvau mažas, jis visą laiką atsivesdavo į savo dirbtuves, kur lipdydavo iš molio įvairius medalius vestuvėms, dekoratyvines vazeles ir įvairius kitus gaminius.

Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje
Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje

Duodavo ir man smulkių užduočių. Net turėjau savo gaminių liniją. Varpelius su Klaipėdos simbolika ar pelenines. Taip buvau pratinamas prie darbo, taip užsidirbdavau savo mažiems poreikiams – dviračiui, riedlentei, kompiuteriniams žaidimams.

Vėliau tėtis pradėjo „vaikščioti į jūrą“, o man vienam nepavyko užsidirbti iš keramikos. Jau buvau pripratęs prie savo kišenpinigių ir jų netekęs ieškojau įvairių būdų, kaip jų prasimanyti. Teko ir statybose plytas nešioti, ir piešti draugams kambarius, riedlentes, dviračius.

Sekėsi neblogai, bet banguotai. Tada man, paaugliui, draugas adata ir kanceliariniu rašalu išbadė pirmąją tatuiruotę. Tai buvo nedidelė strėlė ant kojos, rodanti į apačią. Nežinau, kodėl pasirinkau tokį motyvą. Visi tada darė vorus, skorpionus, tigrus ar ornamentus. Jutau, kad turiu eit prieš srovę.

Ilgą laiką pavyko tatuiruotę slėpti nuo tėvų. Tėvas išvadino kvailiu, tačiau mama buvo tas žmogus, kuris visą laiką gindavo nuo griežto spartietiško tėvo. Pasiūlė pasidomėti tatuiruočių darymu. Tai ir buvo pirmas tikras impulsas.

– Ar iškart viskas pavyko? Kiek laiko truko kelias į meistrystę?

– Kokius 2–3 metus į visą šį procesą žiūrėjau kaip į laikiną pramogą ar eksperimentą, bet mano laiminga žvaigždė labai mane saugojo. Ilgainiui suvokiau, kad būtent tatuiravimas galėtų būti mano kelias, tik vis dar buvo baimės, kad nepavyks.

Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje
Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje

Save esu atradęs. Esu kūrėjas ir idėjų generatorius iš prigimties. Stengiuosi sukurti kažką unikalaus ir nematyto. Tai knygą parašyti, tai susukti video blogą, tai kokį renginį sugeneruoti. Su savo likimu esu susitaikęs, turiu galią būti lyderiu ir įkvėpti kitus. Gali nuskambėti arogantiškai, bet labai savimi tikiu.

– Kaip jūs suvokiate tatuiruotės filosofiją – ką tai duoda žmogui? Kodėl kai kuriems to labai reikia, o kitiems lyg ir nelabai?

– Mano filosofija apie tatuiravimą yra daugialypė. Ji apima kelis aspektus: psichologinį, socialinį ir ezoterinį.

Psichologinis – kai žmogus pasidaro tatuiruotę, jo organizmas po seanso išskiria nemažą kiekį endorfino – laimės hormono, suteikiančio euforijos. Tas jausmas labai įsirėžia į pasąmonę ir norisi jį patirti vėl ir vėl. Kartais esmė jau ne pati tatuiruotė, o procesas.

Sociologinis. Mes, žmonės, esame socialūs. Net tas, kuris sako, kad darosi tatuiruotę dėl savęs, vis tiek laukia ir tikisi įvertinimo iš savo aplinkos žmonių. Tatuiruotėmis mes parodome sociumui savo moralines vertybes, savo religines pažiūras.

Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje
Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje

Ezoterinis aspektas vienija abu prieš tai išvardytus aspektus. Tai labiau susiję su tikėjimu, kad tatuiruotė apsaugos ar atneš laimės, praturtins mūsų vidinį pasaulį.

– Ar būna atvejų, kad tenka žmogų perkalbėti – darytis kitokį piešinį arba visai nedaryti, ar kiek palaukti?

– Žinoma. Juk pusę šios profesijos sudaro bendravimas. Meistras seanso metu kartais tampa psichologu. Jeigu matau, kad klientas klaidingai vertina savo būsimą tatuiruotę, klausdamas klausimų, į kuriuos jis pats sau atsako, stengiuosi kuo švelniau pakeisti nuomonę ir pasiūlyti geresnę jo idėjos interpretaciją.

Visai nedaryti tatuiruotės – taip mano gyvenime nebūna. Visada ieškome kompromisų. Kartais net tenka paminti savo įsitikinimus, kad tik klientas iš studijos išeitų patenkintas.

Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje
Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje

– Pakalbėkime apie madą. Kokie dalykai tatuiruočių pasaulyje yra kaip matematika – nesikeičia, o kas keičiasi nuolat? Esate minėjęs patriotizmo bangą, bet juk bangų būna visokių? Kai kuriems tatuiruotės asocijuojasi su kalėjimo kultūra. Dar kitiems atrodo, kad tai tik maoriams tinka. Gal yra kokia karališkų tatuiruočių serija?

– Kaip jau minėjau anksčiau, tatuiruočių kultūrą veikia „pop“ tendencijos. Garsi dainininkė pasidaro naują tatuiruotę – atsiranda begalės norinčių ją kopijuoti.

Nekintantys jau daugiau kaip 3000 metų yra du dalykai – adata ir rašalas. Visa kita keičiasi, kartojasi, sugrįžta kaip ir kitose „pop“ kultūros sferose. Žinoma, yra klasika tapę tatuiravimo stiliai, tokie kaip „japanese“ (japoniškos tatuiruotės), „old school“ (senosios mokyklos tatuiruotės) ar „polynesia“ ornamentai.

Lietuvoje tikrai jaučiama augančio patriotizmo banga. Prisimenamos pagoniškos mūsų tautos šaknys, miško broliai, tautos paveldas, tautodailė ar tautosaka.

Per mano 20 metų patirtį nubangavo jau kelios mados bangos. Nauja karta – nauja mada, naujas ir požiūris į tatuiruotes. Šiais laikas nuomonei labiausiai įtakos turi socialiniai tinklai.

Dėl karališkų tatuiruočių – tokių pas mus nėra. Išskirti galėčiau nebent prestižą pasidaryti tatuiruotę pas tikrai žymų ir savo vardą turintį meistrą.

– Įdomu pasirodė, kad lankote kolegas kituose miestuose. Lyg kokia jūra – tarsi juos buriate, vienijate. Lyg ir nebūtų jums asmeniškai naudinga, bet panašu, kad turite tam paaiškinimą?

– Neseniai pajutau pareigą dalintis savo sukaupta patirtimi ir žiniomis su jaunąja karta, nukreipti teisinga linkme, šviesti ne tik paprastus žmones, bet ir jaunus ir ambicingus meistrus.

Taip pat tai darbas ir su savo ego. Anksčiau labai tam priešinausi ir nenorėjau dalintis. Dabar esu atviras visiems ir, jei kas klausia, mielai atsakau, patariu. Nors kritikuoti ir nelabai patinka, bet laikausi auksinio socialinių tinklų šūkio: pagyrimas viešai, o kritika privačiai. Jaučiu, kad tuo teks užsiimti aktyviau.

Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje
Asmeninio archyvo nuotr./D.Djačkovo tatuiruočių pasaulyje

Beje, aš – tikras klaipėdietis: jūrą labai myliu, tačiau vasarą prie jos buvau vos kartą. Čia panašiai kaip tikri vilniečiai – jie į Gedimino kalną kopia labai retai.

– Kokios dabar yra tatuiruočių tendencijos – Lietuvoje, pasaulyje?

– Vyrauja eklektika. Meistrai maišo įvairius stilius, ieško naujų išraiškos formų. Kadangi mechaninį barjerą pavyksta perkopti gana sparčiai dėl technikos tobulėjimo ir prieinamumo, lieka tik darbas su autentiškumu ir savito stiliaus paieškos. Labai jaučiamas meistrų profiliavimas. Vienas meistras išmano tik vieną stilių. Anksčiau meistrai buvo plataus profilio.

Galima sakyti, kad pagaliau Lietuvoje susiformavo tvirta ir aiški meistrų bendruomenė. Jie mielai važiuoja vienas pas kitą į svečius, mielai dalijasi savo patirtimi ir sveikai konkuruoja. Žinoma, kyla įvairių konfliktų ir skandalų, bet kaip be jų?

– Tatuiruočių meistro gyvenimas – ne tik užsakymai. Gal šiuo metu kuriate ir kokį šios meno rūšies projektą?

– Dabar kuriu tatuiruočių eskizus iš vieno motyvo, bet skirtingų stilių ir technikų. Taip pat rengiu aprašymus, kad žmonės galėtų lengviau susigaudyti, koks tai stilius, kuo jis išsiskiria ir kaip jį identifikuoti. Taip pat tai pagalba meistrams.

Pavyzdžiui, motyvas yra mano asmeninė simpatija – mokytojas Buda. Jis išreikštas šių laikų vyraujančiais stiliais. Jau turiu 14 vienetų. Dar liko 6. Projektas vadinsis „20 Buddhos aspektų“ – iliustracijos su paaiškinamuoju tekstu.

Inicijuotas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką