Visą „Ir aš darau“ laidą su Elžbieta Latėnaite galite perklausyti čia
„Kaip man reikia mąstyti tokiais laikais? Ar reikia šitame pasaulyje tapti grynuoliu? Tu sieki ir sieki, sieki ir sieki būti tobulas ir kuo geresnis, riboji save, laviruoji, kol supranti, kad tiek ir lieka – tu jau nebegyveni“, – sako E.Latėnaitė.
Todėl ji apribojo savo, kaip aktyvistės, veiklą ir ėmė labiau mėgautis gyvenimu. „Paskaitau apie nuo plastiko mirusį banginį ir man pasidaro šlykštu įsivaizduojant jo kančią, man liūdna ir apmaudu, o kartu jaučiuosi bejėgė. Vis dėlto juk galiu mąstyti ir apie ateitį: Elžbieta, juk daug kas priklauso nuo tavęs. Galbūt ne viskas priklauso ir ne tiek, kiek norėčiau, bet mano pasirinkimai yra mano“, – savo vidinį motyvą įvardija aktorė.
-
Rašytoja Vaiva Rykštaitė: saugodama savo aplinką pati pirma riščiausi prie medžio
-
Vizionierius Ignas Brazauskas: stresą malšinti galime ir drauge
-
Žiedūnės Morkūnaitės plastiko ir laiko lygtis: iš namų neišeina be gertuvių ir indelių
-
„Darom“ radiniai: du negyvi kalakutai, buteliai su šlapimu ir daug plastiko
Jos manymu, iš kitų individų nėra prasmės reikalauti per daug, o vertinti juos kaip procesą. „Nereikalauk per daug, nes labai nusivilsi – nusivilsi pirmiausia savo sugebėjimais įtikinti žmones ir nieko nepasieksi. Geriausia yra užsibrėžti po mažą taškelį“, – svarsto E.Latėnaitė.
Kita vertus, visuomenės atspindžiu vadinamiems politikams trūksta ir tų mažų žingsnelių, pastebi ji. „Ar dažnai atsiprašo Lietuvos politikai? Gebėjimas atsiprašyto rodo žmogaus intelektą ir emocinę brandą, todėl tu juo pasitikti. Taip pat dažnai matome kitų agresiją, o savosios nenorime pastebėti. Matai, kaip agresyviai elgiasi Rusija, bet kartu aiškini, kad patys buvome pasiekę net Juodąjį jūrą. Juk ne su alyvos šakelėmis tiek nuėjome, o per prievartą. Ne didžiuokimės tuo, o pripažinkime savo minusus – ir į priekį“, – siūlo E.Latėnaitė.
Podkasto klausykite naujoje audioplatformoje 15min Klausyk. Kviečiame „Apple“ ir „Android“ vartotojus atsisiųsti programėlę.
