Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 20d. 19:02

Gaisrų priežastis tirianti M.Kasnauskaitė: „Aš žinau, kokia trapi yra gyvybė“

Miglė Kasnauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Miglė Kasnauskaitė

„Matot, juk esu be makiažo, be ilgų lakuotų nagų“, – šypteli Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Miglė Kasnauskaitė. Tada, kai ugniagesiai numalšina ugnį, prasideda Miglės darbas. Eiti į gaisravietę ir ieškoti priežasties. Pradžios, nuo kur prasidėjo ugnis. Rankomis žarstyti nuodėgulius. „Išeinu visa murzina“, – sako Miglė, kurią galima pavadinti kur kas paprasčiau. Miglė yra gaisrų tyrėja.  

Nors Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ji dirba jau dvi dešimtis metų, tačiau kitų žmonių nelaimės ir tragedijos Miglės neužgrūdino. Neužaugino storos odos, o kalbėdama apie skaudžius dalykus pareigūnė sunkiai valdo ašaras.

„Kartą, kai Kaune gaisro metu žuvo vaikai, važiavau iš komandiruotės. Radijo ryšiu išgirdusi pranešimą automobilyje verkiau. Suvokiau tos situacijos beviltiškumą ir kad išgyventi jiems nėra galimybių“, – sako moteris.

15min GYVENIMAS pokalbis su M.Kasnauskaite – ne tik apie beviltiškumą, bet ir apie stebuklus, apie žmogaus akistatą su ugnimi, apie gyvenimą, kuris, kaip sako pašnekovė, yra labai trapus. Nes bet kada gali ateiti diena, kai į namus pasibels ugnis. Kartais – ne tik sudegindama tavo turtą, tačiau ir pasiimdama pačius brangiausius žmones.

– Migle, kaip prasidėjo jūsų pačios kelias Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje?

– Prieš maždaug 20 metų. Pradėjau dirbti dispečere. Paskui tapau gaisrų tyrėja–inspektore.

– Nemenkas šuolis. Dispečerė priima skambučius, tyrėja tiria gaisrus.

– Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau gaisrinės saugos studijas. Kryptingai ėjau į gaisrinę.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Miglė Kasnauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Miglė Kasnauskaitė

– Kodėl? Galbūt pasirinkimą lėmė šeima, gal – įvykis? Pavyzdžiui, degė kaimynų butas? Arba pajuokaujant, gal mėgdavote žaisti su degtukais?

– Tėtis buvo gaisrininkas. Taip, vaikystėje buvo ir toks etapas – noras žaisti su degtukais. Bet visi vaikai tą patiria – norą išbandyti, ko negalima.

Vaikystėje svajojame, kuo būsime užaugę. Aš ne visai save suvokiau. Buvo atvejis, kai mokytoja paklausė: kuo tu būsi? Aš atsakiau, kad nežinau. Man sako: nedera nežinoti. Tau tarsi sako: tu privalai žinoti. Kažkas nori būti balerina, kažkas – kosmonautu, kažkas traktorininku. O aš nežinojau.

Manau, kad nėra gėda nežinoti, ko tu nori. Juk tu dar nežinai savo savybių, savo stipriųjų pusių.

Kiek vėliau save pažinau kaip įvairiapusį žmogų. Man buvo svarbi užuojauta kitam, įsijautimas į kito žmogaus situaciją. Tik šios savybės darbe man kartais nepadeda.

– Kodėl?

– Skaudžius dalykus priimu asmeniškai.

– Jei trumpai, koks yra gaisro tyrėjo darbas?

– Tyrėjas nustato gaisro priežastį, židinį, o jei gaisras kilo galimai dėl tyčinės veiklos, tyrimas perduodamas policijai.

Išeinant iš namų stengiuosi patikrinti, ar išjungti elektros prietaisai ir uždarytos kambarių durys.

– Į įvykio vietą važiuojate jau po visko, kada užgesinama ugnis?

– Kaip kada. Būna taip, kad mes įsijungiame netrukus po to, kai ugniagesiai atvyksta į įvykio vietą ir pamato, kad labai didelės gaisro apimtys, kad dega svarbus objektas.

Tada svarbu fiksuoti ugnies spalvą, dūmų spalvą, taip pat kryptį, iš kur kyla ir į kur eina. Yra ugnies plitimo keliai. Ugniagesiai vertina ugnies gesinimo kryptį, o mes – kur ji plinta, kaip. Reikia ir su liudininkais pasikalbėti. Nes atvykus po gaisro visų duomenų gali ir nepavykti susirinkti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gaisras Alytuje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Gaisras Alytuje

– Neseniai Alytuje degė padangos ir visi žinome, kad nuo jų sklinda juodi dūmai. O jūs kalbate apie ugnies spalvą. Ji būna skirtinga?

– Taip. Skirtingos medžiagos – skirtinga liepsnos spalva. Yra specialūs žinynai, kur galima pasitikrinti, kas dega. Bet čia kalbama labiau apie pramonės įmones, objektus. Dabar tokių atvejų mažiau. Sovietmečiu degdavo, nes taip būdavo slepiami produkcijos trūkumai.

– Jūsų darbas - atrasti gaisro židinį. Kaip jūs jo ieškot? Kokie ženklai yra gaisravietėje?

– Viskas prasideda nuo pastato išplanavimo. Yra įvairūs tyrimo metodai, priklausomai nuo medžiagų, iš kurių pagamintos konstrukcijos, ieškau specifinių požymių, juos vertinu.

– Kokie jie?

– Priklauso nuo medžiagų. Ar tai mūras, ar betonas, medis, metalas, kokios konstrukcijos. Medžiagos skirtingai reaguoja į temperatūros poveikį. Pagal suirimo laipsnį ieškai gaisro židinio, galimų techninių priežasčių, dėl ko galėjo kilti gaisras: elektros instaliacijos, prietaisų. Visus tuos suodžius, nuodėgulius peržiūrime, atrandame elektros instaliacijos liekanas. Atsikasame, jei reikia.

Elektros laiduose ieškome laidų deformacijos. Ar jos yra būdingos, sakykim, trumpam jungimui, ar avariniam darbo režimui? O galbūt kambaryje yra krosnis? Ar ji tvarkinga? Svarbu grindis atsikasti, pažiūrėti, kaip jos pažeistos. Jei tai medinės grindys, kur gaisro židinys, jos bus paveiktos labiausiai.

– Kalbant apskritai apie ugnį galima kalbėti apie pačias įvairiausias jos formas. Ugnis sušildo, o baltų mitologijoje ji garbinama. Yra ir ugnies deivė Gabija. Kitaip tariant, ugnis turi svarbią reikšmę žmogaus gyvenime. O kas ji yra jums?

– Ugnis yra ugnis. Kartais draugas, kartais stichija.

– Kartą, kai su draugais ketinome eiti į koncertą, mano bičiulis, kuris yra ugniagesys, pasakė, kad neis. Priežastis – kavinė, kurioje vyko koncertas, buvo rūsyje, iš kurio vedė mediniai laiptai. Anot jo, tai nesaugu, ir jei gaisras – išsigelbėti būtų sunku. Jūs irgi gyvenime turite savų saugumo instrukcijų, matote daugiau nei mes?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Miglė Kasnauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Miglė Kasnauskaitė

– Išeinant iš namų stengiuosi patikrinti, ar išjungti elektros prietaisai ir uždarytos kambarių durys. Jei kiltų gaisras, jo poveikis bus mažesnis – ugniai plisti yra kliūtys. Jai reikės laiko pradeginti duris, kad patektų į kitą erdvę.

Paprastai, kai ateini į gaisravietę, matai, kad patalpų durys buvo atidarytos ir erdvių pažeidimai dideli, jų galbūt buvo galima išvengti, jei durys būtų buvusios uždarytos. Pasekmės galėjo būti lengvesnės.

Galbūt tą gaisrą kažkas būtų pastebėjęs anksčiau, jei būtų dūmų detektorius? Tuomet ir pagalba atvyktų anksčiau, jei namuose buvo žmonių, jie turėtų didesnes galimybes išsigelbėti.

– O elektros prietaisai?

– Išskyrus šaldytuvą, visus išjungiu iš rozečių.

– Ir televizorių, arbatinuką?

– Taip. Mes juk niekada nežinome, kada prietaisas suges ir pradės dirbti avariniu režimu. Pavyzdžiui, arbatinukas virs neišsijungdamas dėl gedimo. Statistiškai tai mažai pasitaikantis reiškinys, bet kodėl to neišvengus?

– Kokie įvykiai jums pačiai įsiminę?

– Tokie, apie kuriuos jūs rašyti negalite, nes tai – N18. Žiaurūs. Buvo gaisras, kuriame žuvo vyras ir aštuonių metų berniukas. Trys šeimos nariai išsigelbėjo. Jų skausmas buvo neapsakomas. Man sunku apie tai kalbėti.

– Migle, jums ne tik sunku. Kalbėdama jūs susigraudinate. Tad paklausiu labai paprastai – kaip jūs, būdama tokia jautri, dirbate šį darbą? Kaip jūs važiuojate į įvykių vietas?

– Yra veiksmas – tu dirbi. Kai baigi darbą, tada pradedi jausti. Įvykio vietoje juk neapsikabinsi to žmogaus, neverksi su juo. Tu jam esi niekas ir tavo jausmas jam irgi yra niekas. Tai jis, ne tu, ką tik prarado savo šeimą, artimą žmogų.

Būna įvykių, kada verkia ir ugniagesiai. Būna, kad verkia ir žmonės, žiūrėdami reportažus apie dideles nelaimes. Visi dideles netektis išgyvena, išjaučia.

Supranti, į kokią beviltišką situaciją gaisro metu papuola žmogus, kuris nieko negali padaryti. Arba aklas žmogus. Kai dega, jis nenumano, kaip jam apsisaugoti ir ką daryti. Buvo atvejis, kai žuvo akla moteris. Tai yra žiauru, nes ji buvo bejėgė ugnies akivaizdoje.

– Turite šeimą?

– Taip. Tris vaikus, o mano vyras - taip pat ugniagesys. Kai grįžtu namo po tokių įvykių, tada aš dar labiau suprantu, kaip myliu savo vaikus. Nes žinau, kokia trapi yra gyvybė.

– Kas dažniausiai sukelia gaisrus namuose? Netvarkingi elektros prietaisai?

– Arba nusikalstamas aplaidumas, jei taip galima pavadinti. Kai žmogus žino apie problemas, bet neranda laiko sutvarkyti krosnių, dūmtraukių ar elektros prietaisų arba tai nėra jo prioritetas. Arba trūksta lėšų. Arba supratimo.

– Tenka matyti žmones, kurie išsigelbėja degant butui ar namui. Kaip žmogus reaguoja į ugnį, kaip jis elgiasi?

– Įvairiai. Jei žmogus susidūręs su tokiais įvykiais, jis vienaip elgiasi, jei nesusidūręs – kitaip. Dar priklauso nuo paros meto, ką jis tuo metu veikia. Jei miegojo ir jį kažkas prižadino – dar kita reakcija. Būna, kad per langą dokumentus meta, vertingus daiktus. Paskui, kai jau gaisras užgesintas, tų daiktų ieško, tik dažniausiai jie būna sugadinti suliejant vandeniu ar netyčia sutrypti.

Būna įvykių, kada verkia ir ugniagesiai.

– Koks yra vertingas daiktas be pačios gyvybės, kurį bandoma apsaugoti nuo ugnies?

– Mačiau, kaip gelbėjo televizorių, kailinius.

– Kodėl?

– Aš klausiau žmonių, kaip čia taip atsitiko, kad jūs išnešėte televizorių? Sako: aš nežinau, ką dariau, tuo metu aš nieko nemąsčiau.

– Koks būtų jūsų patarimas, jei namuose kilo gaisras?

– Neatidarinėti langų, išėjus iš patalpos, kurioje gaisras, uždaryti duris. Nes dažnai žmonės galvoja, kad jei išvėdins dūmus, tada bus geriau. Ne. Jei atidarysi langus – bus blogiau. Dega dėl to, kad yra degių medžiagų ir yra oro. Patarimas būtų – išeiti iš patalpų ir skambinti 112.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pagalbos telefonas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pagalbos telefonas

– Žmonės išties neįvertina ugnies rizikos?

– Gali būti taip, kad pasilikus degančiame kambaryje ugnies plitimas užtvers išėjimo kelius, tu net pats nesitikėdamas gelbėjimosi metu papulsi į ugnies sūkurį, įkvėpsi ugnies. Apdegus kvėpavimo takams žmogus nebegali įkvėpti oro.

Yra buvę atvejų, kai žmonės išėjo iš gaisravietės, tada grįžo atgal į namus ir daugiau nebeišėjo. Atvykę ugniagesiai juos rado negyvus. Žmonės grįžo gelbėti savo artimųjų, kurie taip pat liko ir žuvo.

– Ar žmogus, neturėdamas žinių apie gaisrą, ugnies plitimą, degimo procesą, gali išgelbėti kitą žmogų?

– Priklauso nuo situacijos. Jei svyla puodas, tai viena. Galbūt nuo svylančio puodo užsidegs gartraukis, bet tai įvyks vėliau. Galbūt galima išvengti gaisro išjungiant elektrą ar uždengiant puodą dangčiu.

Kiekvienas gaisras kitoks. Papasakosiu, kaip buvo viename iš gaisrų. Trys šeimos nariai – vyras, žmona ir vaikas – miegojo viename kambaryje. Gretimame kambaryje miegojo to vyro mama. Nežinau kaip ir kodėl, bet vyras naktį pabudo ir ėjo. Galbūt į tualetą. Pajutęs kažką, pravėrė mamos kambario duris ir pamatė liepsną. Tada uždarė duris, grįžo į savo kambarį, pažadino žmoną, paėmė vaiką ir taip, kaip stovi, išėjo į lauką.

Ten buvo tokia ugnis, kad mamai jis niekuo padėti negalėjo – jos lova buvo apimta liepsnos. Jis pasielgė teisingai: pažadino žmoną ir paėmė vaiką, kuris pats savimi nepasirūpins.

Jei tu gali padėti – padedi. Jei matai, kad viskas – neprarask savo gyvybės.

Aišku, yra ir psichologiniai momentai, ir įvairūs kiti dalykai, kur logiškas mąstymas išsijungia, kada žmogus negali paaiškinti savo poelgių, dėl to svarbu žmones mokyti.

– Migle, o būna stebuklų?

– Būna ir tu jų visada lauki. Pavyzdžiui, degė vienas butas. Atvažiavo ugniagesiai, o visas butas – kaip orkaitė, sveikos vietos nėra. Viduje buvo žmogus. Ir jis išgyveno, medikai jį atgaivino.

Būna, kad žmogus, kuris, atrodo, neišgyvens, išgyvena. Atsigauna. Bet būna, kad tas, kuris turėjo išgyventi, miršta. Kas tai?

Gal ir Dievo valia? Aš nežinau, kaip tai paaiškinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką