Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 1d. 22:00

Gintarautojo svajonė, kad jūra „arklio galvą“ išridentų

Gintaro gaudytojas ir meistras Petras Karpas.
Vakarų ekspreso nuotr. / Gintaro gaudytojas ir meistras Petras Karpas.

Baltijos gintaras ir dirbiniai iš jo – nuo seniausių laikų yra viena didžiausių baltų kraštų vertybių. Gintaro apdirbimas ir prekyba jo dirbiniais ir šiandien yra svarbus pajūrio kurortų verslas. Tačiau retas meistras kuria tik iš tų gintaro grynuolių, kuriuos pats ir išgriebia iš Baltijos bangų. Būtent tokį santykį su gintaru puoselėja palangiškis gintaro meistras, tautodailininkas Petras Karpas.

P.Karpo pažintis su gintaru prasidėjo prieš penkerius metus nuo gintaro rinkimo – gintaravimo. „Prisigaudęs gintaro gabaliukų nusinešdavau juos į garažą ir po truputį bandžiau šlifuoti, poliruoti. Nė nepajutau, kaip užsikabinau. Dabar jau kokie treji metai, kaip vien iš to gyvenu“, – pasakojo tautodailininkas, neseniai priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

– Papasakokite apie gintaravimą. Koks jo procesas?

– Laukiame audrų. Daugiausia gintaraujame rudenį. Prasidėjus audrai žiūri, kokie vėjai pučia. Gintaravimui reikalingas nuo jūros krypties pučiantis vėjas. Rimstant audrai einu prie jūros, stebiu paukščius. Jie parodo, kur suneštos šiukšlės. Kai audra ima rimti, šiukšles jūra stumia į krantą, tarp jų randamas ir gintaras.

– Kaip išsiaiškinote šias gintaravimo subtilybes?

– Kai pradėjau gintarauti, niekas nieko man nepasakojo.

Aš pats dvejus metus rašiausi į sąsiuvinį, kokie vėjai pučia, kur būna metimai, kiek krenta. Rašydavausi visus metimus ir bandydavau atspėti, kur bus kitas metimas. Svarbu pagauti mintį. Bet iš tiesų gintarautoją maitina kojos – kuo daugiau eisi, tuo didesnė tikimybė, kad ką nors surasi.

– Kiek kilometrų nueinate vieno gintaravimo metu?

– Esu ir 20 kilometrų suvaikščiojęs. Vienas išėjimas – ne mažiau kaip keturios valandos. Būna, kad prie jūros praleidžiu visą parą. Aš esu fanatas, ieškodamas gintaro esu net už Ventspilio nuvažiavęs.

Žinoma, vaikščiojimas pajūriu ir malonumas, bet tai – ne kiekvienam. Būna, kad gali bergždžiai eiti prie jūros savaitę, dvi savaites, bet būna ir tris dienas iš eilės gali parsinešti po pusę kilogramo, kilogramą. Daug kas priklauso nuo sėkmės, įžvalgų ir kiek esi pasiruošęs vaikščioti, žiūrėti, susirasti vietas iš anksto. Sėkmė priklauso nuo to, ar užtaikysi, kai jūra tik išmeta šiukšles ant kranto, ar ne. Iš pradžių jūra išmeta pagaliukus, gintarus, o vėliau – žolę, šiukšles. Tada ir prasideda sunkus darbas.

– Didelė konkurencija paplūdimyje? Daug žmonių ieško gintarų?

– Dabar jau labai didelė. Kadangi gintarautojai gyvai tarpusavyje nebendravo, tai socialiniame tinkle „Facebook“ sukūriau grupę „Gintaro gaudytojai“. Iš pradžių tai buvo uždara grupė, kurioje kai kurie gintarautojai dalinosi, kas ką pagavo, kur buvo metimai ir t. t. Po to pradėjo žmonių daugėti, prisijungė ne tik gintarautojai, bet ir žmonės, kurie tiesiog nori pasižiūrėti, ką kiti pagauna. Atsirado daug jaunimo.

– Kaip gintaras skirstomas pagal kokybę?

– Gintarai skiriasi savo spalva, forma.

Skaidrūs bei tamsūs gintarai yra pigesni, o matiniai, balti jau brangesni. Dar yra mėlyni, bet jie labai reti.

Pačiam per penkerius metus pasisekė galbūt apie 10 tokių gabaliukų su mėlynu atspalviu rasti. Jie būna brangiausi.

– Kokie įrankiai reikalingi gintarui apdirbti?

– Tie, kas perka atvežtinį gintarą iš Kaliningrado ar Ukrainos, viską daro automatizuotai. Man mielesnis rankų darbas. Gyvename nuosavame name. Apie penkiolika kvadratinių metrų paskyriau dirbtuvėms. Turiu šlifavimo stakles, šlifuoju gintarus su skirtingo šiurkštumo popieriumi, taip pat svarbi poliravimo įranga. Turiu nusipirkęs ir vandenines pjaustymo stakles. Kažkada, pačioje pradžioje, gintarus pjaudavau su metalo pjaustymo diskeliu. Pamatė vienas iš meistrų, sako: „Kodėl gintarą gadini? Taip niekas nedirba – turi būti vandeninės staklės!“

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintaras
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintaras

Tiesą sakant, iš pradžių, kol nieko nežinojau, viską dariau su primityviais statybos įrankiais. Vėliau atradau mokytoją, kuris daro statulėles, figūras, ir man nešykštėjo patarimų. Dabar pats bandau derinti medį su gintaru, graviruoti. Gintaro statulėlių dar nesiryžtu kurti.

– Bet planuojate ateityje?

– Norėčiau, bet, matysime, kaip susiklostys aplinkybės. Šiais metais gintaro pardavimas sumažėjo apie tris kartus. Tikriausiai įtakos tam turėjo pandemija. Gintaro meistrai daugiausiai dirba žiemą, o vasarą parduoda, ką pagamino.

– Esate gavęs privačių užsakymų?

– Taip, taip. Nors nedaug kas žino mane, per daug laiko reklamai neskiriu. Turiu „Facebook“ paskyrą „AmberWave“, į ją retsykiais įkeliu gražesnių dirbinių nuotraukas. Yra keletas klientų, kurie įsigijo ne vieną ar du, bet 10-15 mano darbų. Kam patinka, tas ir sugrįžta. Mano gaminiai kitokie, nei daro kiti, kopijuoti nemėgstu.

– Kiek valandų per dieną ar savaitę dirbate, kuriate?

– Labai įvairiai.

Kai prasideda gintaravimo sezonas, būna, kad daugiau laiko praleidžiu prie jūros nei namuose – namo grįžtu tik pavalgyti ir pamiegoti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintaras
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintaras

Žiemos metu, kai nereikia gintarauti, tai sėdžiu dirbtuvėse ir po dvylika-penkiolika valandų. Praeitą vasarą būdavo gera prekyba, nespėdavau gaminti dirbinių, tai būdavo, kad atsikeliu šeštą valandą, septintą jau būnu dirbtuvėse ir taip su pertraukėlėmis iki vienuoliktos, dvyliktos nakties dirbdavau.

Būna, kad vakare, jau atsigulus, ateina idėja, atsikeliu ir einu į dirbtuves arba bent užsirašau, nusipiešiu, kad kitą dieną atsiminčiau.

– Turite mėgstamiausių darbų?

– Mėgstamiausių darbų neišskirčiau, bet nėra taip, kad kiekvieną gabaliuką, dirbinį daryčiau pardavimui. Galutinis produktas visada turi patikti man pačiam.

Labiausiai įsiminė momentas, kai šlifuojant juodą su baltu gintaro gabaliuką pirmą kartą atsivėrė baltas su mėlynu atspalvis. Puoliau fotografuoti ir labai branginau jį, bet vėliau ir tokius grynuolius parduodu.

– Būna, kad gręžiant, šlifuojant gintaras įskyla ar kitaip susigadina?

– Būna ir dažnai! Šlifuojant reikia naudotis ištekintu disku, ant kurio yra šlifavimo popierius, laikyti gabaliuką prie disko ir taip šlifuoti. Tai būna, kad gabaliukas išlekia iš rankų, suskyla, ar net į akį gauni (juokiasi. – Autor. past.)

Nušlifuoti pirštai – tai dažnas reiškinys, ypač kai šlifuoji mažesnius gabaliukus. Pleistrai ar purškalas, kuris greitai užtraukia žaizdas, visada padėti ant darbo stalo.

– Ar pavargstate po ilgo darbo prie staklių?

– Jei matau, kad kas nors nesigauna, pereinu nuo šlifavimo prie poliravimo. Jei atsibosta poliruoti, nugarą ima skaudėti, tada eini verti, ar gręžti kamuoliukus. Jei atsibosta vienas dalykas, visada gali daryti kitus.

– O būna periodų, kai nesinori dirbti su gintaru?

– Būna. Kartais ateinu, žiūriu, vartau gintaro gabaliuką ir nežinau, ką iš jo daryti. Tada ir nedarau nieko.

– Laukiate įkvėpimo?

– Taip, jei ateina įkvėpimas, ypač jei būna gera nuotaika, tai galiu nuo ankstyvo ryto sėdėti dirbtuvėse.

– Ką norėtumėte nuveikti per ateinančius metus?

– Tikiuosi, kad bus didelė audra, pasigausiu daug gintaro, gražių spalvų ir bus iš ko gaminti. Visada, kai einu prie jūros, tikiuosi didelių gintaro gabalų. Gintarautojai yra fantazuotojai, svajojantys, kad jūrą „arklio galvą“ išridens.

Vakarų ekspresas
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką