Aurimas Mikalauskas: Tu daugiausiai dirbi su jaunais žmonėmis. Prieš kelerius metus labai bijojome naujos kartos – jie visi neatsakingi, darbus keičia kas kelis mėnesius ir panašiai. Koks tau jausmas dirbant su jaunu kolektyvu?
Mykolas Karpičius: Šis klausimas turi labai daug skirtingų atšakų. Aš ko dar mokausi pats – darbuotojų įdarbinimo proceso. Aš esu padaręs ne vieną ir ne dvi klaidas. Viena iš pagrindinių – mes kolektyve esame labai artimi. Tai reiškia, kad atsisveikinant su žmogumi tai pasidaro labai sudėtinga. Aš turėjęs daug patirčių, kai žinai, kad reikia atleisti žmogų, bet tu mėnesį laiko atidėlioji, nes tai yra sudėtinga ir tu nenori to jam pasakyti.
Pas mus įmonėje yra skirtingi departamentai, yra du pagrindiniai be gamybos – atsakingas už turinį ir atsakingas už pardavimus. Turinio skyriuje yra mūsų jaunimas (šypsosi), kur tu turi važiuoti, filmuoti, kurti ir panašiai. Pasisekė, kad mes turime labai atsakingus žmones. Dar pabrėšiu tai, kad pirmą kartą mano komandoje dirba 80 % merginų ir tai labai stipriai viską keičia. Mano atžvilgiu, jos gerokai atsakingesnės. Tiesiog taip yra.
A. M.: Ką pastebi apskritai jaunimo tarpe, ne tik savo įmonėje?
Paskutiniu metu nemažai dalyvavau įvairiose konferencijose ir seminaruose kur kalbėjausi su jaunimu – daugiau mažiau devintų–dvyliktų klasių mokiniais. Pagrindinė problema, kurią bent jau aš matau, kad jaunimas nebenori dirbti samdomo darbo. Jaunimas neįsivaizduoja, kaip aš dabar būdamas septyniolikos metų negaliu būti milijonieriumi. Dėl to, kad kai aš įsijungiu TikTok ar Instagram, aš ten matau tokią realybę. Aš matau 0,001 procentą, kuris kelia turinį ir yra matomas.
Problema ne tame, kad kitas taip gyvena. Problema slypi tame, kad yra sukuriamas įspūdis, kad jei tu nesi toks, tu esi kažkuo prastesnis. Vienas iš pavyzdžių, ką man sako: „O, tu matei šitą bičiuką Instagrame? Kaip jis gerai varo. Viskas paprasta – aš irgi gėrimą paleisiu. Mačiau bičas Amerikoje per tris mėnesius pardavė už pusę milijono eurų“. Tačiau niekas nemato istorijos, ką reiškia paleisti gėrimą – reikia formulės, gamyklos ir panašiai. Reikia labai daug pinigų ir laiko.
Jaunimas yra truputį, kad ir kaip tai negražiai nuskambės, atitrūkęs nuo realybės. Tai yra labai normalus dalykas, nes laikotarpis, kuriame mes gyvename, yra paremtas socialiniais tinklais. Jie sako, kad tu gali turėti labai daug pinigų ir viskas su tuo gerai, bet baisiausia kita pusė, kad jei tu jų neturi daug ar nesieki jų turėti, su tavimi yra kažkas blogai. Čia yra tavo problema ir dėl to turi eiti pirkti kursus. Dabar yra toks naratyvas ir tai yra labai baisu, nes jauno žmogaus smegenimis labai lengva manipuliuoti – yra labai daug baimių: ką aš veiksiu gyvenime; galbūt net nenoriu studijuoti, bet liepia tėvai ir panašiai.
Visai neseniai buvau Vilniaus universitete ir paklausiau, kas iš esančių nori studijuoti. Pamačiau, kad pusė rankų pakeltos tik pusiau – neužtikrintai. Kai pradedi gilintis, supranti, kad jie nori studijuoti, bet nežino ką. O paklausus, kodėl nori studijuoti, atsakymas paprastas – taip sako mokytojai ir tėvai. Mes turime jaunimą, kuris nedaro to, ką jaučia viduje, nėra atliepiami jų norai.
Nors apskritai iš jaunimo nelabai kas nori dirbti. Buvau susiradęs keletą protingų žmonių, tai visi nori dirbti sau. Patirtis samdomam darbe? Pakanka pažiūrėti YouTube ir viskas.
A. M.: Man prieš kokius septynerius metus buvo jausmas, kad ši problema bus, nes jau tada buvo atsiradę pirmieji YouTube milijonieriai. O tu dabar realiai dirbi su ta karta, kuri galvojau, kad bus prarasta, bet jie dirba.
M. K.: Taip, jie dirba. Tačiau reikia suvokti vieną dalyką, kuris anaiptol nėra blogas. Per mano gyvenimą praėjo keli žmonės, kurie dirbo pas mane ir galiausiai nuėjo daryti savo dalykus. Aš dabar galiu labai aiškiai pastebėti žmogų, kuris ateina pas mane ir matau, kad jis čia – ribotam laikui. Vien iš to, kaip kalba, jauti, kad jis gabus padaryti labai didelius dalykus. Jis pas tave ateis, pasimokys ir šiuo atveju aš pabandysiu jam duoti viską, ką galiu. Pabandysiu papasakoti apie savo klaidas. Nors tie žmonės dažniausiai tuo momentu ir nesupranta, kad jie pabus ribotai, bet tu jauti vidumi.
Jei norite išgirsti pilną pokalbį, kaip Mykolui Karpičiui pavyko atsidurti „Forbes 30 under 30“, kas įžiebė aistrą verslui, koks jo didysis tikslas ir kaip jam pavyko išsikapstyti iš sunkių priklausomybių, klausykitės viso pokalbio – jį rasite čia. Taip pat kviečiame išgirsti ir antrą pokalbio dalį – būtent joje Aurimas Mikalauskas su Mykolu kalbėjo apie fundamentalias marketingo taisykles, kodėl žmonės vienus produktus perka, o kitų ne, ar influenceriai tikrai veikia, AI versle, sveikatą, ryšį tarp gėrio ir blogio bei ko reikia, kad pasiektum savo tikslų. Ją rasite čia, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
