Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 4d. 10:58

Iš Amsterdamo į vienkiemį Molėtų rajone atsikrausčiusi Rutha: mano aplinką tvarko avys ir arkliai

Rutha van Calcar
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Rutha van Calcar

Su šunimis ji kalba olandų kalba, su žirgais – vokiškai, į avinus ir katinus kreipiasi lietuviškai. „Rūta, viso mūsų pokalbio metu aš taip ir nesupratau, kodėl jūs iš Amsterdamo atvažiavote gyventi į Lietuvą? Gal ten padarėte kokį nusikaltimą ir Molėtų rajono vienkiemyje slepiatės?” „Oho, neblogai“, – šypteli Rutha van Calcar, ir siūlo ją vadinti lietuvišku vardu. Tiesiog Rūta.

Ne grįžo į Lietuvą, o į ją atvažiavo

Molėtų rajone Lėlių kaime gyvenanti Rūta turi daug laisvės ir privatumo. Tai – miškas, medžiai, pievos, kalvos.

Gamta yra lapės ir kitų laukinių gyvūnų namai. Todėl Rūta negali ilgai pykti, jei lapė, laukinėje gamtoje nerasdama kiškių, vietoje jų pasivaišina Rūtos kieme vaikštinėjančiomis vištomis. Jas Rūta laikė dėl kiaušinių.

Mes kartais susipykdavome, bet vis tiek aš jai leisdavau valgyti savo vištas. Juk čia yra lapės imperija, o laukinėje gamtoje sparčiai nyksta gyvūnų. Todėl negaliu nušauti jos dėl to, kad ji maitinasi vištomis. Aš galiu nelaikyti vištų, bet ne šauti į lapę“, – sako Rūta.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje

Lėlių kaimas yra Rūtos mamos ir senelės namai, tačiau ji pati gimusi ir augusi Vokietijoje, vėliau „nutekėjusi“ į Olandiją. Galiausiai – atvažiavusi gyventi į Lietuvą.

„Nesakykit „grįžusi į Lietuvą“. Aš ne grįžusi, aš atvažiavusi“, – sako moteris.

Rūtos mama – lietuvė, iš to paties Lėlių kaimo, čia yra ir Rūtos senelio gimtinė. Ten, rodo ranka Rūta, kitoje pusėje, buvo kaimas: „Tikras kaimas. Vienas namas šalia kito. Man teta papasakojo, kad tas kaimas buvo sunaikintas, kaip ir dauguma kaimų. Tada atsirado vienkiemiai. Tokia liūdna buvo istorija.“

Ištekėjusi už vokiečio kartu su juo Rūtos mama išvažiavo į Vokietiją, šioje šalyje gimė Rūta.

„Su manimi mama kalbėjo lietuvių kalba. Ji viską darydavo, kad patektų į Lietuvą, aplankytų savo seses, giminaičius, bet tai buvo labai sudėtinga kelionė, nes vizų lengvai nedalindavo. Ji labai sirgo dėl Lietuvos, ir mane kartu vežėsi. Taip aš susipažinau su kaimu. Kaimas yra prabanga, o ne mėšlynas, kaip galvoja kai kurie žmonės“, – kalbėjo moteris.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rutha van Calcar
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rutha van Calcar

Kai Rūtai buvo trylika, mirė mama. Nuo to laiko kalbėti lietuviškai jai nebebuvo su kuo. Kalba užsimiršo.

Vėliau – sava šeima, gimusios dvi dukterys, o Rūta su vyru apsigyveno Olandijoje, nes iš šios šalies buvo jos sutuoktinis.

Dabar apie santuoką, kurios nebeliko, Rūta daug kalbėti nėra linkusi: „Aš turiu šeimą. Dukras. Jos jau suaugusios, gyvena ne Lietuvoje ir mane čia aplanko.“

Lietuva yra Rūtos trečioji šalis: „Ir manau, kad aš ketvirtoje mirsiu. Kokia bus ketvirta? Dar nežinau. Bet jau svarstau apie galimybę parduoti šį namą kartu su visu dvaru.“

Atvežė išnykusios škudžių veislės avių

Namą Lėlių kaime Rūta statė ne vienerius metus. Interjero dizainerės specialybę turinti moteris namus kūrė tokius, apie kokius svajojo. Didelis namas – ant kalvos, aplinkui – pievos, kiek atokiau – keli nameliai, kuriuos ji nuomoja poilsiautojams. Kai įžengi į moters namus, viduje – išskirtinis interjeras. Daug baltos spalvos, apgalvotos detalės.

Rūtos namai ir visa aplinka draugiški gyvūnams. Ji buvo ta, kuri į Lietuvą atvežė išnykusios škudžių veislės avis.

„Kai pradėjau jomis domėtis, sužinojau, kad šios veislės avių mėsa yra delikatesinė, labai gera vilna. Dar labai gražus snukutis. Priešingai, nei šiurkščiavilnė avis, kuri neskani ir vilna niekam netikus. Tokia mano nuomonė“, – kalbėjo Rūta.

Auginti avis Rūtai patarė draugė, mat Lėlių kaime nemaži pievų plotai. Tada moteris ir pradėjo domėtis avimis, o škudžių veislė ją sudomino, nes šių avių Lietuvoje nebuvo: „Buvo parašyta, kad tai Lietuvoje išmirusi veislė. Kas yra palankiau nei tai, kas yra išmirę, sugrąžinti? Tai genofondinė avis.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje

Į Lėlių kaimą avys atkeliavo iš vieno Vokietijos ūkio – dešimt ėriavedžių ir vienas baronas. Vienoje TV laidoje dalyvavusi ir apie šias avis pasakojusi Rūta sulaukė kitų ūkininkų dėmesio, kurie vėliau škudžių taip pat įsigijo.

Vis tik dabar Rūtos ūkyje gyvena tik du baronai. Nors pradėjusi auginti avis ji bandė pardavinėti mėsą, tačiau vėliau šios veiklos atsisakė. Ekologiškai užaugintos avies mėsa negali kainuoti po tris eurus už kilogramą: „Aš parduodavau po 12 eurų, ir pirkėjams tai buvo brangu. Sudėtinga paaiškinti žmonėms. Tie, kurie gyvena užsienyje, supranta. Ten yra suprantama, kad geros kokybės produktas kainuoja daugiau.“

Dar Rūtos namuose auga 13 buvusių benamių katinų, du žirgai, pustrečio šuns. Pustrečio todėl, kad vienas – mažas.

– Rūta, kaip susigyvenote su Lietuva?

– Aš tikėjausi kažko kito iš Lietuvos, o ne to, kas dabar vyksta.

– O ko tikėjotės?

– Kažko geresnio. Nepatikėsit, bet turėjo būt kažkas geresnio.

– Jūs kalbat apie pinigus? Apie tarpusavio santykius?

– Ne! Aš kalbu apie politiką, apie tai, kaip Lietuva vystėsi. Tai yra liūdna. Yra daug negerų dalykų. Lietuva trepsi vietoje, negali pritraukti investuotojų, kaip kasmet žada.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje

– Kuo jūs užsiimate, kas yra jūsų gyvenime?

– Mano gyvenime yra dvaras, dvaras ir dvaras. Reikia daug ką daryti pačiai. Taip nepasiskambinsi, kaip užsienyje, čia sunku rasti pagalbininkų. Aš noriu paskambinti, sutvarkyti reikalą, atsiskaityti ir atsisveikinti. Čia taip nėra. Tokia situacija ir dėl to, kad daug žmonių emigravo, ir dabar gerų darbuotojų trūksta. Matyt, žmonės išvyko ne iš gero gyvenimo.

Man labiau patinka tai, kas natūralu, o ne tai, kai žmonės iškerta didelius plotus miško, tada juose užsėja veją, dalį iškloja trinkelėmis.

– Tad kas tvarko jūsų aplinką?

– Aplinką tvarko avys ir arkliai. Mano aplinka taip ir atrodo, kaip ją tvarkau. Esu už natūralumą. Nemėgstu prievartos nei sau, nei gyvūnams, nei augalams. Jei krūmas auga – tegul auga. Aš jo nekerpu, tik laistau.

Man labiau patinka tai, kas natūralu, o ne tai, kai žmonės iškerta didelius plotus miško, tada juose užsėja veją, dalį iškloja trinkelėmis, užsodina dekoratyviniais spygliuočiais. Ir visą dieną triukšmaudamas važinėja su savo šienapjove.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rutha van Calcar
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rutha van Calcar

– Kas suformavo tokią jūsų pasaulėžiūrą?

– Labai myliu gamtą. Šiek tiek prie to prisidėjo tėvas. Per jį susipažinau su arkliais, šunimis, jis pats laikė žąsis. Mano vaikystė buvo graži, man leido bendrauti su gyvūnais ir išmokė supratimo, kad gyvūnai nėra murzini ar nehigieniški. Aš juos labai myliu.

Niekados neturėjau gyvūnų tiek daug, gamtoje negyvenau. Bet kai tiesiai iš Amsterdamo važiuoji į tokį kaimą – yra skirtumas, nes tada į kaimą žiūri visai kitomis akimis.

Aš matau, kaip keičiasi gamta, kaip keičiasi klimatas. Mane tai neramina. Yra bėda, kad mažėja vabzdžių. Juk anksčiau sėdėdavai lauke, ir vos neužmuša uodai. O dabar jei vieną pamatysime – galime džiaugtis. Pastebėjau tai pernai.

Pamenat, anksčiau mašinos langai aplipdavo vabzdžiais? Dabar to nėra, ir tai nėra gerai. Tada ir paukščiai neturės ko lesti.

Kalbant apie mano pasaulėžiūrą, dar vienas pavyzdys. Kartais žmonės sako, kad žvirblis nėra vertas būti šeriamas žiemą, nes jis menkavertis paukštis. Iš kur tokia nuomonė? Ekosistema yra viena.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Ruthos van Calcar sodyboje

– Kas jums gyvenime yra idealumas?

– Neturėti pareigų, išlaidų, skaityti, tapyti, klausytis muzikos ir džiaugtis gyvenimu.

– Tačiau jūsų namai dažnai būna pilni svečių? Sako, kad jūsų namuose būna išskirtinių žmonių.

– Taip, jie išskirtiniai tuo, kad aš juos įsileidžiu į savo namus.

– O kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos vyrus?

– Tai paklausėt. Ką čia komentuoti, kai vienas vyras tenka penkiolikai moterų? Ne dėl vyrų aš čia atvažiavau. Čia susirasti vyrą būtų tas pats, kas loterijoje laimėti milijoną (juokiasi).

– Kas jus gyvenime džiugina?

– Mano dvaras, draugai ir gyvūnai.

– Kaip susidraugavote su lietuvių kalba?

– Lietuvių kalba yra mano bendravimo instrumentas – man jos reikia, nes kitaip aš nesusikalbėsiu. Nors vaikystėje kalbėjau lietuviškai, mirus mamai dešimt metų šia kalba nekalbėjau. Nebuvo su kuo. Todėl kai atvažiavau į Lietuvą, aš tikrai negalėjau susikalbėti su niekuo. Išmokau.

Žinau, kad mano mama labai dėl to džiaugtųsi. Ir pamačius, kas yra čia, ir kad aš kalbu lietuviškai. Mokėdama kalbą galiu bendrauti su statybininkais ir su advokatais. Bet mano kalba nėra tokia tobula, kad aš galėčiau džiaugtis lietuvių literatūra ir ją suprasti.

Ką čia komentuoti, kai vienas vyras tenka penkiolikai moterų? Ne dėl vyrų aš čia atvažiavau.

– Rūta, tik taip ir nepaaiškinot, kodėl atvažiavot į Lietuvą?

– Nes čia yra prabanga – daug žemės, privatumo ir mažai gyventojų. Žmonės to neįvertina. Jei aš norėčiau įsigyti tokį nekilnojamąjį turtą su tiek žemės Olandijoje, jo vertė būtų maždaug penkis kartus didesnė.

Tik kartais, žiemą, kai grįžtu iš Vilniaus, kaip į grabą atvažiuoju. Jei ne pilnatis ir ne žvaigždės – būtų dar baisiau, nes labai tamsu. Pusę keturių prieš Kalėdas jau tamsu. Pavydžiu meškom, kurios gali sau leisti visą žiemą pramiegoti.

O šiaip dabartinis mano gyvenimas čia yra prabangus – jis prabangus tuo, kad aš gyvenu gamtos apsuptyje. Turiu savo erdvę, einu į savo privatų mišką, parką ir ten vaikščioju su šunimis. Mano vakarai yra nuostabūs.

Temos: 2 Molėtai Gyvūnai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:46
01:42
00:37

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką