Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 12d. 11:03

Iš Brazilijos narkotikus žaisluose turėjęs pervežti Ramūnas: taip prasidėjo mano, kaip valkatos, gyvenimas

Žmogus Interviu
Viktorija Savicka / 15min nuotr. / Asociatyvi nuotr.

Šį kartą diktofone liko daug pauzių. Man baigėsi klausimai, Ramūnui baigėsi žodžiai. Vis dėlto išėjus iš vieno Kaune esančio reabilitacijos centro lydėjo keistas jausmas – tarsi žmogus man į delnus, lyg obuolį, būtų įdėjęs savo gyvenimą. Išsakęs jį ir atidavęs. Dar buvo sunku suprasti, kad tik per 45 metus vieno žmogaus gyvenime galėjo būti visko tiek daug. Nuo gero gyvenimo Kaune iki beviltiškų klajonių po Brazilijos džiungles. „Ją užmušė“, – sako Ramūnas apie savo gyvenimo moterį, kurią mylėjo. Ir pirmą kartą pakelia akis. Ramūno vardas jo paties prašymu tekste pakeistas.

Auksinis Kauno jaunimas. Taip kartais pavadinami tokie, kaip Ramūnas. Prasidėjus Nepriklausomybei jie sukosi ir darė pinigus. Buvo visko – daug pinigų, moterų dėmesio, geri automobiliai ir, rodėsi, visas gyvenimas – tik tavo.

Vėliau vieni iš jų tapo verslininkais, kiti liko nusikaltėliais, sėdo į kalėjimus, dar kiti savo gyvenimą susigadino pradėję vartoti narkotikus.

Ramūnas – vienas iš tokių. Dabar jis neturi nei pinigų, nei namų, o jo sveikata – pašlijusi. Ramūnas nebevartoja nei narkotikų, nei alkoholio. Laiką vyras leidžia viename reabilitacijos centre, kur, kaip sako pats, nori sustiprėti psichologiškai.

Beveik viso mūsų pokalbio metu vyras beveik nepakėlė galvos, o jo žvilgsnis, atrodo, buvo įremtas į niekur.

– Ramūnai, kaip nutarėte atvažiuoti į reabilitacijos centrą?

– Lankiau „Carito“ dienos centrą Kaune. Ir pasiūlė. Aš jau seniai su reabilitacijos centro įkūrėju kalbėjau. Jis klausė: ko tau reikia, kad pakeistum gyvenimą?

Man pirmiausiai reikia turėti kur gyventi, kad negyvenčiau pas draugus. Iki šiol gyvenau pas draugą. Galiu ten gyventi, bet ten reikia gerti, nes kitaip išprotėsi. Gerti aš jau nebegaliu. Sveikata neleidžia.

Atrodo, kad pradėjau eiti iš proto. Nervai, viska kita. Pats pastebėjau, kad jau negaliu. Aš juk žinau save. Narkotikus vartojau daug metų, tai irgi atėjo toks laikas, kai jaučiau, kad negaliu.

– Kaip atsisakėt narkotikų?

– Kai dar turėjau pinigų, gulėdavau įvairiose klinikose. Bet ten tik laikinas dalykas. Išeini iš klinikos, ir vėl tas pats. Eini į tašką. Mečiau, kai buvau Rusijoje. Tiesiog nebuvo pinigų, ir persilaužiau. Buvo sunku. Bet nuo viešo š ant kito. Prasidėjo alkoholis.

– Tačiau iki jo taip pat atvedė kelias. Kaip viskas prasidėjo? Juk buvo laikas, kai gyvenote gerai, netrūko pinigų. Kai prasidėjo Nepriklausomybė, atsirado ir galimybių užsidirbti.

– Užsidirbti? Nežinau. Nelabai aš ir dirbau. Bet buvo galimybė pinigų pasidaryti.

– Gal ne taip pasakiau. Kaip tie pinigai buvo daromi?

– 1993-aisiais man buvo 20 metų. Pinigai buvo daromi įvairiai. Pradžioje buvo mašinos.

– Pardavimas?

– Ne.

– Vagystės?

– Taip. Nereikėjo net vogti. Būdavo, išvarei mašiną iš vieno kiemo į kitą, pastatei. Kitą dieną imi laikraštį, ir jau yra skelbimas, kuriame prašoma informacijos apie pavogtą automobilį ir už tai siūlomas atlygis. Tada skambini. Visi tą žinojo, kad reikia sumokėti pusę mašinos kainos. Siųsdavai kokį vaiką, kad atneštų pinigus. Bet taip tęsėsi neilgai. Savaitė – ir sėdi. Keturios dienos laisvėj – ir vėl sėdi. Septynios dienos laisvėje, ir vėl sėdi.

Ir butą, ir mašiną turėjau, ir pinigų visada buvo. Mus vadindavo spekuliantais.

– O kodėl tie savininkai už automobilius mokėdavo? Juk buvo policija.

– Kreipdavosi į policiją, bet ne visi. Dažnai, jei gera mašina, geriau sumokėdavo. Bijojo, kad vėliau tą mašiną padegs už tai, kad kreipėsi, bijojo keršto. Tada gi tokių draudimų nebuvo, kaip dabar. Bet tas mašinų reikalas baigėsi.

– O kas buvo po to?

– Paskui megztiniai, kelnės. Overlokų era prasidėjo.

– Buvo galima iš to užsidirbti?

– Labai gerai buvo galima. Ir butą, ir mašiną turėjau, ir pinigų visada buvo. Mus vadindavo spekuliantais. Paskui prasidėjo kiniškos vaizdo kameros.

Rasdavai žmonių visą laiką, kurie padėdavo. Be kažko, be aukštesnių keliais laipteliais žmonių tu nieko išvis negalėjai. Net kvėpuoti normaliai negalėjai.

– Čia kalbate apie reketą?

– Apie banditus, jo.

– Buvo tada banditų?

– Buvo, ir dar kiek. Bet tai aš prisitaikiau prie to ir man normaliai buvo. Tada neskaičiuodavau pinigų, nes jų būdavo. Niekada neskaičiuodavau.

– Megztinių ir kelnių verslas baigėsi irgi?

– Taip, labai greitai. Bet tada jau buvo prasidėję narkotikai.

– O narkotikus pradėjote iš gero gyvenimo vartoti?

– Taip. Grynai.

123rf.com nuotr./Narkotikai
123rf.com nuotr./Narkotikai

– Jų buvo ir tais laikais?

– Jų visą laiką buvo, turbūt nuo kokių 1970 metų.

– Ką vartodavot?

– Heroiną.

– Ramūnai, o jūs turite šeimą, vaikų?

– Turiu dvi dukras, 14 ir 15 metų. Buvusi žmona dabar kalėjime. Narkotikus vartojome abu.

– O kur jūsų dukterys?

– Nežinau.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Mes buvome pažįstami, esame iš to paties kiemo. Vieną dieną ji atvažiavo manęs aplankyti į kalėjimą. Aš ant durniaus sakau: apsiženijam. Ji daug už mane jaunesnė.

Tada ji išvažiavo, o aš net ir pamiršau, kad pasakiau tokią nesąmonę. Atėjo vienas trečiadienis. Atvažiavo į kalėjimą iš Kaišiadorių metrikacijos skyriaus, mane atsivedė. Klausia, ar ženysiuos? Su kuo? Pasakė, kad ji atvažiavo. Gerai, sakau.

– Kiek tada jums metų buvo?

– Gal per 30. Čia buvo pirma ir paskutinė santuoka. Žinojau, kad žmona irgi vartojo narkotikus. O paskui taip ir gyvenom. Aš išėjau – ji sėdo. Taip ir būdavo. Aš sėdu – ji išeina. Keisdavomės.

– O ji už ką patekdavo į įkalinimo įstaigą?

– Už narkotikus.

– O jūs?

– Aš už mašinas visą laiką. Buvo toks momentas paskui, kai iš Vokietijos varydavome vogtas mašinas. Lenkai dažniausiai pagaudavo. Mane pagavo prie pat sienos ir perdavė mūsiškiams.

– O kaip kalėjime su narkotikais? Buvo iš kur gaut?

– Turėk tik pinigų.

– Turėjot dar tada pinigų?

– Aš turėjau gerų draugų. Amžiną atilsį jau daug kas.

– Kada gimė vaikai, greitai po santuokos?

– Ne, ne visai.

– Kas rūpinosi mergaitėm, jei jūs abu kalėjime?

– Iš pradžių uošvienė, o paskui ji pasakė, kad jau per sena. Valstybė paėmė. Tada mes abu sėdėjome.

– Ramūnai, o buvo džiaugsmas, kada gimė mergaitės?

– Labai buvo džiaugsmas. Labai. Žmonai – ne. Man – taip. Mano žmona tokia buvo, palikdavo vaikus ir išeidavo. Kiek kartų būdavo, laukiu valandą, dvi, o ji vis nepareina. Žinau, kur gali būti, ji prie parduotuvės prekiaudavo narkotikais. Einu, būdavo, ieškoti. Randu miegančią mašinoje. Nei dokumentų, nei pinigų, nei narkotikų.

123RF.com nuotr./Alkoholis
123RF.com nuotr./Alkoholis

– Grįžkim atgal. Kai tik prasidėjo pinigų darymas, buvo merginų dėmesio?

– Buvo tikrai daug. Daug turėjau merginų, moterų. Bet aš ilgai nebūdavau su jomis. Dvi, tris savaites. Ir viskas.

– Minėjote, kad pasibaigus kelnių ir megztinių verslui prasidėjo narkotikai. Jiems juk reikėjo pinigų.

– Aš vogiau.

– Ką?

– Viską, kas buvo lengvai. Garažai, sandėliukai. Paskui prasidėjo užsienis – vokietijos, olandijos, danijos. Danijoje motorines valtis vogdavome. Olandijoje – statybines medžiagas.

– O kodėl tose šalyse? Ar ten lengviau vogti?

– Taip, ten ne taip saugodavo.

– Gyvenote gerai, gal ir po pasaulį keliaudavote?

– Buvau daug kur, Europą beveik visą matęs. Ir Brazilijoje buvau.

Tą laišką rado jos močiutė, kuri iš karto nunešė teisėjai. Kai jie sužinojo, pasakė: kai grįšim, užmušim. Ir užmušė.

Su vagystėmis važinėjote, ar keliaudavote kaip turistas?

– Kaip turistas aš niekada nekeliavau. Visą laiką galvojau, kaip čia dar pinigų prasimanyti. Norisi geresnės mašinos, geresnio gyvenimo. O tai kainuoja.

– O į Braziliją? Irgi vogt?

– Ne.

– Atostogaut?

– Ne. Aš ten važiavau narkotikų parsivežti. Vieną kartą tik važiavau, ir manęs ten niekas nepasitiko, nieko neišėjo. Per tai prisidariau skolų. Praradau pinigų. Iki šiol dar turiu skolų.

– Kitaip tariant, jūs turėjote pervežti narkotikus iš vienos šalies į kitą?

– Taip.

– Kokiu būdu?

– Buvo žaislai ten. Jie prifarširuoti narkotikų. Aš turėjau į Rusiją iš Brazilijos nuvežti žaislų partiją.

123RF.com nuotr./San Paulas
123RF.com nuotr./San Paulas

– Kitaip tariant, jūs nuskridote į kitą žemyną ir jūsų nepasitiko oro uoste? Ką tada darėte?

– Iš vienos pusės vandenynas, iš kitos – džiunglės. Ir nežinai, kur eiti. Per džiungles namų nesimato. Paskui jau, kai priėjau San Paulą, kuris toli nuo oro uosto, prisistatė policija. Sakė, kad mieste būti pavojinga, sudėtinga kriminalinė situacija. Liepė eiti į viešbutį. Tada pamačiau tuos baisinius dangoraižius. O per džiungles teko eiti naktį. Baisu.

Bet aš į viešbutį nėjau. Gyvenau paplūdimyje. Nuėjau į mokamą paplūdimį, susimokėjau gal 5 dolerius, davė gultą. Ten ir miegojau. Oras geras. Po savaitės išskridau į Maskvą, nes tik po savaitės turėjau lėktuvo bilietą atgal.

– O kontakto su tais žmonėmis, kurie turėjo jus pasitikti, nebuvo?

– Buvo tik su žmonėmis iš Rusijos. Bet niekaip jiems neprisiskambinau.

– Kelionei į Braziliją skolinotės pinigų?

– Taip. Ir tuos pinigus reikia atiduoti. Iš kur aš atiduosiu, jei aš dabar ubagas? Ir dar prastai matau. Pas mane glaukoma ant abiejų akių.

– Kada tai buvo?

– 2008 metais. Jau tada man buvo prastai su pinigais. Aš labai daug išleidau įvairioms klinikoms, kur nuo narkotikų gydžiausi.

– Kiek turėjote uždirbti perveždamas narkotikus iš Brazilijos?

– 6,5 tūkstančio eurų.

– Eurų?

– Taip, eurų.

– Ką veikėte atskridęs į Maskvą?

– Ten mane užpuolė tadžikai, smarkiai primušė, atėmė pinigus, dokumentus. Du mėnesius gulėjau ligonėje. Kai išėjau, neturėjau kur eiti.

Pagalbos ieškojau ambasadoje, tačiau naujų dokumentų padarymas kainavo. O aš neturėjau pinigų. Taip ir mečiau narkotikus, persilaužiau. Nebuvo pinigų.

Tryniausi stotyje kelias dienas. Tada prie manęs priėjo dagestanietis. Pasiūlė darbą, sako, per mėnesį užsidirbsi ant kelionės, ant dokumentų. Taip atsidūriau Dagestane.

Ir ten užstrigau. Dirbau su traktoriumi, labai sunkus darbas buvo. Nuo tada ir prasidėjo mano valkatos gyvenimas. Kai grįžau į Lietuvą, močiutė buvo mirusi, jos butas atitekęs tetai, gyventi neturėjau kur. Močiutė mane labai mylėjo.

– O kur buvo žmona?

– Kalėjime. Tada susipažinau su labai gera moterimi, gyvenome kartu. Paskui ją užmušė.

Du mėnesius gulėjau ligonėje. Kai išėjau, neturėjau kur eiti.

– Kas užmušė?

– Tokie vieni... Mane visą sudaužė, ir dabar vos kalbu dėl žandikaulio lūžio. Dantis išmušė.

– Kas buvo?

– Buvo prieš daug metų. Jie nužudė žmogų, ir juos teisė. Tada jie tai moteriai parašė laišką, nes pažinojo. Paprašė, kad ji teisme paliudytų, kad ji buvo su jais. Bet tą laišką rado jos močiutė, kuri iš karto nunešė teisėjai. Kai jie sužinojo, pasakė: kai grįšim, užmušim. Ir užmušė.

– Kada jie grįžo?

– Maždaug po aštuonių metų. Ją užmušė maždaug prieš pusantrų metų. Kaip tik rytoj teisme bus skelbiamas nuosprendis. Jie nelabai žmonės, jie bepročiai.

Ta moteris komoje buvo du mėnesius ir mirė. Jie tiesiog atėjo ten, kur mes tuo metu buvome. Man trenkė su pagaliu, visą sudaužė. Ir ją sudaužė.

– Jūsų akivaizdoje?

– Mane pirmą greitoji išvežė. Aš tada miegojau, kai trenkė.

– Kas greitąją iškvietė?

– Jos mama.

– Mylėjote tą moterį?

– Taip, labai.

– Turite artimųjų?

– Sesuo, bet nebendraujame. Ji gyvena ne Lietuvoje. Bendraudavome anksčiau, ji man ir kalėjime padėdavo. Dabar ne.

– Kada matėt savo dukteris?

– Labai seniai. Prieš Rusiją dar.

– O kur dabar jūsų žmona?

– Dabar kalėjime. Mes išsiskyrę, bet draugiškai bendraujame.

– Kada ji grįš?

– Lyg gruodį.

– Nebūsite kartu?

– Ne.

– Jūs tikintis?

– Taip, visada buvau tikintis. Nuo mažens.

– O vogdamas irgi buvot tikintis?

– Taip.

– Lyg ir nesutampa vertybės.

– Net žmogžudžiai yra tikintys. Dauguma jų tikintys.

– Ramūnai, jūs dar jaunas žmogus. Koks jūsų tikslas, kokios svajonės?

– Kas iš to, kad jaunas. Nežinau. Noriu sustiprėti psichologiškai. Po tos moters mirties man visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Mes kartu buvom pustrečių metų. Tai buvo žmogus, kuris man buvo reikalingas.

– Dažnai galvojate apie savo gyvenimą?

– Galvoju. Dabar viskas sunkiau, nei buvo anksčiau. Po reabilitacijos norėčiau dirbti, bet kas mane priims?

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką