Nuo praktiko iki mokytojo: kelias, kurio pats nesitikėjo
Jonas dar visai neseniai sėdėjo mokinio suole. Šiandien jis stovi klasės priekyje ir moko automatinių sistemų mechatronikos – profesijos, kuri reikalauja ir techninių žinių, ir kūrybiško mąstymo. Mokytojo kelią jis pasirinko ne iš anksto planuodamas, o natūraliai, tarsi pats gyvenimas būtų pastūmėjęs.
Dar būdamas dešimtoku jis pasirinko apdailininko mokymo programą, vėliau baigė elektriko specialybę. Dirbo gyvenamųjų namų instaliacijų ir pramonės elektros aptarnavimo srityse, tačiau smalsumas technologijoms ir noras augti atvedė prie minties: galbūt laikas žinias perduoti kitiems.
„Supratau, kad tai galimybė dalintis žiniomis ir prisidėti prie jaunų specialistų ugdymo“, – sako Jonas. Taip, dar labai jaunas, jis tapo mokytoju.
Pradžia nebuvo lengva. „Abejonių buvo. Ar turiu pakankamai žinių? Ar mokiniai priims mane kaip autoritetą? Ar sugebėsiu valdyti pamoką?“ – prisimena jis. Tačiau greitai suprato, kad svarbiausia – ne amžius ir ne tobulas žinių bagažas. Svarbiausia – ryšys.
Šiandien Jonas veda elektrinių komutacinių įrenginių ir variklių montavimą, pneumatinių ir hidraulinių įrenginių montavimą bei techninės priežiūros modulius. Mokiniai jį vertina už gebėjimą sudėtingus dalykus paaiškinti taip, kad jie tampa suprantami ir įdomūs.
Ryšys su mokiniu – pamokos šerdis
Jonas atviras: būdamas mokiniu jis pats ne visada paklusdavo. Ieškodavo savų kelių, savų tiesų. Ši patirtis šiandien padeda jam suprasti mokinius taip, kaip ne kiekvienas suaugęs sugeba.
„Mokytojo amžius nėra svarbiausia. Svarbiausia – požiūris, energija, atsidavimas ir gebėjimas užmegzti ryšį“, – sako jis.
Jo klasėje nėra griežtų sienų tarp mokytojo ir mokinio. Čia vyrauja pagarba, jaukumas ir saugumas. „Kai mokinys jaučiasi gerai, jis drąsiau klausia, domisi, nori tobulėti. O mokytojui tai suteikia galimybę ne tik perduoti žinias, bet ir padėti jaunam žmogui augti“, – pasakoja Jonas.
Ryšys, anot jo, prasideda nuo paprastų dalykų: nuoširdaus bendravimo, pagarbos, dėmesio kiekvienam. „Svarbu ne tik mokyti, bet ir išklausyti. Mokinys turi jaustis matomas ir vertinamas.“
Didžiausias iššūkis – pasitikėjimas
Ne visi mokiniai iš karto atsiveria. Ne visi pasitiki suaugusiais. Jonas tai supranta ir neskubina. Kantrybė – jo kasdienis įrankis.
„Buvo mokinys, kuris vengė praktinių darbų, nes bijojo suklysti. Skyriau jam daugiau individualaus dėmesio, leidau dirbti savo tempu. Kai pamatė, kad jam pavyksta, atsirado pasitikėjimas ir tada jo motyvacija augo kasdien“, – prisimena mokytojas.
Ši istorija jam priminė paprastą tiesą: mokinys pradeda mokytis tik tada, kai patiki savimi ir mato prasmę siekti žinių, realizuoti save.
Problema – ne motyvacija, o prasmė
Jonas įsitikinęs, kad šiuolaikinis jaunimas nėra tingus ar nemotyvuotas. Jie tiesiog nori suprasti, kodėl mokosi.
„Šiuolaikinis mokinys nori matyti prasmę, nori įsitraukti, nori būti išgirstas“, – sako jis.
Vien teorijos neužtenka. „Teorinės žinios svarbios, bet jos įgyja prasmę tik tada, kai mokinys gali jas pritaikyti praktiškai. Todėl stengiuosi duoti realių užduočių, suteikti iššūkių, kuriuos jie turi įveikti patys.“
Praktika, anot jo, ne tik išmoko, bet ir įprasmina. Ji padeda mokiniui pamatyti, kad tai, ką jis daro, turi vertę.
„Tikrasis mokymasis prasideda tada, kai atsiranda vidinis noras suprasti“, – sako Jonas. Kai mokinys mato prasmę ir jaučia ryšį, motyvacija atsiranda savaime.



