Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugpjūčio 22d. 12:06

Jolanta Pupkevičienė: „Gyvenk taip gerai, kaip gali!“

Jolanta Pupkevičienė
Reda Mickevičiūtė / Jolanta Pupkevičienė

„Laikausi puikiai!“. Būtent taip, paklausta, kaip laikosi, atsakys penkerių metų gimtadienį ką tik atšventusios reklamos agentūros „Clinic 212“ direktorė Jolanta Pupkevičienė, kuri juokauja, kad dabar yra turbūt vienintelė reklamos agentūrai vadovaujanti močiutė. Ji semia gyvenimą su kaupu – tikrai ne po truputį.

Esame pažįstamos nuo mokyklos Palangoje laikų, tad tikrai nesakysiu jai „jūs“ – tuo labiau kad Jolanta nevirto nei solidžia arogantiška dama, nei pasikeitė taip, kad prasilenkdamas galuotumeisi: „Kur aš ją mačiau?“ Kai susėdame arbatos, džiugią naujieną apie vos prieš savaitę gimusią anūkę ji pasako iškart, o kalba pasisuka apie tai, kad Lietuvoje moterys, deja, per anksti save nurašo.

– Buvau šokiruota, kai keturiasdešimtmetė mano pažįstama pasakė: „Tai ką – išleidom dukrą į mokslus, dabar su vyru pensijos lauksim...“

– Nesuprantu tokio požiūrio! Abi mano dukros irgi iš namų išėjusios: jaunėlė Viltė Madride studijuoja politiką ir tarptautinius santykius, profesionaliai gilina taikos ir konfliktų valdymo žinias, vyresnėlė Justė sukūrė šeimą, pagimdė dukrytę Mariją Jonę, pradėjo verslą. Nesakau, kad buvo labai lengva susitaikyti su tuo, jog namai ištuštėjo, bet dabar naujas, ne mažiau įdomus gyvenimo etapas. 

– Vienoje apklausoje vyresnių nei 40 metų moterų buvo klausiama, ko jos labiausiai gailisi. Atsakymai buvo tokie: per mažai laiko skirta sau ir artimiesiems, per mažai keliauta, pažinta, per mažai vaikų pagimdyta. Ko gailiesi tu?

– Kad per mažai vaikų pagimdyta. O visa kita... Dėmesio vaikams, manau, skyriau pakankamai, nors kitoms mamoms turbūt atrodytų, kad tai labai mažai. Maniau, gal vaikams geriau turėti laimingą, savo darbu besidžiaugiančią mamą (nors ji retai būna namie), o ne nuolat namų ruošos prislėgtą, rutinoje paskendusią, susiraukusią? Aišku, kalbu apie sveikus vaikus, kuriems nereikia nuolatinės priežiūros. 

– Skaičiau tavo interviu, duotą prieš devynerius metus. Cituoju: „Kuo toliau, tuo mažiau dėmesio skiriu artimiesiems, – atsiduso Jolanta.“

– Gal tuo momentu taip atrodė, bet dabar, žvelgdama iš perspektyvos, suprantu, kad viskas buvo gerai. Neseniai su vyru apie tai šnekėjomės: atrodo, auklėjome, kaip mokėjome, gal ir neatidavėme, kiek privalėjome, bet štai žiūrime į jas, didžiuojamės ir esame laimingi. Gal genai kompensavo tėvų atidumo trūkumą?.. Pamenu tik kelerius itin sunkius metus, kai su vyru daug keliavome darbo reikalais, kai studijavau ISM ir rašiau magistro darbą, kai dauguma mano vakarų ir savaitgalių būdavo užimti. Tačiau vaikų bet kam nepalikdavome – juos padėjo auginti šalia gyvenantys seneliai. Dabar jau pati suprantu: neduoti seneliams anūkų būtų didelė bausmė...

TAIP PAT SKAITYKITE: Mados maniakė Anna Dello Russo

– Nesinori mama tapusios dukros mokyti?

Jei matai, kad tavo vaikai gyvenimą tvarkosi protingai, vertėtų kuo mažiau kištis. O ir vaikams augant nebūtina kiekvieno jų žingsnio kontroliuoti. 

– Norisi. Bet labai valdausi – nesikišu su bobutės patarimais... Tie dūsavimai: „O kai aš jus auginau...“, „O mano laikais...“ – juokingi. Pasaulis keičiasi, kartos keičiasi, viskas keičiasi. Kiekvieni tėvai renkasi savo kelią, kaip auginti vaikus. Mes turėjome vieną knygą apie vaikų auginimą, o jie turi internetą ir neaprėpiamą kiekį informacijos. Manau, jei matai, kad tavo vaikai gyvenimą tvarkosi protingai, vertėtų kuo mažiau kištis. O ir vaikams augant nebūtina kiekvieno jų žingsnio kontroliuoti. Jei prisiminčiau mokyklinius dukrų metus, tėvų susirinkime buvau gal vieną kartą. Vertinant pagal tai, aš bloga mama. Juo labiau kad kai viena iš jų pakeitė mokyklą, apie tai sužinojau tik rugsėjo pirmąją... Bet jei tu nepraradai su vaikais kontakto, matai jų draugus ir žinai, kad jiems sekasi, – ko dar norėti? 

– Lietuvoje populiari nuomonė, kad verslą gali pradėti tik jaunas, kai tau dvidešimt–trisdešimt su pliusu. Jei tau keturiasdešimt ir daugiau, sėdėk įsikibęs samdomo darbo ir lauk pensijos, nes į traukinį jau nebeįšoksi. Tu tai paneigei. Nebijojai?

– Džiaugiuosi, kad tai padariau. Pagaliau. Dar tais laikais, kad dirbau rinkodaros srityje „Sarmoje“, „Aprangoje“, daug kas man sakė: „Kurk savo įmonę.“ Bet visur, kur dirbau, man buvo gerai, visur jaučiausi savo vietoje, turbūt todėl nebuvo jokio poreikio išeiti. 

– Tačiau palikai prestižinį viešųjų ryšių ir rinkodaros direktorės darbą „MG Baltic Investment“. 

– Ir ten man buvo gerai, dirbau tarp talentingų įdomių žmonių. Be savo tiesioginių pareigų, rūpinausi vidine „MG Baltic“ komunikacija, organizuodavau renginius koncerno darbuotojams. Mintis kurti ką nors savo atsirado per ekonomikos krizę – darbo gerokai sumažėjo, viskas sulėtėjo, aprimo, o man nesinorėjo trypčioti vietoje ir laukti geresnių laikų. Sutikau kolegą Daumantą Kairį, kuris vėliau tapo verslo partneriu, ir pradžioje juokais, paskui rimtai nutarėme steigti savo įmonę. Turbūt esu iš tų žmonių, kuriems geriau veikti ne vieniems, o su komanda. Iš pradžių tai buvo „užklasinė veikla“ su individualios veiklos pažymėjimais, bet atsirado klientų, kuriuos sužavėjo mūsų idėjos, ir pamažu viskas išsirutuliojo į UAB. Dabar bendrovėje dirba 15 darbuotojų, skaičiuojame penktus gyvavimo metus. Atsidūrėme tinkamoje vietoje tinkamu laiku. 

– Reklamos agentūrose dažniausiai dirba visiški jaunikliai. Kaip tarp jų jautiesi?

Jei nepulčiau visiems pasakoti, kad turiu anūkę, girtis, kiek man metų, niekas jų ir neskaičiuotų – na, vyresnė tai vyresnė, ir tiek. 

Mano partneris už mane jaunesnis dvidešimčia metų, visiems mūsų komandos žmonėms 23–33 metai. Ir štai aš. Kolegos juokiasi: „Tu gi dabar močiutė!“ Bet aš blogai nesijaučiu – pati iš to pasijuokiu, o mano bendradarbiai, jauni žmonės, dažnai užmiršta, kiek man metų: pas mus nėra jokios ypatingos hierarchijos ar sustabarėjusių taisyklių. Nesijaučiu nuo jų atitolusi, nes kartu ir dirbame, ir švenčiame, jie mane kviečiasi į asmenines šventes. Viskas labai paprasta. Niekas nepanikuoja, kad kažkokia teta ims ir pradės juos vaikyti. Jei nepulčiau visiems pasakoti, kad turiu anūkę, girtis, kiek man metų, niekas jų ir neskaičiuotų – na, vyresnė tai vyresnė, ir tiek. 

– Amžius nereiškia, kad tau turi ką nors skaudėti, kad tu negali kur nors eiti ir ko nors veikti. Bet dejonės dėl amžiaus labai įprastos.

– Aha, laidokit mane jau po truputį... Ir nieko gero ateity – kad tik blogiau nebūtų... Aš gyvenu priešingai: vis atrandu naujų pomėgių. Nekenčiau bėgimo nuo mokyklos laikų, o dabar ėmiau bėgioti. Maratono dar neįveiksiu, bet niekada negali sakyti „niekada“. Tiesiog gera išbėgti rytą į Vingio parką, oras puikus, lakštingalos čiulba, nuskuodi savo maršrutą, grįžti laiminga namo, o į darbą jau atvažiuoji nuveikusi vieną darbą.

Reda Mickevičiūtė/Jolanta Pupkevičienė
Reda Mickevičiūtė/Jolanta Pupkevičienė

Lauko tenisą apleidau dėl riešo problemų, tačiau atradau badmintoną. Nors seniai slidinėju, prieš porą metų kalnuose buvau susilaužiusi stuburą. Sėkmingai, jei taip galima pasakyti: ratukuose nesėdžiu, tik teko kelis mėnesius nešioti specialų įtvarą – atrodžiau kaip kiborgas. Pirmas kelias savaites gulėjau be miego, kurį laiką negalėjau sėdėti, bet ką gi – eidavau su tuo rėmu į susitikimus ir klūpėdavau ant kelių. Viskas puikiai sugijo ir pernai vėl išskridau slidinėti. Kodėl nebeturėčiau to daryti? Juk negali nuo visko apsisaugoti. Ir namie sėdint kas nors gali nutikti. Sportuoju savo malonumui – nesu fanatikė. Tiesa, kažkada buvau rimčiau užsiėmusi: kokius ketverius metus keturis kartus per savaitę prižiūrima trenerio variau sporto klube su svoriais. Atvažiuodavau pusę septynių ryto, pati pirma ateidavau į salę, uždegdavau šviesas...

– Buvo etapas, kai vaikščiojai į vakarėlius. Paskui dingai iš viešojo gyvenimo. Nusibodo?

– Kadaise tai buvo mano darbo dalis. Dirbau reklamos srityje, atstovavau didelėms įmonėms, tad mane kviesdavo. Tik tiek. Be to, ir žmonės ten pasikeitė: nebeliko ne tik manęs, bet ir daugelio, kuriuos sutikdavau. Vakarėliai pasikeitė, jų kontingentas – irgi. Dabar į juos vaikšto mano klientai.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Jolanta Pupkevičienė (centre)
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Jolanta Pupkevičienė (centre), 2011 m.

– Iš balso tono neatrodo, kad jaustumeisi ką nors praradusi.

– Būtų keista, jei jausčiausi kitaip. Viskam yra savas laikas. Buvo toks etapas, kai man to reikėjo ir manęs ten reikėjo. O šiaip aš niekur nedingau – tarp savo draugų esu kaip ir anksčiau. Su jais mes surengiame tokių vakarėlių, kad, rodos, net nesugalvosi: tapybos, sveikatingumo, šampano degustavimo, filmų kūrimo savaitgaliai – visi labai užsiėmę žmonės, bet laisvalaikį kartu leidžiame tikrai įdomiai.  

– Tavo bendravimo ratas nuolat pildosi jaunesniais žmonėmis. Vieniems tai kelia nerimą, kiti tuo džiaugiasi.

– Aš džiaugiuosi. Niekada nekilo mintis: „Esu vyresnė, todėl juos pamokysiu.“ Yra tiek daug dalykų, kurių jie gali išmokyti, – ir tai ne vien naujosios technologijos. Jaunų žmonių kitoks bendravimo stilius, su jais prisilieti prie kitokios muzikos, kitokio kino, kitokių kultūrinių renginių nei su bendraamžiais. Aš manau, kad labai daug iš jų gaunu, daug atrandu, ir tai mane išties džiugina. Užtat mano mažoji kartais sako: „Oi, mamyte, žinau, kokia tu būsi močiutė. Sakysi: „Dukryte, negaliu aš tų tavo vaikų pažiūrėti, išvažiuoju, išeinu...“ Neprisišauksim mes tavęs...“ Juokauja ji – kad ir kaip būčiau užsiėmusi, dukros žino, kad kai joms reikės, tikrai padėsiu. Noriai. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Marina Abramovič: menininkė, vilkinti „Givenchy“

– Ar pastebi kartų skirtumų? Kuo jauni žmonės, tavo nuomone, skiriasi nuo savo tėvų?

– Merginos atrodo stipresnės, labiau siekia karjeros nei mes kadaise. O vyrai tokie... kaip čia pasakius... gal – minkštesni, švelnesni. Gerąja prasme. Šiltesni, jautresni, neturi vyresnės kartos vyrams būdingo niūrumo, griežtumo. Kaip jie gražiai draugauja su savo merginomis! Nebėra jokio sferų dalijimosi pagal lytį, jokių „čia tu privalai, čia tavo pareiga“. O kai jie kalba apie šeimą, tiesiog gera klausytis. Kartais man aplinkiniai sako: „Nesvaik ir nespręsk tik iš savo varpinės. Dirbi Vilniuje, ant Tauro kalno, su jaunais išsilavinusiais žmonėmis, tau kitaip atrodo. Išvažiuok iš sostinės – pamatysi kitokią Lietuvą.“ 

– Yra tiesos...

– Taip, yra. Dar ir todėl, kad mums, kaip rinkodarininkams, sveika pamatyti įvairių žmonių, kuriems mes kuriame reklamas. Todėl kolegoms ir sakau: „Nulipam nuo Vilniaus bokštų, važiuojam į kitą Lietuvos galą, susiliejam su kokio nors miestelio aplinka, pasivaikštom po vietinių lankomas vietas, nueinam į vietos klubą – pamatysim, kuo žmonės ten gyvena.“ 

– Dejuoti ir skųstis tikrai nesi linkusi. Pamenu vienos feisbuko vartotojos postą, kuriame ji piktinosi, kodėl tos žurnalo herojės nesiskundžia gyvenimu „kaip paprastos moterys“...

Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie jau nuo paauglystės dejuoja ir dejuos visą gyvenimą. Amžius čia niekuo dėtas.

– Jei verksi, piktinsiesi ir stenėsi, tikrai geriau nebus. Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie jau nuo paauglystės dejuoja ir dejuos visą gyvenimą. Amžius čia niekuo dėtas. Gyvenk taip gerai, kaip gali! Mane visada glumina, kai į klausimą: „Kaip gyveni?“, atsakoma: „Po truputį.“ Kodėl po truputį? Kodėl ne visu šimtu procentų? Look at the bright side of life! O gyvenimas velniškai įdomus, kartais pranoksta visas muilo operas ir romantines komedijas. Kadaise savo geriausią studijų draugę supažindinau su mokyklos laikų bičiuliu iš savo draugų kompanijos. Jie susituokė. Na, o jų sūnus vedė mano dukrą, su kuria atnaujino savo vaikystės laikų pažintį feisbuke prieš kelerius metus... 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

08:29
03:24
00:51

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką