Tėvų pažinties istoriją užrašė dukra
Tauragės stadionas Jono ir Loretos gyvenime yra labai svarbus, nes būtent čia jiedu ir susipažino. Žavus futbolo treneris Jonas rungtynių metu suvaidino traumą, kad prie jo pribėgtų per rungtynes budinti medicinos seselė – Loreta.
Savo tėvų meilės istoriją yra užrašiusi jų dukra Karolina. Joje nestinga nei romantiškų, nei komiškų detalių. Pavyzdžiui, po suvaidintos traumos Jonas paprašė, kad kitoms rungtynėms Loreta jam atneštų vaistų nuo slogos.
Loretai į akį Jonas irgi buvo kritęs, net jau anksčiau – kai pirmą kartą jį, atvykusi į Tauragę, pamatė stadione. Tąsyk su drauge apkalbėjo, kad neblogas vaikinas – naujas, nematytas. Giminių šiame mieste Jonas neturėjo, tad buvo apgyvendintas sporto mokyklos trenerių kambaryje ant sulankstomos lovos.
Kai Jonas Loretą pakvietė į pirmą pasimatymą kine – pats pavėlavo. Antrasis susitikimas įvyko gatvėje ir tuomet Jonas paprašė, kad Loreta... palenktų jam neseniai įsigyto kostiumo kelnes. Ji sutiko, o kai būsimas mylimasis atėjo pasiimti kelnių – sulaukė pakvietimo į šokius. Tačiau ir į šokius Jonas pavėlavo. Tą vakarą jiedviem pašokti taip ir nepavyko. Loretą šokiams pakvietė kitas vaikinas, o Jonas šoko su jos drauge.
„Grįžusi draugė tikino, kad fainas vaikinas, lygios teisės, eisiu aš pati jį pakviesti. Tačiau Loreta atšovusi, kad ši nė negalvotų: „Jis mano“.
Nuėję į vos kelis pasimatymus jiedu susižadėjo ir apsigyveno kartu Loretos tėvų namuose. Čia gyvena iki šiol.
Pirmą kartą pamatė namų kieme
Apie savo gyvenimą, vestuves, pažintį, požiūrį į šeimą ir kaip nugyventi tiek metų kartu – 15min pokalbis su žinomu Lietuvos futbolo treneriu Jonu Stažiu.
– Kalbamės jau po jūsų auksinių vestuvių jubiliejaus. Kaip praėjo pati šventė?
– Labai puikiai. Mūsų dukra yra siurprizų mėgėja ir ta proga padarė jų nemažai. Pradėjome švęsti futbolo stadione – ten, kur ir susipažinome. Vėliau – vakarienė, muzika, jaukus šokis kartu, rožės. Džiaugiamės, kad vaikai neužmiršo ir padarė tokį siurprizą.
Čia, stadione, su Loreta susipažinome 1973 metais. Čia sutikome ir auksinių vestuvių jubiliejų.
– Prisimenate, kokia buvo toji lemtinga pažintis?
– Taip, viskas per futbolą. Loreta buvo baigusi medicinos mokyklą, medikė. Mums reikėjo, kad per futbolo varžybas būtinai būtų medicinos sesutė.
Pats buvau gavęs paskyrimą į Tauragę, esu kilęs iš Kelmės rajono. Baigiau Kauno valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas). Atvažiavau į Tauragę ir trylika metų žaidžiau už „Taurą“, vėliau jį treniravau.
Kai pamačiau ją, išeinančią iš vasarnamio, pagalvojau: kokia puiki ir graži mergina.
Pirmą kartą Loretą pamačiau, kai kartu su savo draugu, taip pat treneriu Broniumi, Tauragės rajono vaikų sporto mokyklos futbolo skyriui ieškojome medicinos sesutės. Be medicinos sesutės juk negalėjo vykti varžybos.
Tada pirmą kartą su Broniumi ir atėjome į jos namus. Kai pamačiau ją, išeinančią iš vasarnamio, pagalvojau: kokia puiki ir graži mergina. O Bronius man sako: būk ramus, čia mano būsima mergina.
– Kodėl, jau vėliau, suvaidinote traumą?
– Nes buvo graži sesutė. Ne taip smarkiai skaudėjo, kaip rodžiausi. Užkalbinau tada: gal, sakau, susitinkame?
– O kaip nutiko, kad į pirmuosius pasimatymus pavėlavote?
– Pavėlavau, velnias. Bėgau po treniruotės, užkliuvau už tvoros, gerai kad nieko nesusilaužiau. Kai atbėgau – jau kinas buvo prasidėjęs. Pavėlavau ir į šokius. Norėjau išvesti šokti ją, bet Loreta jau šoko su kitu. Išvedžiau šokti jos draugę. Vos nesusipyko jos dėl to.
Pasakysiu paprastai – mes su Loreta susižadėjome draugavę kelias savaites. Jos mama davė leidimą tuoktis. Vieną kartą nuėjome į kiną, vieną kartą – šokius. Tada – pas Loretos mamą vakarienės ir... aš paprašiau jos rankos.
Bėgau po treniruotės, užkliuvau už tvoros, gerai kad nieko nesusilaužiau.
Loretos mama – labai puiki, reta tokių pasaulyje. Ji juokavo: gal jau norit miegoti kartu, gal gandras gali ką nors atnešti?
Taip išėjo, kad visų pirmą mes susituokėme bažnyčioje – kaip sakoma, paėmėme šliūbą. O jau paskui – civilinės metrikacijos skyriuje. Retai taip būdavo.
Buvo sausio 5-oji ir Telšiuose mus sutuokė vyskupas Antanas Vaičius. Nuostabus žmogus, iš prigimties kunigas, kuris kiekvieną žmogų gali atvesti į tikėjimą. Jį pažinojo Loretos mama, tad mus suvedė. Kaip šiandien atsimenu Vaičio pasakytus žodžius: vaikai, kai aš jus surišiu, tai niekas neatriš.
Po šliūbo jau laukėme eilės vestuvėms – jos įvyko vasario 8 dieną. Snigo tądien.
Beje, kalbant juokais, prieš pat vestuves smarkiai susirgau gripu. Reikia ženytis, o aš dieną prieš guliu lovoje su 40 laipsnių temperatūra. Loreta man leisdavo vaistus, turėjau kaip savo sesutę. Gal man Dievas taip norėjo pasakyti, kad apsigalvočiau? (juokiasi).
Iš vestuvių – į futbolo varžybas
– Įspūdinga buvo ir jūsų vestuvių šventė. Smagiai šventėt?
– O Dieve, kaip ošėm, buvo apie šimtas žmonių. Vestuvės labai iškilmingos, Tauragėje gal iškilmingiausios. Mano vardas Jonas, o vestuvės vyko įžymioje Tauragės keramikos gamykloje, kurioje buvo didelė, erdvi kavinė „Kviečia Jonas“.
Loreta gavo vieną populiariausių vyrų Lietuvoje. Paskelbtas 50 populiariausių vardų Lietuvoje nuo 1900 m. sąrašas. Jonas – pirmoje vietoje. Iš viso 126 386 Jonai.
Mūsų vestuvėse buvo du piršliai – pirmą kartą tokį dalyką mačiau.
– Kodėl du?
– Iš mano pusės buvo švietimo skyriaus vedėjas, iš Loretos – vidaus ligų skyriaus vedėjas. Ir jie poromis apsikeitė. Gražu – vieni pavadovauja, paskui kiti.
Seniau juk vestuvės tęsdavosi tris dienas – prasidėdavo penktadienį, o sekmadienį būdavo užbaigiamos. Kaip tik vestuvių šeštadienį mano treniruojama komanda turėjo žaisti futbolo rungtynes. Bandžiau jas perkelti į kitą dieną, bet nepavyko.
Sakau: nepyk, Lorečiukai, aš turėsiu pabėgti. Tik pusantros valandos, niekas per daug nepasiges, jau visi linksmi. Tyliai išėjau, sulošėme varžybas ir tada grįžau. Beje, laimėjome rungtynes prieš Klaipėdą. Kai grįžau – niekas tikrai nepastebėjo, kad jaunikis buvo dingęs.
Suveikė chemija
– Kaip jums atrodo, kodėl taip nutinka – tokia trumpa draugystė, greita santuoka ir – jokių skyrybų, daug metų kartu.
– Man atrodo, kad čia kažkokia chemija. Turi būti chemija. Ir po tiek metų galiu pasakyti: puikesnės žmonos neturi niekas. Man pasisekė su žmona. Pats buvau visokių velnių priėdęs, bet žmonelę turiu auksinę. Manau, kad mus labai vienijo futbolas, per jį viskas ir įvyko. Loretos šeimoje irgi yra futbolininkų.
Turiu pasakyti, kad nuo 1973 metų iki kol baigiau karjerą – Loreta visą laiką su manimi važiuodavo į futbolo varžybas. Suraskit tokią žmoną, kuri beveik 50 metų su vyru kartu važiuotų į varžybas?
Aš ir vaikus treniravau, ir Tauragės „Taurą“, be to, trylika metų pats žaidžiau už šią komandą. Su Loreta mes visą laiką buvome kartu.
– Užauginote du vaikus – Karoliną ir Darių.
– Dabar, jei atsuktume laiką atgal – turėtume penkis vaikus. Gal ne penkis, bet keturis tai tikrai. Jūs galit paklausti, kodėl penkto nenoriu?
– Kodėl?
– Nes, pagal statistiką, penktas vaikas gimsta kinas (kvatoja). Taip, Darius gimė 1975 metais ir dar po dešimt metų – Karolina. Ilgai galvojome, ar norime antro vaiko, dukters.
Buvo toks unikalus dalykas: mes net dirbome kartu, treniravome vieną komandą.
Abiem vaikais aš didžiuojuosi. Sūnus baigė Lietuvos sporto universitetą, jis treneris. Buvo toks unikalus dalykas: mes net dirbome kartu, treniravome vieną komandą suaugusiųjų ir jaunių. To dar nėra buvę Lietuvos futbolo istorijoje, nėra tokio pavyzdžio. Yra, kai tėvas treniravo, o paskui tęsė sūnus, tačiau kad kartu – ne.
– Bet meilę futbolui paveldėjo ir dukra?
– Taip. Karolina iš viso... Ji žinojo, o ir žino, visus pasaulio futbolininkus, net kurių aš nepažįstu. Ji domėjosi viskuo – čempionatais, kada jie vyko, rinko ir nuotraukas. Žinojo futbolo taisykles, jau vaikystėje žinojo, kas yra nuošalė. Tokia ji.
Abu mūsų vaikai užaugo, galiu pasakyti, stadione. Po darželio – iškart į stadioną, kur treniruotės. Karolina padavinėdavo kamuolius, kartu autobusu vykdavo į komandų išvykas. Visą laiką taip.
– Sunku buvo vaikus auginti?
– Man labiau patiko jų darymas, ne auginimas (juokiasi). Loreta auklėjimu rūpinosi, nors, kai gimė dukra, paliko mane su ja mažyte dviem savaitėms – žmonai įtarė sepsį. Kartu su svainiu dvi savaites dukrą ir auginome.
Svarbiausia – nesusireikšminti
– Kaip nugyvenote tas penkias dešimtis metų? Šeimoje, matyt, visko būna?
– Žinoma, kad visko būna, bet kalčiausias būdavau aš. Loretos nėra dėl ko kaltinti. Svarbiausia – visada žmonai reikia leisti vadovauti. Jei neleisi – gyvenimo nebus. Turi moteris vadovauti, o vyras dirbti savo darbus.
Aišku, mes jauni apsiženijome, man buvo 22, jai – 20. Labai jauni. Visą laiką galvodavau: kaip bus, kai ta senatvė ateis? O dabar jau eina 73-eti metai. Prabėgo kaip viena diena.
Kelių dalykų man gyvenime gaila. Pirmasis – prabėgusios jaunystės, o antras – kad galėjau su jaunesne ženytis, 18-mete (kvatojasi).
Visą laiką galvodavau: kaip bus, kai ta senatvė ateis? O dabar jau eina 73-eti metai. Prabėgo kaip viena diena.
Žinot, kaip sakoma? Sakoma, kad žmonos yra jaunos ir gražios. Dabar tik gražios. Nors Loreta jau pensijoje, bet mano pensininkė dar dirba, turi savo nuosavą optiką. Jei kada reikės akinukų – kreipkitės. O aš jau baigiau karjerą, dabar esu namų sargas.
Gal taip yra, kai visad esi užimtas darbu? Loretos darbas irgi sunkus buvo, budėjimai naktiniai. Man – varžybos, taip pat ir savaitgaliais. Gal taip ir greičiau viskas prabėgo, nesėdėjome namuose, nebuvo kada pyktis.
– Yra koks nors sėkmingos santuokos receptas?
– Aš galvoju, kad iš pat pirmo karto turi nudurti širdį – turi taip patikti. Jei tokio nudūrimo nėra... Kaip ir sakiau, chemija turi būti, kitaip nieko gero neišeina. Pagyvena porą metų ir skiriasi.
O mano gyvenimo credo paprastas. Nors esu vadinamas nusipelniusiu treneriu, gavęs apdovanojimų, nors daug dirbau, man sekėsi, bet svarbiausia gyvenime yra nesusireikšminti, būti tokiu, koks esi.
Kartais gali kuo pasididžiuoti, pasikabinti ant krūtinės medalį, bet tai niekis. Jis tik parodo, kad tu gerai dirbai. Baisiausia, kai žmogus susireikšmina ir ypač dėl mažų dalykų. Ir, aišku, dar gyvenime svarbu dirbti savo mėgstamą darbą.
Ko reikia šeimoj? Mylimo darbo ir mylimo žmogaus, daugiau nieko. Ne piniguose laimė. Fanatiškai reikia mylėti, fanatiškai ir dirbti. Po truputį neišeina.
Svarbu išmokyti žmoną žvejoti
– O kaip apibūdintumėte jausmą po 50 kartu nugyventų metų? Meilė?
– Aš ir dabar Loretos dar paklausiu, ar mane myli. Jau sunkiau, bet galva linkteli.
– Tiesa, kad mus traukia priešingybės?
– Tas ir yra – vienintelis aš galiu gyventi su Loreta, kiti negali. Ji – Skorpionas, o aš Dvynys. Dvynukai geriausiai sugyvena su Skorpionais, kiti ženklai nesugyvena. Pasisekė man Skorpioną pagauti, tiesa, kartais šiek tiek įkasdavo.
– Kartą girdėjau posakį, kurį pasakė viena aktorė apie savo vyrą: užmušti jį norėjau daug kartų, bet skirtis – niekada. Jums taip nebuvo?
– Loreta, girdėjai? Ar taip buvo? Ne, sako Loreta, užmušti manęs ji nenorėjo, bet per sprandą suduoti – taip.
– Kaip šeimoje išgyventi konfliktus, emocijas suvaldyti?
– Su Loreta daug nesiginčiju. Arba sakau, kad baik, arba tyliu iš viso. Mes vienas ant kito ilgai nepykstame, nors būna situacijų, kai ant manęs papykti reiktų ilgiau.
Dar žinot kas? Santuokos pradžioje svarbu žmoną išmokyti žvejoti, o paskui – nupirkti meškerę. Aš taip ir padariau, o dabar Loreta yra viena geriausių žvejų Tauragės apskrityje. Tokias lydekas traukia, kad man seilė varva. Gali būti prūdas, kuriame nėra žuvies, bet ji kad ir mažą žuvelę vis tiek pagaus. Suranda žuvį bet kur.
Santuokos pradžioje svarbu žmoną išmokyti žvejoti, o paskui – nupirkti meškerę.
Žvejybą mėgstame mes abu. Už Tauragės apie 40 kilometrų, Šilalės rajone, yra tokia Upyna – ten važiuodavome žvejoti. Nusipirkome didelę valtį ir keliaudavome po darbo. Grįžtame, būdavo, apie pirmą–antrą valandą nakties, o Loretai darbas juk nuo aštuntos ryto. Man – vėliau, tad galėdavau pamiegoti. Metus laiko kone kasdien važiuodavome. Traukdavome lynus ir abu valgydavome.
– Kas dabar jums pilnatvė, džiaugsmas?
– Maždaug prieš penkerius ar šešerius metus aš jau, galima sakyti, buvau miręs – plyšo pilvo aorta. Tai taip išeitų, kad Loreta jau penkeri metai kaip našlė? Esu kaip iš pomirtinio gyvenimo.
Galvoju, kad gal Dievas specialiai taip padarė? Žiūrėjo, kokia mano žmona?
Nesitikėjau tokio pagerbimo, kad taip lankytų mane – kiekvieną dieną iš Tauragės važiuodavo į Klaipėdos ligoninę. Buvau komoje, 12 parų nekalbėjau. Jos abi su dukra būdavo prie manęs. Gerbiu ir myliu dar labiau.
– Turbūt pilnatvė ir yra užauginti vaikai, buvimas kartu?
– Tai aišku. Gal dar kokį didesnį karpį pagauti.
