Kompozitorius ir dailininkas gilinosi į lietuvių liaudies dainas, mokėsi kalbėti gimtąja kalba ir netgi kūrė modernią lietuvišką muzikos terminiją.
Šiemet, minint Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės 140-ąsias gimimo metines, puiki proga prisiminti šią ypatingą porą ir jų bendrą indėlį į lietuvių kalbą bei kultūrą.
Apie tai, ką lietuvių kalba reiškė M.K.Čiurlioniui ir kaip ji atsispindėjo jo kūryboje, portalui15min papasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė dr. Nida Gaidauskienė.
– Gerbiama Nida, ką Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui reiškė būti lietuviu?
– Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gyveno įdomiu laikotarpiu – kai Abiejų Tautų Respublikos (ATR, 1795 m. galutinai išdalintos į Prūsijos karalystės, Austrijos ir Rusijos imperijų teritorijas) patriotai tebevartojo istorinę lietuvio sąvoką, tačiau sykiu jau formavosi moderni lietuvybės samprata. Iš 1901–1902 m. Leipcige muziką studijuojančio jaunuolio laiškų matyti, kad tarp vokiečių jam teko prisistatinėti esant lenku; bičiuliai lenkai neabejodami Mikalojų Konstantiną siejo su Lietuva. Tačiau sudėtingas idėjas jis išsakydavo lenkų kalba, kuria buvo įpratęs šnekėtis su namiškiais ir su bendramoksliais kunigaikščio Mykolo Oginskio aplinkoje Plungėje bei Varšuvoje, kur studijavo muziką ir vėliau dailę.
Naujoji lietuvybės samprata tuo metu dar nebuvo galutinai susiklosčiusi: šį procesą apsunkino Rusijos valdžios įvestas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, galiojęs keturiasdešimt metų. Juo siekta daugybę etninių lietuvių, kurie kalbėjo įvairiausiomis tarmėmis ir šnektomis ir dar tik mokėsi skaityti, įpratinti prie vadinamosios graždankos (kirilikos rašmenimis spausdinti lietuviški tekstai spaudos draudimo metais). Valstybinėse mokyklose moksleiviai skatinti dalyvauti stačiatikių liturgijos apeigose. Tokiu būdu greta katalikybės, kaip konfesinės tapatybės formos, ryškėjo kitas svarbus tautos skiriamasis bruožas – kalba, kurią M.K.Čiurlionis pirmiausia patyrė kaip dainuojamąją – tautos lyrizmą atskleidžiančią – kalbą, neatsiejamą nuo melodijos.
Jaunas kompozitorius greit pagavo to meto Europos nacionalinių sąjūdžių muzikams būdingą dėmesį folklorui, jis ėmė rinkti ir harmonizuoti lietuvių liaudies dainas, kurių mokėjo ir jo mama. Savo daugiabalses dainų išdailas (palydinčiais balsais ar akordais papildytas melodijas) jis ėmė repetuoti su Varšuvos lietuvių savitarpio pagalbos draugijos choru, vyko su juo į gegužines žaluma apkaišytais vežimais, kaip chorvedys patyrė daug šilto dėmesio iš choristų. Stipriausią bendruomeniškumo jausmą išgyveno girdėdamas visiems kartu pilna krūtine traukiant dainas lietuvių kalba. Jų skambėjimas gamtoje žadino jo lietuviškos tapatybės jausmą, kėlė visaapimančios sinestezės (gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis, jungtinis jutimas) pajautą, kurią jis gražiai išsakė savo straipsnyje „Apie muziką“:
„...Aplinkui, kur pažvelgsi, žemė žalia pušų juosta apjuosta, tyla ir pilku dangumi pridengta. Ir štai iš tolo, iš už kalnelių atskrenda daina:
Oi giria, giria, girele žalioji! –
Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią – ir į pilkąjį dangų. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžina primena. Eikit ir paklausykit, o kas nėra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamas ir tą pajus“.
Tad gilindamasis į dainuojamąjį tautos paveldą, harmonizuodamas dainas M.K.Čiurlionis ėmė save suvokti kaip modernų lietuvį. Tada parašė ir garsųjį laišką, kuriuo pasiryžo skirti visus savo sukurtus ir būsimus darbus Lietuvai. Prieš gerus 200 metų išleistame Dainų rinkinyje Liudvikas Rėza, po kelerių metų pelnęs Karaliaučiaus universiteto profesoriaus pareigas, pastebėjo, kad etninei grupei nykstant, jos dvasia dažnai lieka gyvuoti dainose. Vilniuje menininko sutikta artima siela Sofija Kymantaitė viešai skelbė, kad šitos dainos – ne antkapinis paminklas lietuviams, kad šiandien tebėra gyva tas dainas dainuojanti tauta. Greta kalbos, apie kurios archajiškumą universitetuose kalbėjo indoeuropeistai, lietuvių tautinio judėjimo vedliams dainos tapo svarbiu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu.
– Kaip M. K. Čiurlioniui sekėsi gaivinti šnekamąją lietuvių kalbą?
– Detaliai negalime atkurti, kaip vyko šis procesas, tačiau jau laiške iš Varšuvos jis užsimena, kad mokosi kalbėti lietuviškai. Išlikusioje menininko korespondencijoje, rašytoje lenkų kalba, pasirodo lietuviški žodžiai: brolis, rauda, svajojimas ir kt. Artimesnio bendradarbiavimo su lietuviais laikotarpiu virš savo autografo pirmosios „Č“ jis nupiešia „paukščio sparnus“ – perima iš čekų pasiskolintą diakritinį ženklą, Jano Huso įtvirtintą jų kalboje XV a. (Prahoje nemažai laiko praleido Jonas Basanavičius). Į Čiurlionių namus Druskininkuose pradėtas prenumeruoti dienraštis Vilniaus žinios, kuriame tekstas buvo renkamas su visais moderniai lietuvių abėcėlei būdingais diakritiniais ženklais. 1907 m. lapkritį Vilniuje klausydamasis tuo metu pradedančios literatės Sofijos Kymantaitės pranešimo apie Vinco Kudirkos grožinę kūrybą ir vertimus, jis nusprendžia, kad ši daili prasilavinusi mergina bus jo lietuvių kalbos mokytoja – ir šioji, suprantama, neatsisako. Mat dažnų susitikimų metu jiedu artimiau pažino vienas kitą, šioji pažintis peraugo į meilę – po pusmečio jiedu susižadėjo, o 1909 metų pirmą dieną – susituokė.
Sofijos Čiurlionienės, kurios gimimo 140-metį šiemet švenčiame, atsiminimai teikia daugiau žinių apie Mikalojaus Konstantino lietuvių kalbos pamokas. Jų metu atsiversdama Jono Jablonskio parengtą gramatiką, skaitydama Liudviko Rėzos, brolių Juškų dainynus, Sofija plėtė savo „mokinio“ žodyną. M.K.Čiurlionį ypač žavėjo daiktavardžiai su galūnėmis -is, -ys, -as, -us. Net galvą purtydavo juos tardamas. Yra išlikę keletas trumpų menininko laiškelių lietuvių kalba (vienas iš jų – choristei Juzei Lietuvninkaitei). Pasak vargonininko Juozo Žilevičiaus, Plungėje su juo M.K.Čiurlionis įprastai kalbėdavosi lietuvių kalba, ir tik pristigęs žodžių pereidavo prie lenkų žodyno.
Menininkas lietuvių spaudoje paskelbė pluoštelį savo straipsnių – už minčių dėstymą gražia lietuvių kalba turėtume būti dėkingi jo sužadėtinei ir žmonai, kuri ne vieną šių straipsnių išvertė. Sofija galimai atliko ir kompozitoriaus kantatos „De Profundis“ teksto vertimą iš lenkų kalbos. Su kitais muzikais – Česlovu Sasnausku, Juozu Tallat-Kelpša – M.K.Čiurlionis ėmėsi kurti lietuviškos muzikos terminijos žodyną: plėtė moderniai tautos kalbai būtiną kultūrinių sąvokų lauką.
– Regis, muzikas ir dailininkas išsirinko vieną geriausių anuometinių lietuvių kalbos mokytojų? Juk ir tarpukariu Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės nuopelnai puoselėjant lietuvių kalbą buvo išskirtiniai.
– Ne vienas amžininkas liudijo, kad Sofijos žodynas buvo sodrus; ramus, gražaus tembro balsas, puiki tartis. Ji kalbėjo labai sklandžiai, aiškiai žinodama, ką nori pasakyti. Tai liudija ir grožiniai tekstai. Rašytojų suvažiavimų idėją, lietuvių kalbos kultūros klausimus ji kėlė spaudoje, savo eseistikos knygoje Lietuvoje – 1911 m. rengė pranešimą Lietuvių mokslo draugijoje, įsitraukė į Skaitymų (1911), pirmųjų literatūros vadovėlių (1913, 1918), chrestomatijų (1918) rengimą. Gyvendama Vilniuje, lietuvių kalbos mokė ne tik M.K.Čiurlionį – ją kaip mokytoją kvietėsi ir bajorai, ir kiti kilmingesnio luomo atstovai.
Išties tarpukariu S.Čiurlionienė pasižymėjo kaip kalbos praktikė, pedagogė. Nuo 1925 m. trylika metų ji dėstė lietuvių kalbą Lietuvos universitete (1930 m. jis pervadintas Vytauto Didžiojo universitetu). Netgi ketino rengti disertaciją apie kalbos dėstymo metodologijas: ta proga lankėsi Prancūzijos, Šveicarijos pavyzdinėse mokyklose. Greta autorinės kūrybos, ėmėsi vertimų iš prancūzų kalbos – Molière’o, Gustavo Flaubert'o (kartu su Juozu Urbšiu) ir kitų rašytojų. Kadangi daug vertimų buvo gana prastos kokybės, nuo 1926 m. savo namuose Kaune kas savaitę M.K.Čiurlionio našlė būrė žinomus rašytojus, kultūros veikėjus, vertėjus. Ilgainiui šie susitikimai, vykę iki 1937 m., buvo pavadinti „Kalbos šeštadieniais“. Jie davė pradžią žurnalui Gimtoji kalba: pirmaisiais metais (1933–1934) S.Čiurlionienė buvo žurnalo redaktorė, vėliau iki 1941 m. leidinį kuravo Lietuvių kalbos draugija.
– Kuo lietuviška M.K.Čiurlionio tapyba? Ar savo paveiksluose jis naudojo simboliką iš lietuvių mitologijos?
– Menininkas savo paveiksluose kūrė Lietuvos vaizdinį, jos mitą, suformuotą Romantizmo autorių Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Sirokomlės, Juozapo Ignoto Kraševskio ir kitų kūryboje. Tiksliau – mėgino perteikti šio mito kvintesenciją, kurią galėtume nusakyti kaip mistinės, paslaptingos dvasios persmelktą gamtovaizdį su ąžuolu galiūnu, šventais aukurais, žalčiais, vaidila, koplytstulpiais, savita augalija ir bekraščiais dangumi bei jūra. Šiai darnai ir kaži kokiam ore plevenančiam ilgesiui perteikti jis pasitelkė šiaurės kraštams būdingą prigesintą, subtilų koloritą – rašytoja Šatrijos Ragana jį siejo su natūraliais lietuviškų audinių dažais. Šie motyvai susilieja su civilizacijų archaikos elementais, užuominomis į kriptografijos ženklais užšifruotą žinią, galų gale – su pačios visatos simbolika.
Katalikų kunigas, publicistas ir literatūros kritikas Adomas Jakštas (tikr. asmenvardis – Aleksandras Dambrauskas) tvirtino, kad M.K.Čiurlionio kūryba ištisai kosmopolitiška, joje nėra nė lašo lietuviškumo. Toks siauras požiūris viešoje polemikoje susilaukė tinkamo atkirčio: negi tik nutapius vyriausybę, įsibridusią į Nemuną, turėsime tautinio stiliaus pavyzdį? Tautinį stilių dailininkas, kaip ir dera, realizavo kurdamas taikomosios dailės projektus.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
