Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 23d. 13:29

Kai žodžiai keičia gyvenimus: aktorė A.Čepaitė pataria, ko imtis, kad kalba pagerintų santykius, atneštų finansinės sėkmės

Žodžiai nėra tik būdas išreikšti savo mintis. Žodžiai lemia milžiniškus pokyčius. Tai liudija viešojo kalbėjimo mokytoja, aktorė Adrija Čepaitė – į ją kreipiasi žmonės, neretai norintys išmokti kalbėti taip, kad jų klausytų minios. Galiausiai įvyksta didesni virsmai: gerėja sveikata, santykiai su aplinkiniais bei finansinė padėtis.

„Mano gyvenime yra stebuklingų pavyzdžių, kai žmonės atėjo pas mane mokytis viešojo kalbėjimo, ir mes tikrai dirbom su kalba. Tiksliau – pats žmogus keičia savo kalbą, o aš esu stebėtojas.

Galiu papasakoti pavyzdį žmogaus, su kuriuo dirbu dešimt metų. Kai susipažinome, jis gėrė antidepresantus, nes sirgo gilia depresija, dėl sveikatos būklės turėjo didžiulių problemų versle ir byrančią šeimą.

Šiandien jis bėga maratonus, turi naują šeimą ir labai stipriai išsiplėtusį verslą. Ir jis viską padarė pats. Viską. Aš tik stebėjau“, – tinklalaidėje „Berta&Taks“, kalbinama Jolitos Macelytės, pasakoja viešojo kalbėjimo mokytoja A.Čepaitė.

Nevienoda vidinė ir išorinė kalba suskaldo asmenybę

Retorikos mokanti aktorė sako, jog dažnai problemos kyla iš to, kad žmogus yra susidvejinęs ar net susiskaldęs į kur kas daugiau asmenybių: vienaip bendrauja su žmonėmis savo mintyse, kitaip kalba šeimoje, su draugais, kolegomis ir t.t.

„Toks žmogus gali daryti karjerą, turėti pomėgių, gražų socialinį gyvenimą ir, tikėtina, labai didelį nerimą širdyje, daug baimių ir lubas, kurios neleis jam pasiekti tokio potencialo, kuris jame yra.

Tik būdami nedaloma asmenybe, nepatirdami vidinio skilimo, mes iš tiesų sugrįžtame į vidinę ramybę ir į tiesą su savimi. Skamba tarsi iš dvasingų vadovėlių, bet taip nėra.

Kai ateina į tiesą su savimi, žmogus yra įgalus prisiimti atsakomybę už tai, kas jis yra. Už savo mintis, už savo veiksmus, už savo žodžius“, – pabrėžia A.Čepaitė.

LNDT nuotr/Adrija Čepaitė
LNDT nuotr/Adrija Čepaitė

Asmenybės susiskaldymas būtent ir pasireiškia per kalbą. Todėl verta pastebėti, ar mintys sutampa su žodžiais.

„Pirmas klausimas: ar mano vidinė kalba skiriasi nuo to, ką aš kalbu išorėje? Ar aš savo žmoną vadinu „mieloji pelyte, katyte, Zosyte“, o viduje sakau „šita“? Tai reiškia, kad žmogus dalinasi mažiausiai į du personažus viduje ir turi save vieną, ir save kitą.

Dažniausiai tokie žmonės save vadina „tu“. Jie sako: „kai tu galvoji tą ir tą, tai tu tada darai tą ir tą“, kalbėdami apie save. Yra žmonių, kurie kalba trečiuoju asmeniu, sakydami „jis“ pasakodami apie save“, – pasakoja pašnekovė.

Tik būdami nedaloma asmenybe, nepatirdami vidinio skilimo, mes iš tiesų sugrįžtame į vidinę ramybę ir į tiesą su savimi.

Keičiant mintis tenka griebtis kalbinės dietos

Viešojo kalbėjimo mokytoja pripažįsta, kad suaugusiems, skirtingai nei vaikams, suvienodinti kalbą nėra lengva: „Pirminis žingsnis yra pažinti save ir atrasti esminius atramos taškus, kokia mano kalba yra, ką dabartinis mano kalbėjimas kuria ar sukūrė mano gyvenime, kaip tai susieta su mano leksika, kaip tai yra susiję su mano vidiniu ir mano išoriniu kalbėjimu.“

Suvokus individualias kalbos pasekmes, pradžioje tenka save riboti. „Esame tam tikroje kalbinėje dietoje, minčių dietoje – kurį laiką stabdome atėjusią mintį ir ilgainiui ji nebeateina, - sako A. Čepaitė. – Mūsų sąmonė yra tokia išmintinga, kad vėliau ji išjungia tą mintį jai negimus. Nes sąmonė žino, kad mintis nebus realizuota.“

Vis dėlto, anot pašnekovės, tai padarius, žmogus galiausiai pajaučia pokyčius trijose savo gyvenimo srityse: sveikatos, santykių ir finansų. Tai lemia su minčių ir išorine retorika besikeičiančios intencijos, kurių pastūmėti imamės veiksmų. „Aš pakeičiu vidinę kalbėseną, esu tiesoj su savimi, prisiimu atsakomybę už savo veiksmus – už kiekvieną savo veiksmą. Vadinasi, aš prisiimu atsakomybę už savo intencijas, nes kitaip aš nesuprasiu savo kalbos“, – akcentuoja A.Čepaitė.

Pataria iš kalbos išbraukti skundus, apkalbas ir savigyrą

Būtent nuo savo intencijų, lemiančių jūsų išsireiškimus, A.Čepaitė ir pataria pradėti, norint tikrų pokyčių gyvenime: „Labai dažnai žmogus pirma sako, o po to galvoja. Prieš išsižiojant reikėtų savęs paklausti, iš kokios intencijos aš judu, ko aš iš tiesų noriu sakydamas šitą sakinį, ko aš tikiuosi. Tai pirmas žingsnis.

Tuomet būtina suvienodinti vidinę ir išorinę kalbą. Žodžiai, kuriais aš kreipiuosi į žmones išorėje, taip pat turėtų skambėti ir mano vidinėje kalboje. Jei aš mamą telefonu vadinu mamyte, tai ir viduje turėčiau sakyti „mamyte“. Jeigu aš savo vyrą vadinu vardu, tuomet ir viduje nepridedu epiteto“, – dėsto A.Čepaitė.

Ji siūlo iš kalbos eliminuoti skundus, savigyrą ir apkalbas: „Mes net nejaučiame, kad apkalbinėjame. Apkalbos yra labai smagu, didelis malonumas, tai siūlau draugiškai apkalbinėti save.

Dar vienas momentas, kuris iš esmės keičia mūsų gyvenimą, yra išėjimas iš būtojo ir būsimojo laikų – net esamuoju laiku mes galime kalbėti apie ateitį. Galime sakyti: „Po dešimties metų aš darau tai ir tai.“ Nei būtajame, nei būsimajame laike nėra jokios energijos ir jėgos. Nei už būtąjį laiką, nei ypač už būsimąjį laiką negalime prisiimti atsakomybės. Kol mes nesame ten, mes nesame galios šaltinyje. Galios šaltinis yra tik čia ir dabar.“

Kaip dažnai tariate žodį „ne“?

Retorikoje svarbūs ir patys žodžiai, kuriuos vartojame. Pirmiausia viešojo kalbėjimo mokytoja pataria kalbant apie save kalbėti pirmuoju asmeniu. A.Čepaitės teigimu, dažniau tariant „aš suprantu“, „aš padariau“, įgaunama galios bei prisiimama atsakomybė už savo veiksmus.

Taip pat retorikos mokytoja skatina kiek galima labiau vengti neiginių. „Neiginių turime milijardus. Neiginiai yra tokie nedideli stop ženklai pačiam sau, kai žmonės sako: „ne, tai taip“, „ne, tai faktas“. Kam tas „ne“? Tai tarsi apsidraudimas. Jei mes sutinkame – sakome „taip“, jeigu nesutinkame, sakome ne, bet ne „ne, tai taip“, – akcentuoja pašnekovė.

Galiausiai, keičiant kalbos įpročius, A.Čepaitė siūlo apibendrinti pokalbius: „Apibendrinti labai svarbu tam, kad mes padėtume tašką, kad susitarėme dėl to paties, supratome tą patį. Tai darbe labai gerai veikia, kai vadovas mano, kad jį suprato vienaip, pavaldinys suprato visai kitaip, po to vyksta nesusipratimai.

Tai pradžiai tiek. Čia jau labai daug“, – patarimus, kaip tvarkyti kalbą, užbaigia retorikos mokytoja A. Čepaitė.

Viso pokalbio su viešojo kalbėjimo mokytoja bei aktore Adrija Čepaite klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką