Sekite 15min Google
„Problema nėra tai, kad mūsų bažnyčioje gali atsirasti blogas žmogus. Problema atsiranda tada, kai mūsų sistema jo nesustabdo“, – sako G.Satkauskas.
Kunigas apie viešumon iškilusias skaudžias istorijas apie galimą nepilnamečių seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje prakalbo naujausiame tinklalaidės „Šventas reikalas“ epizode. Šiuo vaizdo įrašu jis sutiko pasidalinti ir su 15min skaitytojais.
„Šios krizės centre nėra mano kaip kunigo diskomfortas“
Dvasininkas pabrėžia, kad šioje situacijoje kalba ne kaip pašalinis stebėtojas.
„Aš pats esu Vilniaus arkivyskupijos kunigas. Tai yra mano bažnyčia, mano arkivyskupija, mano broliai, kunigai, kad ir kaip sunku kartais tą sakyti, mano vyskupas“, – sako jis.
G. Satkauskas pripažįsta, kad kunigams skaudu, kai dėl kitų veiksmų visuomenė ima juos vertinti vienodai. Tačiau, jo teigimu, Bažnyčia negali susitelkti į savo pačios diskomfortą.
„Visa tai gali būti tiesa, bet šios krizės centre nėra mano kaip kunigo diskomfortas. Centre yra ir turi būti žmogus, kuris galėjo būti išnaudojamas būdamas vaiku“, – pabrėžia kunigas.
Todėl, pasak jo, dabar ne laikas piktintis visuomenės reakcija: „Mes žinome, kad ne visi kunigai nusikaltėliai. To įrodinėti nereikia.“
Svarbiausias klausimas, anot jo, turėtų būti, ką Bažnyčia padarys dėl žmonių, kurie galėjo patirti seksualinį smurtą.
„Ką mes padarysime, kad žmogui, kuris patyrė seksualinį smurtą, būtų saugu prabilti? Ką mes padarysime dėl teisingumo?“ – klausia dvasininkas.
Taisyklės yra. Bet ar jos veikia?
Kunigas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Bažnyčia jau turi nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos gaires. Jos galioja nuo 2022 metų, tačiau vien jų egzistavimo, jo manymu, nepakanka:
„Negalima pasakyti, kad neturime taisyklių. Turime. Ir būtent todėl šiandien klausimas daug nemalonesnis. Ar jos veikia?“
G. Satkauskas sako, kad tikrasis institucijos išbandymas prasideda ne tada, kai išaiškėja tiesa apie nusikaltimą, o tada, kai gaunamas pirmasis signalas.
„Kas jį išgirsta? Ar juo patikima, ar žmogus žino, į ką kreiptis? Ar tas signalas dokumentuojamas? Ar informacija pasiekia valstybės institucijas, ar galimas pavojus sustabdomas?“ – sako dvasininkas.
Būtent todėl jis siūlo nepriklausomą išorinį auditą, kuris nevertintų konkrečių žmonių kaltės, bet patikrintų, kaip veikė pati sistema.
Kunigo manymu, nereikia skubėti rengti dar vienų mokymų, kol neaišku, kas nesuveikė.
„Ne dar vieni mokymai prieš suprantant, kas nepavyko. Pirmiausiai diagnozė ir paskui gydymas“, – akcentuoja G.Satkauskas.
„Pagalba negali būti mainais į tylą“
G.Satkauskas taip pat siūlo sukurti nacionalinį pagalbos fondą žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje. Jo teigimu, pagalba turėtų apimti psichologines, psichoterapines, psichiatrines, medicinines ir teisines paslaugas.
Tačiau svarbiausia, jo manymu, kad žmogus netaptų priklausomas nuo konkretaus vyskupo geranoriškumo:
„Pagalba negali būti mainais į tylą. Pagalba nukentėjusiesiems nėra viešųjų ryšių priemonė. Ji nėra kompensacija už lojalumą institucijai.“
Kunigas taip pat siūlo sukurti nepriklausomą pranešimų kanalą, kad žmogus, norintis pranešti apie galimą nusikaltimą, nebūtų priklausomas vien nuo tos pačios institucijos.
„Jeigu mano brolis kunigas nusikalto, nenoriu, kad bažnyčia jį gintų“
G.Satkauskas pabrėžia, kad negali būti kaltas dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, tačiau tai neatleidžia nuo institucinės atsakomybės:
„Kaltė ir atsakomybė nėra tas pats. Aš nesu kaltas dėl nusikaltimo, kurio nepadariau, bet galiu prisiimti atsakomybę už instituciją, už bažnyčią, kuriai priklausau.“
Jo teigimu, tai reiškia ir atsisakymą aklai ginti kolegas.
„Jeigu mano brolis kunigas nusikalto, nenoriu, kad bažnyčia jį gintų. Jeigu mano vadovas suklydo, nenoriu, kad jo pareigos taptų apsauga nuo atsakomybės“, – pabrėžia jis.
Kunigas taip pat pasisako už nulinę toleranciją tais atvejais, kai seksualinis nepilnamečio išnaudojimas įrodytas.
„Kai seksualinis nepilnamečio išnaudojimas įrodytas, jokio grįžimo į kunigystę. Nei kitoje parapijoje, nei po penkerių metų, nei kitame mieste, nei ten, kur žmonės tiesiog nežino“, – tikina G.Satkauskas.
„Ką konkrečiai pakeisime ir iki kada?“
G.Satkauskas ragina Bažnyčią atsakyti ne bendrais pažadais, o konkrečiais veiksmais.
„Ne tiesiog sakyti, kad stiprinsime, kad stengsimės, kad sieksime, kad skirsime daugiau dėmesio. Koks veiksmas, kas už jį atsakingas, koks terminas. Kaip žmonės galės patikrinti, kad tai padaryta?“ – akcentuoja dvasininkas.
Jo teigimu, Bažnyčia turi pasirinkimą – ginti sistemą arba ją taisyti.
„Mes kiekvienas turime pasirinkimą ginti sistemą arba ją taisyti. Ir aš nuoširdžiai renkuosi taisyti“, – sako dvasininkas.
Pabaigoje jis grįžta prie, jo manymu, esminio klausimo – ar Bažnyčia pasirengusi išgirsti žmogų dar prieš užverdant viešam skandalui.
„Institucijos moralinis egzaminas prasideda ne tada, kai pasirodo viešas skandalas. Jis prasideda tada, kai pirmasis žmogus pasako, kad čia kažkas negerai. Ar mes pasirengę jį išgirsti?“ – klausia G.Satkauskas.