Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 26d. 20:35

Karaliaučiaus lietuviai: tarp savų – svetimi, tarp svetimų – smerkiančių žvilgsnių varstomi

Karaliaučiaus sritis Gerumu dalintis gera
123rf.com nuotr. / Karaliaučiaus sritis

„Iš kitos Nemuno pusės Lietuva atrodo tokia graži, tarsi pasakų šalis. Ne vien vaikams – suaugusiems irgi“, – tikina Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės įkūrėjas ir vadovas Sigitas Šamborskis. Labiausiai į vakarus nutolusioje Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje gyvena nemažai lietuvių, kurie puoselėja gimtąją kalbą, moko atžalas Lietuvos istorijos ir papročių.

Vis dėlto vakariausioje Rusijos dalyje gyvenimas ir vertybės nė iš tolo neprimena tų, kurios galioja vakarietiškajame pasaulyje. Dėl šios priežasties lietuviams Karaliaučiuje kovoti už savo tautinį identitetą neretai tenka iš paskutiniųjų, neskaičiuojant nei laiko, nei rublių.

Negana to, žmonių iš už kitos Nemuno pusės mažai kas belaukia pačioje Lietuvoje: joje giminių daugelis jau nebeturi arba nuo jų atitolo, o iš lietuvių lūpų jų pusėn pasigirsta tokie epitetai kaip „antrarūšiai“ arba „rusiniai“.

Po padidinamuoju stiklu

„Esame tarsi kažkokiuose rėmuose. Jeigu gyvendamas Karaliaučiuje lietuvių kalbą deklaruoji gimtąja bei dalyvauji tautiečių susibūrimuose, santvarkai jau keli įtarimą, o ji tau – įtampą kasdienybėje. Specialiosios tarnybos stebi, kas su kuo susitinka, kas kam skambina. Tenka susidurti ir su „ultrapatriotų“ išpuoliais. O tam, kad Lietuvoje vystančiuose renginiuose mūsų bendruomenės folkloro ansambliai galėtų pasirodyti, kartais tenka nueiti ilgą kelią bandant gauti leidimus, sveikatos draudimus ir vizas“, – neslepia S.Šamborskis.

Bendruomenės albumo nuotr./Karaliaučiaus folkloro ansamblių vaikams repeticijas atperka galimybė savomis akimis išvysti Lietuvą
Bendruomenės albumo nuotr./Karaliaučiaus folkloro ansamblių vaikams repeticijas atperka galimybė savomis akimis išvysti Lietuvą

Tuzinas šviesuolių pateko į „juodąjį sąrašą“

Kitapus Nemuno lietuvių kalbos mokytojai ir folkloro ansamblių vadovai veikia visuomeniniais pagrindais. Pasak Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės pirmininko, pasitaiko, jog toji veikla tampa nemenku iššūkiu ne vien šviesuoliams, bet ir pastarųjų šeimų nariams:

„Dėl lietuvybės propagavimo nuosavas verslas arba pozicija samdomame darbe ir gyvenimas apskritai apkarsta. Pasitaiko, kad mūsų kolektyvų vadovės turi daryti pertrauką, kad iš darbo nebūtų atleisti artimieji. Lukteli žmona kol, tarkime, sutuoktinis išeina į karinę pensiją, ir tik tuomet tęsia švietėjišką veiklą. Beje, dar prieš dešimtmetį bendruomenei talkino visas būrys iš Lietuvos atvykstančių misionierių, kurie vedė tenykščiams vaikams gimtosios kalbos pamokas, folkloro dainų, šokių būrelius. Pamažu šie pedagogai tapo „persona non grata“. Pasienyje juos apsukti atgal į Lietuvą pareigūnai atrasdavo pretekstą, nepaisant to, kad realios priežasties dažniausiai net nebūdavo. O kartais pasakydavo tiesiai šviesiai: „Rusijos ir Lietuvos santykiai komplikuoti, todėl apsisukite ir grįžkite atgal“. Jeigu Lietuvoje egzistuoja rusofobija, ten, Karaliaučiuje, vyrauja savotiška „eurofobija“.“

Lietuvių kalba gimtoji – 10-čiai tūkstančių

Šiandien dešimtyje didesnių bei mažesnių Karaliaučiaus miestų ir miestelių veikia oficialios sekmadieninės lietuvių kalbos mokyklos, susibūrę keli vaikų ir suaugusiųjų folkloro ansambliai.

Važiavo jie į Gumbinę parsivežti kanceliarinių prekių vis burnodami: „Ko jūs čia vis tempiate visokias proklamacijas iš šitos nevykusios šalies?“. Taigi mes, pasirodo, nevykusi šalis. Tik ar tikrai tokie nevykėliai esame?

„Kiek tik mūsų galimybės leidžia, stengiamės kultūros, švietimo darbuotojus siųsti į seminarus, etnologijos kursus Lietuvoje. Pirmiausia, kad pažintis megztų ir kolegoms Lietuvoje papasakotų apie gyvenimą kitoje Nemuno pusėje. Ir, žinoma, kad tobulėtų, žinių semtųsi ir jomis su bendruomene sugrįžę pasidalintų“, – 15min pasakoja Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės pirmininkas S.Šamborskis.

O dalintis išties yra su kuo – visuomeninei, kultūrinei ir švietėjiškai veiklai Karaliaučiuje buriasi tūkstančiai lietuvių. Vieną iš seniausių indoeuropiečių kalbų gimtąja deklaruojančių ir ja iki šiol tarpusavyje bendraujančių, daugiausia pasienio ruožuose gyvenančių – apie 10 tūkstančių.

Tuo tarpu jau surusėjusių, kaip patys vieni kitus vadina – „puskraujukų“ – lietuvį senelį ar močiutę turėjusių, visoje srityje bemaž 40 tūkstančių.

Tarp Karaliaučiaus lietuvių – daug buvusių tremtinių, politinių kalinių vaikų, vaikaičių ir provaikaičių.

„Vis tik nemaža tikimybė viešint Karaliaučiuje sutikti čia gyvenančių ir lietuviškai kalbančių žmonių. O ir dažnas gatvėje sutiktas rusakalbis, pasiteirautas, ar giminėje lietuvių neturįs, atsakytų teigiamai, mat senelis, močiutė ar dėdė lietuvis buvo“, – patikina 15min pašnekovas.

Bendruomenės albumo nuotr./Kaukėnai (Jasna)
Bendruomenės albumo nuotr./Kaukėnai (Jasna)

Kišo pagalius į ratus, kad neturėtų mokyklos ir kultūros namų

Kraujo ryšį su Lietuva turintieji į bendruomenę Karaliaučiaus srityje burtis pradėjo 1988 metais, kuomet buvo įkurta Tilžės miesto Vydūno lietuvių kultūros draugija. Po metų draugija jau buvo išplitusi ir vienijo bendraminčius daugumoje miestų visoje srityje.

„Atgimimo laikotarpiu aktyvus buvo tuzinas lietuvių kalbos būrelių, fakultatyvų, įsteigti pirmieji folkloro ansambliai, pradėtos rengti Lietuvių kultūros šventės, stovyklos. Vis dėlto per visus 70 metų Karaliaučiaus srities istorijos joje taip ir neatsirado nė viena lietuviška mokykla, o sovietmečiu buvo išardytos mūsų parapijos. Prieš trisdešimt metų, susibūrę bendruomenėn, bandėme Tilžėje įkurti lietuvišką mokyklą. Tačiau taip ir neatsirado nei mokykla, nei didesnis lietuvių kultūros centras. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis ėmė mažėti kalbančiųjų lietuviškai“, – apgailestauja S.Šamborskis.

Bendruomenės albumo nuotr./Vladimiro Lenino skulptūra Karaliaučiaus Matininkų gyvenvietėje
Bendruomenės albumo nuotr./Vladimiro Lenino skulptūra Karaliaučiaus Matininkų gyvenvietėje

Trūksta žmogaus sielovadai

Socializmo gūdmečiu Karaliaučiuje išardytus ir kitos paskirties patalpomis paverstus krikščionių katalikų maldos namus prieš trisdešimtmetį atgaivino žinomas kunigas Anupras Gauronskas.

„A.Gauronskas iš naujo įsteigė ir subūrė lietuviškas parapijas. Jose krikščionių katalikų vaikai gali priimti pirmosios komunijos ir sutvirtinimo, suaugusieji – Santuokos sakramentą. Deja, šiuo metu mums labai trūksta sielovados žmogaus, kuris pakeistų mūsų gerbiamą kunigą altaristą A.Gauronską. Nebeturime veiklaus lietuvių kunigo“, – pabrėžia S.Šamborskis.

Į Didžiąją Britaniją emigravę lietuviai burnoja, kad Lietuva yra „nuskurusi“, kad ji – „bananų respublika“. Iš tautiečių Karaliaučiuje, net ir surusėjusių, tokių žodžių nė už ką neišgirstum.

Nutautėjimo procesas – nebegrįžtamas

Pasak Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės įkūrėjo ir vadovo, didelė dalis lietuvių kilmės žmonių į Lietuvą persikraustė pradėjus braškėti Sovietų Sąjungos pamatams. Likusiems Rusijos Federacijoje aplinka, laikmetis ir santvarka padarė savo – prasidėjo nebegrįžtamas nutautėjimo procesas:

„Atgimimo pradžioje su tremtinių grįžimo į Lietuvą programa vien politinių kalinių ir tremtinių šeimų sugrįžo apie 400, vadinasi, daugiau nei 1000 žmonių. Karaliaučiuje liko tie, kurie jau buvo susikūrę bent jau šiokią tokią gerovę, kartu gyveno tėvai, vaikai, anūkai. Išvykti stabdė ir perkamoji galia – pardavę turtelį Karaliaučiuje, ne kaži ką padoraus būtų įsigiję Lietuvoje. O ir joje gyvenę artimieji, atsiėmę senelių turtus, neprisiminė giminių Karaliaučiuje. Metams bėgant grįžti tapo dar sunkiau, daug lietuvių tautybės vyrų ir moterų sukūrė mišrias šeimas. Nėra prasmės slėpti, kad nutautėjimo laipsnis labai didelis. Iliustruosiu situaciją: prieš penkmetį į Dainų šventę Lietuvoje iš Karaliaučiaus srities vykdavo daugiau nei 100 atlikėjų. Pernai jungtinį mūsų vaikų lietuvių folkloro ansamblį „Tvankstė“ sudarė 60 narių.“

„Jaukinasi“ archajiškus šokius ir dainas

Būtent jaunoji karta ir sudaro daugumą lietuviškojo folkloro ansamblių sudėtyje.

„Folkloras – daina, šokis, tautinis rūbas ir apeiga. Juo pilnai atskleidžiama pasaulėžiūra. Stengiamės, kad išliktų folkloro kolektyvai., kad jaunoji karta švęstų šventes lietuviškas ir žinotų, kaip atrodo tautinis rūbas, ką jis reiškia, kaip dainuojama, šokama buvo Lietuvos žemėse. Aišku, daug kas priklauso nuo to, kokį pavyzdį tėvai rodo. O pavyzdys toks, kad į sekmadienines lietuvių kalbos mokyklėles vaikus veda patys šia kalba jau nekalbantys tėvai. Tai pasako labai daug“, – įsitikinęs S.Šamborskis.

Rašo projektus, kad ansamblius atvežtų į Lietuvą

Į folkloro ansamblių keliones kitapus Nemuno ir yra investuojamos Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės lėšos, surinktos iš rėmėjų ir bičiulių. Tuo rūpinasi į „persona non grata“ sąrašą ir pats patekęs, Rusijos Federacijoje nepageidaujamu asmeniu laikomas S.Šamborskis, su ten gyvenančiais tautiečiais ryšį iš Kauno palaikantis išmaniųjų technologijų pagalba:

„Džiaugiuosi, kad tol, kol Rusijoje dar neatjungė feisbuko ir įvairių nemokamų ar bent pigesnių skambučių programėlių, per atstumą pirmas sužinau visas bendruomenės naujienas. Esu tarsi prodiuseris, projektų vadovas, rašau septynis–aštuonis projektus per metus, dairausi rėmėjų. Deja, pas juos prisibelsti kuo toliau, tuo sudėtingiau. O taip norėtųsi, kad daugiau progų Karaliaučiaus lietuviai turėtų atvykti į pačią Lietuvą. Vaikučiai, kurie dainuoja tuose lietuviškuose ansambliuose Karaliaučiuje, labai nori padainuoti Lietuvoje, pabūti joje, nes kai kurie jos vis dar akyse nėra regėję. Lietuva mums – tarsi gaivaus oro gurkšnis.“

Lietuvišką spaudą į Karaliaučiaus sritį šviesuoliai vežė autobusais, sunkvežimiais, netgi dviračius su didžiuliais ryšuliais patys mindami.

Tiesa, šios bendruomenės vaikų ansamblių pasirodymus Lietuvoje jau dešimtmetį remia parduotuvių tinklo „Norfa“ paramos fondas.

„Fondo įkūrėjas Jonas Dundulis niekada neatsisako pagelbėti, kuomet į stovyklas, renginius Lietuvoje atsivežame vaikučius iš Karaliaučiaus. Mus paremia, kuo tik gali, dažniausiai – produktais pusryčiams, vakarienėms. Jeigu tektų už tai mokėti patiems, susidarytų nemenka suma“, – dėkoja S.Šamborskis, pats vadovaujantis dar ir Baltų kultūros ir mokslo paramos fondui.

Kartais jaučiasi tiesiog pamiršti

Kelionių į Lietuvą Karaliaučiaus lietuviai turi vos vieną kitą per metus. Kur kas dažniau lietuviško folkloro programas jie demonstruoja rusiškose koncertų salėse.

„Gražių festivalių, švenčių būna. Jose mūsų vaikų ir suaugusiųjų kolektyvai netgi prizines vietas laimi. Beje, tradicija tapo ir jau 18 kartų Karaliaučiuje surengtas buvo vaikų lietuviškos muzikos festivalis „Skambėk, skambėk, lietuviška dainele!“. Turime progų pasirodyti, tik lietuviško folkloro ansamblių pasirodymų niekas nenori finansuoti ir Karaliaučiuje – tenka viską daryti savomis lėšomis, – 15min teigia šios srities lietuvių bendruomenės pirmininkas. – O su finansais yra taip: daugelis lietuvių pragyvena iš žemės ūkio, o švietime ar kultūroje atlyginimai svyruoja ties 150 eurų. Žinoma, Karaliaučiuje yra ir klestinčių verslininkų, mokančių darbuotojams padoresnius atlyginimus, tačiau jie vis tiek nesiekia Lietuvos lygio. Jeigu, sakykime, 2013 metais pragyvenimo lygis abiejose šalyse buvo panašus, tai Rusijoje perkamoji galia nukrito ir ilgam liko tokia pati, o Lietuva nužygiavo pirmyn. Pragyvenimo lygis skiriasi maždaug tris kartus.“

Bendruomenės albumo nuotr./Karaliaučiaus srityje 10 tūkst. žmonių lietuvių kalbą deklaruoja gimtąja
Bendruomenės albumo nuotr./Karaliaučiaus srityje 10 tūkst. žmonių lietuvių kalbą deklaruoja gimtąja

Čia pat pašnekovas suskumba pridurti, kad vis dėlto ne piniguose slypi visa esmė – nors finansai tautinei Karaliaučiaus mažumai yra itin reikšmingas faktorius, koją dažniausiai kiša kas kita:

„Norėtųsi, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose vykstančių folkloro švenčių, susibūrimų metu mūsų nepamirštų ir pakviestų iš „anapus“. Daug mums nereikia: kasmet vykstame į Juodkrantės festivalį, kurio metu vaikai miega ant čiužinukų mokykloje, maistui jie neišrankūs, o visus vargus atperka galimybė bent šiek tiek pajusti Lietuvą. Mums pakaktų, jeigu renginių organizatoriai mus pakviestų ir pasirūpintų maistu bei nakvyne. Tiesa, reikėtų kvietimą išsiųsti pora–trejetą mėnesių anksčiau tam, kad spėtume susitvarkyti reikalus su vizomis. Galiausiai ne viskas remiasi į pinigus. Noro reikia. Pirmiausia – kad prisimintų. Dažnai nepelnytai liekame paraštėje, ir tai skaudina.“

„Jau nė nekalbu apie tai, kaip Karaliaučiuje gyvenančių lietuvių širdys džiaugtųsi, jeigu pavyktų užmegzti draugystę su kokiu ansambliu, muzikos mokykla, organizuoti stovyklas vaikams pakaitomis tai Lietuvoje, tai Rusijoje. Didžiausia svajonė“, – priduria vilties neprarandantis S.Šamborskis.

Į sekmadienines lietuvių kalbos mokyklėles vaikus veda patys šia kalba jau nekalbantys tėvai. Tai pasako labai daug.

Lietuvos nelaiko „nuskurusia bananų respublika“

Nepaisydama visų realių ir dirbtinai sukeliamų kliūčių lietuviškam identitetui Karaliaučiuje išlaikyti ir puoselėti, šios srities lietuvių bendruomenė pati nepalūžta jau visą trisdešimtmetį ir dar skatina prisidėti tautines mažumas iš Lenkijos bei Baltarusijos.

„Šįmet rengiame didelę stovyklą etninių žemių lietuvių vaikams, skirtą tautodailės metams. Staklėmis ketiname austi lietuvybę. Šiam tikslui vienysimės su Lenkijos Punsko lietuvių etninės kultūros draugija, į renginius kviečiame ir tautiečius iš Pelesos Baltarusijoje. Gera, kuomet vaikučiai iš visos širdies traukia „Sėjo sesutė žalias rūteles“ ir kitas patriotines dainas, – pasidžiaugia S.Šamborskis. – Į Didžiąją Britaniją emigravę lietuviai burnoja, kad Lietuva yra „nuskurusi“, kad ji – „bananų respublika“. Iš tautiečių Karaliaučiuje, net ir surusėjusių, tokių žodžių nė už ką neišgirstum. Turbūt esame viena iš nedaugelio bendruomenių, kurioms Lietuva mieliausia ir gražiausia atrodo. Ir štai kaip Lietuvą gerbia žmonės, įstrigę tarp dviejų ugnių: Lietuvoje – nelaukiami, Rusijoje – slopinami.“

Bendruomenės albumo nuotr./ Istorine Mažosios Lietuvos vėliava apsijuosęs Sigitas Šamborskis
Bendruomenės albumo nuotr./ Istorine Mažosios Lietuvos vėliava apsijuosęs Sigitas Šamborskis

Bendruomenei išgyvenimų nepagailėta

Vardan to, kad kitoje Nemuno pusėje gyvenančių žmonių lūpomis šiandien vis dar bėgiotų lietuviški žodžiai, bendražygiams ketvirtąjį veiklos dešimtmetį pradėjusioje Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenėje teko ir vis dar tenka susidurti su galybe išbandymų.

„Jau 1989 metais, steigdami pirmuosius lietuvių kalbos būrelius, aktyviai ieškojome misionierių mokytojų ir lietuviškos spaudos. Ją į Karaliaučiaus sritį šviesuoliai vežė autobusais, sunkvežimiais, netgi dviračius su didžiuliais ryšuliais patys mindami. 1997 metais Ragainėje iškilmingai paminėjome Martyno Mažvydo Katekizmo 450 metų jubiliejų. Surengėme lietuvių šventę, kurios metu buvusią M.Mažvydo bažnyčią papuošėme memorialine lenta, įrengėme koplytėlę. Bažnyčia virto socialiniais būstais. Tais pačiais metais Tilžėje įrengėme lietuvišką biblioteką. Knygas areštuodavo, nes neturėjome pažymos apie tai, kad jose nėra kirvarpų. Kartą pasieniečiai iš Kauno seminarijos klierikų ekskursantų atėmė mums gabentas maldaknyges. Vėliau vežamą literatūrą pareigūnai pasienyje ėmė kopijuoti. Viena lietuvių kalbos mokytoja vežė vadovėlius iš Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos ir pasienyje buvo priversta visą literatūrą nukopijuoti. Aišku, po kelių valandų baigėsi pasieniečių popierius ir milteliai. Važiavo jie į Gumbinę parsivežti kanceliarinių prekių vis burnodami: „Ko jūs čia vis tempiate visokias proklamacijas iš šitos nevykusios šalies?“. Taigi mes, pasirodo, nevykusi šalis. Tik ar tikrai tokie nevykėliai esame? Mano manymu, priešingai – esame patys didžiausi vykėliai. Nepaisant nieko, susitelkiam, suremiam pečius ir kas bebūtų, nepasiduodam“, – pokalbį su 15min užbaigdamas žodžių į vatą nevynioja Karaliaučiaus srities lietuvių bendruomenės įkūrėjas ir vadovas S.Šamborskis.

Remiamas turinys
Komentarai: 12

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką