Apie tai nuo ko prasideda perdegimas, kaip vyksta tylus pasitraukimas ar kaip jį reikėtų stabdyti pasakoja ilgametė pedagogė ir Kauno Suzuki progimnazijos direktorė Dėja Aukštakalnytė.
Perdegimas prasideda ne nuo pamokų
Mokytojų patirtys rodo, kad didžiausias iššūkis slypi ne ugdymo turinyje, o nuolatiniame emociniame darbe, kuris dažnai lieka nematomas. Pedagogai kasdien balansuoja tarp skirtingų vaidmenų – mokytojo, psichologo, mediatoriaus, socialinio darbuotojo, dokumentų pildytojo.
„Dažnai mokytoją įsivaizduojame tik vaikštantį tarp suolų ir kviečiantį atsakinėti prie lentos. Nors pamokos kuo toliau tampa vos ne mažiausia darbo dalimi. Kai kuriems tai tampa per sunkia nuolatinė įtampa, kai turi būti visiems atsakingas ir visada stiprus“, – sako mokyklos direktorė.
Pasak jos, prie emocinio krūvio prisideda augantys tėvų lūkesčiai, dažnai lydimi spaudimo kartais ir nepasitikėjimo, taip pat administraciniai reikalavimai.
„Dėl to visuomet svarbu, kad santykis tarp mokytojo ir tėvų būtų atviras, vyktų komunikacija. Abi pusės suprastų procesą vienodai, turėtų tinkamus lūkesčius“, – teigia moteris.
Tylus pasitraukimas – nematomas, bet pavojingas
Skirtingai nei atviras išėjimas iš darbo, tylus pasitraukimas vyksta lėtai ir dažnai nepastebimai.
„Mokytojas nustoja siūlyti idėjas, vengia papildomų projektų, atsisako iniciatyvų, kurios anksčiau teikė džiaugsmą. Darbas atliekamas formaliai, be emocinio įsitraukimo. Iš išorės mokytojas vis dar laikomas „dirbančiu“, tačiau viduje ryšys su profesija jau yra nutrūkęs. Tai ne tik asmeninė problema – tai tiesiogiai veikia mokinių patirtį ir visos mokyklos atmosferą", – minėjo pedagogė
Pasak pašnekovės, tai labai svarbu pamatyti kuo anksčiau ir ieškoti sprendimą.
Vienišumo jausmas – viena skaudžiausių patirčių
Ypač stipriai mokytojų perdegimas išryškėja konfliktinėse situacijose.
„Nesutarimai su tėvais, sudėtingas mokinių elgesys, krizinės situacijos klasėje ar sprendimai, priimami be mokytojų įsitraukimo, dažnai palieka pedagogus vienus su problema. Svarbu, kad mokytojai jaustų palaikymą iš vadovybės, kad nesijaustų palikti vieni", – mini specialistė
Tokiose situacijose mokytojai jaučiasi ne tik pervargę, bet ir neapsaugoti. Tai ilgainiui silpnina pasitikėjimą sistema ir skatina vidinį atsitraukimą.
„Ypač skaudus tampa jausmas, kai mokytojas suvokia, jog net veikdamas profesionaliai, laikydamasis nustatytų taisyklių ir procedūrų, jis nėra instituciškai ginamas. Ši patirtis ne tik silpnina pasitikėjimą mokyklos sistema, bet ir ilgainiui skatina vidinį atsitraukimą – mokytojas ima vengti iniciatyvų, sudėtingų situacijų ir atsakomybės, kad apsaugotų save nuo dar vieno nusivylimo. Dėl to stengiamės visuomet tartis su kolegomis, kiek darbų vienu metu jie įsipareigoja atlikti, kaip paskirstyti darbo krūvius tarp kolegų, jeigu atsiranda papildomų projektų. Jeigu įmanoma, nustatyti darbų atlikimo terminus ir įtraukti į procesą ne tik pedagogų, bet ir administracijos, ūkio dalies darbuotojus", – kalbėjo Kauno Suzuki progimnazijos direktorė.
Pašnekovė teigia, kad jų mokykloje daug dėmesio skiriama pozityvių santykių tarp kolegų palaikymui, bendradarbiavimo tema organizuojami seminarai, mokymai.
Pagalba dažnai ateina per vėlai
Nors mokyklose bandoma reaguoti į perdegimo požymius, dažniausiai tai įvyksta jau tada, kai mokytojas yra stipriai išsekęs.
„Emocinė būsena vis dar laikoma asmeniniu reikalu, o pagalbos prašymas neretai suvokiamas kaip silpnumo ženklas. Apie nuovargį kalbėti įprasta, bet apie perdegimą – ne. Tarsi tai būtų gėda“, – dalijasi pedagogė.
Moteris mano, kad švietimo sistemoje dar trūksta sprendimų, kurie padėtų atpažinti perdegimą ankstyvoje stadijoje ir suteiktų realią, ne formalią pagalbą.
Kas galėtų sustabdyti tylų mokytojų pasitraukimą?
Mokytojų patirtys rodo, kad juos iš profesijos stumia ne vien atlyginimas ar darbo krūvis.
„Dažnai lemiamas veiksnys yra palaikymo ir saugumo jausmas. Mokytojai lieka ten, kur jaučiasi girdimi, matomi ir ginami. Jei žinai, kad sudėtingoje situacijoje nebūsi paliktas vienas, gali atlaikyti daug. Visada raginu mokytojus netylėti apie kasdien kylančias situacijas pamokose, ateiti patarimo pas mane arba pavaduotojas ugdymui. Jokiu būdu nelaikyti savyje sunkesnių pokalbių su tėvais, jeigu juose išsakomos pagrįstos (o kartais ir nepagrįstos) pretenzijos dėl vaikų mokymo ar auklėjimo problemų", – mini pašnekovė.
Anot moters, mokytojai linkę globalizuoti problemą, jeigu susilaukia priekaišto iš mokinių tėvelių. Vis tik toje pačioje klasėje dažniausiai yra tik vienas kitas probleminis atvejis, o dauguma mokinių ir jų tėvų nusiteikę padėti, suprasti ir bendradarbiauti.
„Turint auklėjamąją klasę, svarbu dažnai ir atvirai bendrauti su auklėtinių tėvais, laiku juos informuoti apie kylančias problemas ir, žinoma, pasiūlyti jų sprendimo būdus. Tuomet daugiau tėvų pasikliaus mokytojo kompetencija ir taps jo palaikymo komanda", – sako D.Aukštakalnytė.
Pasak mokyklos direktorės, aiškus vadovų palaikymas, reali darbo krūvio peržiūra, atvira komunikacija, saugi erdvė kalbėti apie sunkumus ir bendruomeniškumas gali tapti esminiais veiksniais, kurie padeda išsaugoti mokytojus profesijoje ir mokykloje
Apie tai būtina kalbėti garsiai
Mokytojų perdegimas neturėtų būti suvokiamas kaip individuali mokytojo nesėkmė. Tai – sisteminis iššūkis, reikalaujantis bendrų sprendimų ir atviro dialogo.
„Jei norime spręsti mokytojų trūkumo problemą, pirmiausia turime išgirsti tuos, kurie vis dar tyliai lieka mokyklose, bet jau svarsto pasitraukti. Jei norime išlaikyti mokytojus ir pritraukti naujus, pirmiausia turime išgirsti tuos, kurie dar ateina į klases kiekvieną rytą ir deda pamatą naujos kartos ugdymui", – užbaigė D.Aukštakalnytė.
