Pastaraisiais metais Nepalas ėmėsi griežtesnių priemonių kovoti su atliekų problema, bet aukštai kalnuose situacija vis dar kelia nerimą. Pasak alpinisto, kuo aukščiau kopiama, tuo mažiau lieka kontrolės, o kartu – ir atsakomybės.
Viršūnės link – vis daugiau šiukšlių
2024 metais Nepalas iškėlė ambicingus tikslus kovoti su atliekų problema ant aukščiausios pasaulio viršūnės. Iš Everesto bazinės stovyklos buvo pašalinta beveik 100 tonų atliekų, o kopiantiesiems įvestas reikalavimas nusinešti ne tik šiukšles, bet ir vadinamąsias „žmogiškąsias atliekas“ – tam pradėti dalinti specialūs maišeliai.
Bazinėje stovykloje, esančioje 5360 metrų aukštyje, pasak S. Damulevičiaus, šie pokyčiai jau pastebimi: „Kiek teko matyti, Everesto bazinėje stovykloje atliekos dabar iš tiesų yra tvarkomos atsakingiau. Tačiau aukštuminėse stovyklose situacija tikrai nėra gera. Nepastebėjau, kad kas nors tikrintų par(si)nešamus šiukšlių kiekius. O kai nėra kontrolės, nėra ir atsakomybės. Tad kuo aukščiau, tuo padėtis blogesnė“.
Labiausiai jį sukrėtė ketvirtoji stovykla Pietų balne, esanti 7950 metrų aukštyje. Būtent iš jos alpinistai leidžiasi į paskutinį etapą prieš Everesto viršūnę.
Everestas dar vadinamas aukščiausiu pasaulio šiukšlynu. Mėtosi viskas – nuo palapinių liekanų iki maisto pakuočių.
„Pamatęs tą vietą supratau, kodėl Everestas dar vadinamas aukščiausiu pasaulio šiukšlynu. Vaizdas siaubingas: mėtosi viskas – nuo palapinių liekanų iki maisto pakuočių. Kiek akis užmato – vien šiukšlės. Skaičiuojama, kad ten vis dar gali būti iki 50 tonų atliekų“, – pasakoja alpinistas.
Atliekos išlieka dešimtmečius
Dažniausiai aukštuminėse stovyklose galima pamatyti suplyšusių palapinių, maisto pakuočių, dujų balionėlių, skardinių, plastikinių butelių. Metų metus maršrute lieka ir virvės, naudojamos kopiančiųjų saugumui užtikrinti.
S. Damulevičiaus teigimu, viena to priežasčių – ekstremalios sąlygos. „Aukštyje, kur deguonies trūksta, kyla pagunda palikti nereikalingus daiktus, kad leistis žemyn būtų lengviau ir greičiau. Komercinėms ekspedicijoms paprasčiausiai pigiau nusipirkti naujas palapines kitam sezonui, nei mokėti nešikams jas nešti žemyn“, – aiškina jis.
Prie problemos prisideda ir gamtinės sąlygos. „Šiukšlės „konservuojasi“ dešimtmečiams dėl labai žemos temperatūros ir sauso oro. O joms patekus į ledynų plyšius dėl UV spinduliuotės trūkumo natūralūs skaidymosi procesai praktiškai sustoja“, – sako alpinistas.
Kalnų ekosistemos itin trapios
Pašnekovas pabrėžia, jog kalnų ekosistemos yra labai trapios, todėl bet kokia tarša ar klimato pokyčiai turi labai skaudžias pasekmes.
Mokslininkų duomenimis, 2022 metais atliktas tyrimas parodė, kad ledynas ant Pietų balno per 25 metus prarado tiek ledo, kiek jam susiformuoti prireikė maždaug 2000 metų. Kiti tyrimai prognozuoja, kad iki šio amžiaus pabaigos gali ištirpti net 80 proc. Himalajų ledynų.
Šie pokyčiai, anot alpinisto, kelia egzistencinę grėsmę daugybei retų ir nykstančių gyvūnų rūšių, gyvenančių kalnų ekosistemose. Tačiau pasekmės jaučiamos ne tik gamtoje.
„Himalajų ledynai maitina 12 upių, teikiančių gėlą vandenį maždaug ketvirtadaliui pasaulio populiacijos. Iš jų 240 milijonų kalnų gyventojų jau dabar patiria klimato kaitos pasekmes: pasėlių žlugimą, žemės nuošliaužas ir gyvulių pašaro trūkumą“, – pažymi S.Damulevičius.
Jo teigimu, klimato kaitos poveikis akivaizdus ir Europoje: „Nebūtina žiūrėti taip toli – Alpėse klimato kaitos poveikis matomas plika akimi: ledynai traukiasi, žiemos sezonas trumpėja, auga nuošliaužų pavojus. Dėl yrančių kalnų Šveicarijoje vietiniai gyventojai turi palikti savo namus ir keltis į saugesnes vietas“.
Pokyčius pastebi ir patys alpinistai. „Pastaruoju metu atrodo, kad sezonai persislenka, daugėja anomalijų, pavyzdžiui, 2–3 metus būna labai sausos žiemos, o po to seka snygio metai. Tai sukuria sąlygas akmenų griūtims, nuošliaužoms, lavinoms“, – teigia pašnekovas.
S. Damulevičius atkreipia dėmesį, jog klimato kaita atneša ir dar vieną problemą – atsiveria dešimtmečius po sniegu slėptos atliekos.
„Sniego trūkumas ir greitesnis tirpimas atveria anksčiau buvusius paslėptus šiukšlių klodus. Aukštuminėse stovyklose tai sukuria rimtų problemų, nes mes tirpiname sniegą ir iš jo gaminame maistą. Kadangi virimo temperatūra aukštikalnėse yra žemesnė, ten žymiai lengviau užsikrėsti įvairiomis ligomis, ypač susijusiomis su žarnynu“, – paaškina alpinistas.
Problemą kuria ne vienas veiksnys
Paklaustas, kas labiausiai prisideda prie kalnų taršos, pašnekovas išskiria tris glaudžiai susijusias priežastis: augantį turizmą, komercines ekspedicijas ir pačių žmonių požiūrį:
„Visi trys veiksniai yra persipynę. Augantis turizmas lemia didėjančius žmonių srautus. Kol negauna baudų ar sankcijų, neatsakingos komercinės ekspedicijos prioritetą teikia verslo poreikiams ir labiau rūpinasi pelno didinimu nei aplinkos priežiūra. Na, o patys klientai dažnai irgi nerodo jokios iniciatyvos spręsti šiukšlinimo problemą. Jie sumokėjo mokesčius už šiukšlių sutvarkymą, bet nereikalauja, kad agentūros iš tiesų pasirūpintų jų atliekomis, išduotų išmatų maišelius ir pan.“.
Daugeliui nėra įskiepyta kalnų kultūra, kurios vienas iš pamatinių principų – „nieko neimk ir nieko nepalik“.
Alpinisto nuomone, prie to gali prisidėti ir skirtinga žmonių patirtis. „Galbūt tokį požiūrį lemia tai, kad vis didėjanti dalis turistų atvyksta iš šalių, kuriose šiukšlių problemos nėra išspręstos – atliekos ten yra visur. Pavyzdžiui, Indija dažnai minima tarp trijų lyderių pagal išduodamus kopimo į Everestą leidimus, tačiau kartu tai šalis, turinti didelių atliekų tvarkymo iššūkių“, – pastebi jis.
Kita problema – menka dalies klientų kalnų patirtis. Kaip sako S. Damulevičius, dažnas jų nėra praėjęs jokių alpinizmo technikos kursų, todėl jiems nėra įskiepyta ir kalnų kultūra, kurios vienas iš pamatinių principų yra „nieko neimk ir nieko nepalik“.
Pokyčiai prasidės, kai jų reikalaus kopiantieji
Alpinistas skeptiškai vertina dalį Nepalo institucijų sprendimų. Jo teigimu, pokyčiai tikrai reikalingi, tačiau vietoje realių sprendimų dažnai pasirenkamas lengviausias kelias, t.y., didinami mokesčiai.
„Vietinės institucijos prisigalvoja visokių ribojimų ir mokesčių, bet tai daugiausia lemia ne švaresnę aplinką, o tiesiog leidimų kopti į viršūnes ir susijusių paslaugų brangimą. Pavyzdžiui, nors Nepale buvo siūloma apriboti klientų srautus arba nustatyti kvalifikacijos reikalavimus kopiantiems, tai nebuvo padaryta, bet buvo padidintas kopimo leidimo mokestis nuo ir taip didelio 11 tūkst. iki 15 tūkst. JAV dolerių“, – pažymi jis.
Vis dėlto S. Damulevičius mato ir gerųjų pavyzdžių: „Tikiu, kad yra tikrai atsakingų agentūrų, kurios skiria dėmesio aplinkos sutvarkymui. Pats mačiau, kaip mano agentūros gidai antrojoje stovykloje rinko šiukšles ir tvarkė aplinką prieš supakuodami stovyklos inventorių kitam sezonui. Ant kalno taip pat mačiau tik vieną jų paliktą palapinę, bet tuomet ji buvo išnuomota kitai ekspedicijai“.
Vis dėlto didžiausią atsakomybę jis mato ne valdžios institucijose ar versle, o pačiuose žmonėse. Alpinisto manymu, svarbiausia, kad tuo rūpintųsi patys kopiantieji – reikalautų nunešti visas šiukšles, išduoti išmatų maišelius ir jais naudotųsi.
„Juk jie sumoka už šią paslaugą, kai perka leidimus ir gidų paslaugas. Be abejo, kai kurie taip ir daro – net steigia fondus, skirtus aplinkos tvarkymui. Tačiau manau, jei tai būtų ne pavienės iniciatyvos, rezultatą pasiektume greičiau“, – teigia S. Damulevičius.
Ateityje, jo manymu, prie šios problemos sprendimo galėtų prisidėti ir technologijos.
„Jau dabar per Kumbu ledyną skraido dronai, nešantys krovinius ir deguonies balionus. Per vieną skrydį iki antrosios stovyklos (6450 m) jie gali užnešti apie 40 kilogramų svorį. Be abejo, kuo aukščiau, tuo svoriai mažėja, bet tai vis viena paprasčiau ir saugiau nei nešikui. Be to, technologijos juk irgi tobulėja ir ateityje galėtų pagelbėti sutvarkyti tai, kad visiems bado akis ant pasaulio stogo“, – viliasi alpinistas.
„Rūšiavimo čempionai“ – nacionalinė organizacijos „Gamtos ateitis“ ir žiniasklaidos grupės 15min iniciatyva, fiksuojanti šalies savivaldybėse jau vykstančius tvarumo pokyčius.
Iniciatyva kviečia rinktis atsakingiau, naudoti ilgiau ir tinkamai rūšiuoti. Tapti rūšiavimo čempionu gali kiekviena savivaldybė, kiekvienas jos gyventojas – tam tereikia teisingų įpročių.
Prieš išmesdami atlieką, trumpam stabtelėkime ir pagalvokime: ar tai pakuotė, iš ko ji pagaminta ir kur jai vieta? Tokie kasdieniai sprendimai padeda daugiau atliekų perdirbti, tausoti gamtos išteklius ir kurti tvaresnę ateitį.
Tapkime rūšiavimo čempionais!
