Kol dauguma dar miega, jie jau medžioja kadrą: kuo gyvena Zarasų fotografai

Veidrodiniai ežerų atspindžiai, kalvoti miškai ir skirtingi metų laikai Zarasų kraštą paverčia tikru rojumi fotografams. Tačiau trys krašto fotografai įsitikinę – fotogeniškiausia čia ne vien gamta. Tikrasis krašto grožis atsiskleidžia žmonėse, jų kasdienybėje, nykstančiuose kaimuose ir akimirkose, kurios dažnai lieka nepastebėtos.

Čia fotografus buria ir Zarasų fotografų klubas „Ežerų žemė“, kuriuos sieja tas pats noras – įamžinti akimirką.

Nuo ugniagesio darbo – prie fotoaparato

Štai Zarasų fotografų klubo vadovas Algimantas Navickas fotografuoti pradėjo dar vaikystėje – meilę fotografijai paveldėjo iš savo tėčio Stasio Navicko, kuris savo laiku buvo žymus fotografas.

„Užaugau tarp nuotraukų ir albumų. Tėčio netekau dar būdamas vaikas, tačiau namuose liko fotoaparatai. Taip jie atsidūrė mano rankose. Visa šeima išfotografuota, namuose – begalė albumų, tad fotografija lydi mane visą gyvenimą, nors profesinis kelias buvo visai kitoks“, – pasakoja Algimantas.

Zarasų fotoklubas „Ežerų žemė“/Algimantas Navickas

Beveik tris dešimtmečius Algimantas dirbo ugniagesiu gelbėtoju Zarasų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, o dabar daugiau laiko gali skirti savo didžiausiam pomėgiui. Jis yra surengęs personalinių parodų, išleidęs knygą „Zarasai ežerų glėbyje“, jo nuotraukos publikuojamos įvairiuose leidiniuose apie Zarasų kraštą.

Praėjusiais metais fotografas surengė ir savo tėčio darbų retrospektyvinę parodą Zarasų muziejuje. O daugelį metų dirbdamas ugniagesiu fiksavo ir kolegų kasdienybę – šie kadrai sugulė į atskirą fotografijų albumą.

Prieš darbą gimnazijoje – į gamtą

Fotografų klubui priklauso ir pedagogas, Zarasų Ąžuolo gimnazijos direktorius Rimantas Bikulčius, kuris sako, kad fotografijoje randa nusiraminimą. „Pedagoginis darbas reikalauja daug bendravimo ir sprendimų. Todėl kol dienos rūpesčiai manęs dar nepasiekė, važiuoju į gamtą. Ten randu ramybę“, – sako Rimantas.

Fotografija Rimantą lydėjo nuo mokyklos laikų. „Baigus Dūkšto vidurinę mokyklą Ignalinos rajone svarsčiau ją net studijuoti, tačiau tapau istorijos mokytoju. Visgi fotografija mane lydėjo visada, o įkvėpimo semiuosi ir iš žinomų fotografų. Įamžinu ne tik gamtą, bet ir žmones. Štai gimnazijai minint 100-metį suorganizavau kolegų portretų parodą“, – pasakoja R. Bikulčius.

Zarasų fotoklubas „Ežerų žemė“/Rimantas Bikulčius

Vienas įsimintiniausių Rimanto darbų – Zarasų krašto žmonių, 1991-ųjų sausio 13-ąją gynusių Lietuvos laisvę prie Parlamento ir Televizijos bokšto, portretai. Savo fotoaparatą tuo metu Vilniuje traukė ir A. Navickas – fiksavo laužus, barikadas prie Seimo ir tvyrojusią įtampą.

Pasak Rimanto, Zarasų kraštas dėkingas gamtos fotografijai. „Nereikia toli važiuoti norint „pagauti“ gerą kadrą. Vienintelis minusas – tam reikia atsikelti labai anksti“, – juokiasi fotografas.

Kartais dėl fotografijos Rimantas pasiima net savaitę atostogų. Tačiau šeima dėl to nesiskundžia. „Kol namiškiai atsikelia, aš dažniausiai jau būnu grįžęs“, – sako fotografas.

Jo darbai įvertinti ne tik Lietuvoje – 2012 metais Japonijoje vykusiame seniausiame pasaulyje Tarptautiniame Tokijo fotografijos salone Rimantas pelnė aukso medalį.

Fotografija – kaip diagnozė

Profesionali fotografė Giedrė Sviklė sako, kad fotografija susidomėjo taip pat dar paauglystėje matydama tėčio pavyzdį. Visgi renkantis studijas, ji pasirinko verslo administravimą.

„Fotografija visuomet buvo hobis, tačiau galiausiai hobis pradėjo trukdyti darbui, tad mečiau darbą. Dabar fotografija – mano profesija, gyvenimo būdas ir diagnozė“, – šypsosi Giedrė.

Zarasų fotoklubas „Ežerų žemė“/Giedrė Sviklė

Ji sako, kad pirmasis rytinis ritualas – visai ne kavos puodelis. „Vos prabudusi pirmiausia pažiūriu pro langą. Jeigu matau gražų saulėtekį ar rūką – važiuoju fotografuoti“, – sako moteris.

Gamta Giedrei – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. „Gamta yra meilė, kuri besąlygiškai pozuoja. Aišku, kartais kaprizinga – lauki rūko, o jo nėra, nors prognozės žadėjo“, – sako G.Sviklė.

Be gamtos fotografijos, Giedrė kuria žmonių portretus ir dokumentuoja kasdienio gyvenimo akimirkas.

Ar dirbtinis intelektas pakeis fotografus?

Fotografai pripažįsta, kad technologijos keičia jų darbą, tačiau nemano, jog jos gali pakeisti žmogaus žvilgsnį.

„Kartais pagalvoju, kiek dar būsime reikalingi. Tačiau netgi tam, kad dirbtinis intelektas sugeneruotų kad ir avatarus, vis tiek reikia natūralios nuotraukos. O profesionalus fotografas mato šviesą, kompoziciją, emociją – būtent tai suteikia meninę vertę“, – sako Giedrė.

Ji pati dirbtinį intelektą kartais naudoja ir retušuojant nuotraukas.

Nors pašnekovai šiandien dirba skaitmenine technika, nė vienas neatsisako juostinės fotografijos.

„Būna imu juostinį fotoaparatą, pereinu per kaimus – ten tokios autentikos dar yra likę, kad norisi įamžinti. Tai savotiška terapija. O po kelerių metų atsivertęs senas nuotraukas supranti, kad užfiksavai duris, langines ar ištisus kaimus, kurie jau visai pasikeitę“, – pasakoja Rimantas.

Jis priduria, kad jam iki šiol patinka ir pačiam ryškinti juostas.

A. Navickas paantrina, kad fotografuoti juosta – dar ir atsakinga. „Kad ir fotografuojant vestuves juostiniu fotoaparatu turi apie kadrą pagalvoti iš anksto“, – sako jis.

Tiesa, tiek Algimantas, tiek Rimantas gamtą fotografuoja ir su dronu – tai dar vienas būdas pamatyti aplinką kitaip. „Zarasai nėra didelis miestas, atrodo, kad jau viskas įamžinta. O pakilus į dangų atsiveria nauji vaizdai. Iš pradžių teko mokytis net parasparniu skraidyti, o dabar užtenka turėti droną“, – sako Algimantas.

Talentų randa ir tarp fotografuojančių telefonais

Fotografai sako, kad Zarasuose pastebi ir jaunimą, turintį „gerą akį“.

„Stebiu fotografuojantį jaunimą gimnazijoje, šiek tiek ir pats patariu, tikrai yra gabių jaunuolių fotografuojančių tiesiog telefonais“, – pastebi Rimantas.

Anot Algimanto, svarbu jaunimą įtraukti į veiklas, paskatinti tobulėti. „Kartais rengiame ir edukacijas. O klube kiekvienas turime savo stilių, matymą, tad susibūrę vieni iš kitų mokomės, palaikome ir tiesiog pabūname kartu. Bendrystė įkvepia ir tolimesnei kūrybai“, – dalijasi A. Navickas.

Rimantas priduria, kad norint pradėti fotografuoti svarbiausia – ne brangi technika, o noras.

„Reikia tiesiog pakilti nuo sofos ir išeiti į lauką. Viskas ateina per praktiką, tad nebūtina iš karto fotografuoti briedžio miške ar ralio varžybų. Užtenka pradėti nuo artimiausio ežero ar žmogaus“, – patarimus dalija Rimantas.

Giedrė paantrina, kad dar galima rinktis būti su tais, kurie padeda tam norui augti. „Geri patarimai visada įkvepia tęsti tai, ką darai. O svarbiausia – tiesiog daryti, nebijoti klysti ir bendrauti su kitais fotografais. Taip ir akiratis plečiasi“, – sako G. Sviklė.

Fotografai sutaria ir dar dėl vieno dalyko – gražiausių vaizdų nebūtina ieškoti kitame pasaulio krašte.

„Kartais pakanka kas rytą sugrįžti į tą pačią vietą. Iš pradžių atrodo, kad ją jau pažįsti mintinai, tačiau skirtingu metų laiku ar kitu paros metu ji tampa visai kitokia. Fotografija leidžia tą pačią vietą įsimylėti iš naujo“, – sako Giedrė.

Fotografai sako, kad geriausi kadrai kartais „sunoksta“ tik po daugelio metų. Tik atsivertęs seną albumą supranti, jog užfiksavai vaizdus, kurių šiandien jau nebėra. Tuomet fotografija tampa ne tik menu ar prisiminimu, bet ir laiko liudininke.

Kol dauguma dar miega, jie jau medžioja kadrą: kuo gyvena Zarasų fotografai

+10