Tiesiogiai
2026-07-01 17:45

Kupiškio mokytojos pamokose užaugo sinoptikės: kaip per 31 metus išlaikyti aistrą geografijai ir įkvėpti vaikus

Rasa Liškauskaitė
Vos devyniolikos į klasę įžengusi Inga Inapienė šiandien gali pasakyti tai, ko daugelis pedagogų tik slapta tikisi – jos pamokose užaugę vaikai tapo ne tik geografijos mylėtojais, bet ir sinoptikėmis, gidais, mokytojais. Per 31-erius metus Kupiškio rajono mokyklose ji matė besikeičiančias kartas, technologijas ir pasaulį, tačiau vienas dalykas liko nepajudinamas: jos pačios meilė geografijai ir mokiniams.
Inga Inapienė
Inga Inapienė / Tomo Juknevičiaus nuotr.

Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos geografijos mokytoja daugiau nei tris dešimtmečius nepavargsta eiti kartu su savo svajonėmis.

Meilė šeimai ir geografijai

Ingos kelias mokykloje prasidėjo neįtikėtinai anksti – mokytoja tapo būdama vos devyniolikos. Baigusi Kupiškio 1-ąją vidurinę mokyklą, susituokė su Audriumi Inapu ir atvažiavo į vyro gimtinę, į to paties rajono Virbališkių kaimą. Dabar sakytų – meilės emigrantė. Ten, vietos mokykloje, trūko specialistų, tad juos abu su vyru pakvietė dirbti. „Pradžioje buvau pradinukų mokytoja, bet teko dėstyti daug ką. Muziką, chemiją... O kai man, devyniolikmetei, leido vaikus mokyti geografijos – išaugo sparnai“, – prisimena mokytoja.

Tomo Juknevičiaus nuotr./Inga Inapienė
Tomo Juknevičiaus nuotr./Inga Inapienė

Mėgstamas darbas apsprendė tolimesnį jaunos šeimos pasirinkimą. „Vyras dar bandė studijuoti inžineriją, bet greit suprato, kad tai ne jam – tad abu pasukome į pedagogiką. Aš Šiauliuose baigiau pradinių klasių mokytojos specialybę, o vyras Vilniuje – biologiją“, – studijas prisimena pašnekovė.

Aistra, įkvepianti mokinius

Vėliau, persikėlusi į Alizavą, Inga dešimt metų dirbo su pradinukais. Tačiau mažėjant vaikų skaičiui ir vis labiau jaučiant trauką geografijai, nusprendė baigti papildomas studijas. „Kurį laiką „sėdėjau ant dviejų kėdžių“ – mokiau ir mažuosius, ir geografiją. Vėliau sulaukiau kvietimo į gimnaziją. Ten prie mano pamokų prisidėjo dar ir ekonomika, kurios kursus taip pat sėkmingai baigiau. Gimnazijoje dirbau daug metų, bet Alizavos nepalikau“, – šypsosi mokytoja, per 31-erius darbo metus (atmetus dvejus metus, kai augino du savo vaikučius) mačiusi, kaip keitėsi kartos.

Šiandieniniai mokiniai nuo tų, kurie sėdėjo suoluose prieš trisdešimt metų, pedagogės teigimu, skiriasi daug kuo, jie visiškai kitokie. Prieš 15–20 metų vaikai trykšdavo smalsumu, prašydami mokytojos parodyti, papasakoti, klausinėdami įvairiausių dalykų. Dabar gi, dažnai jiems niekas, ne tik geografija, neįdomu – 2 minutės ir dėmesio nebėra.

Tomo Juknevičiaus nuotr./Inga Inapienė
Tomo Juknevičiaus nuotr./Inga Inapienė

Bet tarp mokytojos buvusių mokinių yra mergaičių, kurios, baigusios geografijos mokslus, šiandien dirba meteorologijos srityje, turizme, o vienas vaikinas iš Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Vilniuje buvo istoriku, o tapo puikiu geografijos mokytoju.

Paklausta, kaip reikėjo užburti mokines, kad jos taptų sinoptikėmis, mokytoja prisipažįsta, kad gal paslaptis paprasta – jai pačiai labiausiai patinka klimatas, orai. Pamokose viskas būdavo romantiška – net ir aiškinant, kodėl einant į šokius reikia pasiimti šiltesnį drabužį, nes sušilus ir grįžtant bus šalta.

Apie vaikus, telefonus ir meilę Lietuvai

Alizavos pagrindinė mokykla garsi ir turizmo entuziastais. Anksčiau vaikai jau balandžio mėnesį stengdavosi „neprisidirbti“, kad tik patektų į pėsčiųjų žygius ar stovyklas, kurias rengia visi kartu su mokyklos direktoriumi. Nors, pasak pedagogės, Alizavos mokiniai eina į ekspedicijas, keliauja pažintiniais takais, atlieka užduotis, dabar vaikus „išlupti“ iš telefonų sunku. Bet, mokytojos įsitikinimu, draudimai – ne išeitis. Norint uždegti vaiko širdyje meilę geografijai, neužtenka vien mokytojo pastangų.

„Reikia, kad vaikas nuo mažumės keliautų su tėvais, stebėtų aplinką ir skaitytų. O skaityti šiuolaikiniai vaikai nelabai mėgsta. Visgi meilė geografijai negali gimti tik iš vadovėlio. Svarbiausia – tėvų pavyzdys ir ankstyvos patirtys: važiuoti, rodyti, stebėti, kas vyksta aplinkui. Kai vaikas savo akimis pamato kraštovaizdį, jam natūraliai kyla klausimas: „Kaip tai susidarė? Kodėl čia yra būtent taip?“. Geografija nėra lengvas mokslas – ji reikalauja loginio mąstymo. Pastebėjau, kad tie, kam sekasi matematika ar muzika, tam labiau patinka ir geografija“, – mintimis dalijasi I. Inapienė.

Tomo Juknevičiaus nuotr./Inga Inapienė
Tomo Juknevičiaus nuotr./Inga Inapienė

Norint suprasti geografiją, mokytojos nuomone, būtina domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje šiandien – žiūrėti žinias. Jaunesnėse klasėse tik vienas kitas pakelia ranką paklaustas, ar žiūri naujienas apie ekonomiką ar pasaulio įvykius.

Kupiškyje šiemet iš 31 gimnazisto geografijos egzaminą laikė net 26, tai gera žinia. Vadinasi, mokytoja moka savo meilę geografijai perduoti savo mokiniams.

Paklausta, kokios šalys Ingai pačiai labiausiai patinka, mokytoja sako: „Man įdomios visos šalys, jos visos skirtingos ir savaip žavingos. Bet jei manęs klaustų, kur norėčiau atgimti kitame gyvenime, atsakyčiau nedvejodama: tik Lietuvoje. Esu lietuvė ir mano vieta čia“.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą