Ievos – merginos su dredais iki juosmens – tai netrikdo. Provincialumo kompleksai jos niekada nekamavo. Jokia vieta Ievos neriboja – ji jaučiasi tiesiog žemės gyventoja. Ji nesiekia nei šokiruoti, nei ką nors įrodyti, nei protestuoti – tiesiog mėgaujasi gyvenimu keliaudama, pažindama šalis, kultūras, žmones, semdamasi patirčių, potyrių, pajautimų.
Kuria kolekcijas ir performansus, rengia kūrybines dirbtuves, fotografuoja, magistro darbą rašė Afrikos dykumoje. Kalba ramiu balsu ir nedaug. Save vadina Hawa – taip jos vardas verčiamas į arabų kalbą. Praėjusių metų birželio 1-oji Ievai yra išskirtinė data – tądien lietuvė ištekėjo už marokiečio menininko Ismailo, kurį švelniai vadina Semu (Sam).
– Tau šiandien tenka prisistatyti didelei auditorijai. Ką sakai?
– Esu plataus akiračio mados dizainerė bei fotografė. Analizuoju įvairių pasaulio kultūrų bei religijų fenomeną, man aktualiausias ir žaviausias momentas, kaip jos susijungia į vieną visumą tarpkultūrinių masinių renginių bei šiuolaikinės mados kontekste.
Aš – lyg ateivės siela po saule, labirintuose žaidžianti gyvenimą pagal taisykles. Taip pat esu žmona – altruistė, kvėpuojanti meile Dievui, sau, vyrui, šeimai, gyvūnams, augalams, gamtai, visatai.
– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado Marokas?
– Niekada neplanavau ten nukeliauti, niekada Marokas nebuvo mano svajonių šalis. Atsibeldžiau 2015-ųjų vasarį per stebuklą. Savanoriaudama Ispanijoje, šalia Gibraltaro sąsiaurio, kasdien tolumoje matydavau juodą kito kranto liniją. Ji traukė mane veržtis kuo giliau į pietus, nors aplinkiniai mėgino sustabdyti. Jutau savyje Afriką ir Afrikoje save nuo pat kūdikystės.
Atvykau ten nepaisydama jokių kliūčių, su keliais centais kišenėje, kurių užteko tik kelto bilietui per Gibraltarą. Iki Gibraltaro daug kilometrų važiavau autostopu. Tiesa, viena vengiau tranzuoti. Vienai merginai nesaugu ir pavojinga.
Atvykau ten nepaisydama jokių kliūčių, su keliais centais kišenėje, kurių užteko tik kelto bilietui per Gibraltarą.
– Koks buvo stipriausias įspūdis, kai pirmą kartą ten nukeliavai?
– Stipriausias įspūdis buvo žmonių kiekis, turgaus atmosfera visur. Komedija apie Boratą iš Kazachstano taikliausiai apibūdina Maroką ir ypač Kasablanką. Jutau užuojautą vietiniams, prislėgtiesiems po karaliaus padu, viltis praradusiems, tik svajonėmis gyvenantiems...
Visada norėjau juos suprasti. Jutau, jog ne veltui aš čia papuoliau, jog turiu misiją atsilikusioje šalyje. Gyvendama įvairiose šeimose piešiau bei mokiau piešti vaikus, mokiausi arabiškai, dalijausi pozityvu, kurį atsivežiau iš Europos, meile gyvūnams, pati būdama veganė, skatinau žmones neplaukiant pasroviui, būti sąmoningiems ir rūpintis sveika gyvensena, ekologija. Iki dabar dalijuosi idėjomis, kurių niekada netrūksta kurti naujus dizaino projektus bei įkvėpti kitus.
– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado marokietis vyras?
– Kartą atvykau į Maroką su mintimi čia ramiai užbaigti savo magistro mados projektą. Ismailas Arikas-Samas buvo mano modelis. Taip su juo ir susipažinau. Po pusmečio tapome pora. Dar vėliau Samas man pasipiršo.
Labiausiai mane žavi jo begalinis ambicingumas, sąžiningumas sau ir kitiems, talentai. Jis yra diplomuotas akrobatas, breiko bei šiuolaikinių šokių profesionalus atlikėjas, patyręs modelis-aktorius. Su riedlente aplenkia Kasablankos mašinų spūstis ir lengvai pasiekia 70 km/val. greitį. Jis kuria nuostabius foto ir vaizdo projektus. Taip pat virtuoziškai groja didžeridu (seniausias pasaulyje pučiamasis instrumentas, natūralaus medžio trimitas – red.), gitara.
Maroke jis yra žinomas žmogus, sulaukęs pagarbos ir palaikymo už pilietinį aktyvumą, viešai ir garsiai pasisakantis už žmogaus teises, už moterų ir vaikų teises, už teisę į menininkų kūrybinę laisvę.
– Ar Maroke šios teisės ir laisvės yra varžomos?
– Vienareikšmiškai, taip. Mano vyras pats savo kailiu patyręs vietinių žmonių pasmerkimą, kentėjęs nuo negatyvių replikų iš pirmo žvilgsnio – dėl stiliaus, dėl auskarų, dėl aprangos. Patys šmeiždami, juodindami, žemindami kitą, save religingais laiko, garbina Alachą.
Žmonės piktnaudžiauja religija ir ja prisidengia, taip sukurdami negatyvų įspūdį apie Islamą.
Arabai labai linkę daryti nuodėmes ir sakyti, kad jie yra religingi musulmonai, gyvenantys pagal Korano tiesas.
Labiausiai mane žavi jo begalinis ambicingumas, sąžiningumas sau ir kitiems, talentai. Jis yra diplomuotas akrobatas, breiko bei šiuolaikinių šokių profesionalus atlikėjas, patyręs modelis-aktorius.
Realybėje jie vartoja svaigalus, prievartauja, žudo, smerkia kitus, vagia ir tuo pat metu tvirtina, jog yra giliai tikintys.
Maži vaikai laksto su peiliais kišenėse.
Pakelės prostitutės naktimis uždarbiauja, ilgais hidžabais apsirengusios, veidą prisidengusios makiažu, o dienomis atgailauja. Iš manęs, pavyzdžiui, greitai pravažiavęs motociklininkas pagrobė telefoną. Dėl tokių incidentų kenčia nekalti žmonės, tie marokiečiai, kurie neturi intencijų nuskriausti, žaloti. Juk ne visi tokie.
Mano vyras nieko blogo nelinki ir nedaro, bet turi individualų stilių ir keletą auskarų, tatuiruočių, kaip meninę išraišką – o jį satanistu vadina. Samas buvo pakviestas apie tai pakalbėti televizijos laidoje. Yra sukurtas dokumentinis filmas „I am a human“, kurio pagrindinė idėja – nesmerk žmogaus pagal tai, kaip jis atrodo. Šį filmą galima rasti „Youtube“ kanale, jei kažkam įdomu.
– Kuo dar, be išskirtinio stiliaus ir meninių gabumų, tavo vyras yra ypatingas?
– Samas yra aktyvus ir neabejingas. Jis suorganizavo sporto aikštelių įrangos renovaciją, kai prieš tai arabai buvo viską suniokoję ir išgriovę. Jis taip pat suorganizavo naujų sporto aikštelių įrengimą bei organizavo parkūro treniruotes (parkūras – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis – red. ).
Valstybė jo finansiškai neparėmė, visuomenė yra visiškai neaktyvi. Tokios „ne pelno siekiančios organizacijos“, prisidengusios šiuo vardu, tik pinigėlius plauna iš valstybės ir nesuteikia jokios paramos žmonėms, kurie išties turi gerų iniciatyvų.
Protestai vyksta dėl visiškai nereikšmingų dalykų, nuo kurių geriau šalyje nepasidaro. O aktyvistai prislopinami, į kalėjimą sodinami, primušami policijos, nes karaliaus stilius toks: apie mano šalį tik gerai arba nieko ir mano šalyje viskas yra gerai.
Negeri dalykai vyksta Maroke dabar, tik valdžia apsimeta, kad to nemato ir matyti nenori. Karalius apskritai net ne Maroke gyvena. Labai gaila, bet galiu išvesti tam tikrą paralelę su situacija ir įvykiais šiandienos Lietuvoje, kuriuos iš tikrųjų seku.
– Kaip supratai, jog Samas – tavo žmogus?
– Esame tarsi dvynukai, atradę save vienas kitame. Dvynukais mus praminė jo šeimos nariai. Mes visada palaikome vienas kitą visose situacijose ir veikiame išvien. Mes net ant vienos riedlentės kartu važinėjame. Kartu mes galime, kartu mes liūtai!
Alkoholio čia niekas per vestuves negeria – pagal islamą tai yra haram, nuodėmė. Pora girdo vienas kitą pienu, aš gavau apelsinų sulčių, nes pieno nevartoju.
– Kokios buvo jūsų vestuvės?
– Kai pailsėjome nuo netvarkingos biurokratinės sistemos popierizmo, mano vyras man padarė staigmeną. Tai buvo pats nuostabiausias momentas mano gyvenime. Ašarų nenulaikiau. Jis su artimiausiais giminaičiais suorganizavo patį nuostabiausią vestuvių vakarėlį per mūsų abiejų gimtadienį – kadangi mes gimę kelių dienų skirtumu.
– Kokios yra marokiečių vestuvių tradicijos?
– Pradžioje viskas panašu į pagoniškas apeigas. Arba net į lietuviškas tradicijas – pjaustėme tortą, vienas kitą maitinome, vienas kitą girdėme. Alkoholio čia niekas per vestuves negeria – pagal islamą tai yra haram, nuodėmė. Pora girdo vienas kitą pienu, aš gavau apelsinų sulčių, nes pieno nevartoju. Maitinome vienas kitą šviežiomis datulėmis. Mūsų stalas buvo nukrautas vaisiais ir riešutais. Keičiau skirtingų spalvų sukneles ir labai daug šokome.
Moterys – labai gabios pilvo šokio šokėjos, rodosi, kad joms tai įgimta. Vyrai visi labai linksmai šoka, juokingais judesiukais krutindami pečius, pritūpdami. Man ant rankų ir pėdų vestuvių dieną buvo padarytos chna tatuiruotės.
– Kokia kalba bendraujate?
– Dažniausiai angliškai, kartais arabiškai, kartais lietuviškai pajuokaujame. Su jo šeima kalbu arabiškai.
– Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai juntami jūsų šeimos gyvenime?
– Kultūrinių skirtumų neturime ar nejuntame, nes Samas savo raiška, įvaizdžiu, vertybėmis, gyvenimo būdu labai skiriasi nuo kitų marokiečių. Dažnai vietiniai netiki, kad jis marokietis. Mano vyras savo šalyje visą gyvenimą buvo laikomas turistu. Žmonės dažnai sustoja kartu nusifotografuoti, šneka su juo angliškai ir galvoja, kad jis turistas iš JAV. Mes dažnai juokiamės iš to.
Kažkada pasakė praeiviui, kad jis yra iš Lietuvos – vis tiek tas praeivis nežino, kur ta Lietuva, kas tai apskritai yra, gal kažkoks miestas kažkur Amerikoje. Tačiau mano vyras domisi Lietuva ir ateityje, tikiu, gali prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo.
– Ar tiesa, kad dauguma marokiečių ieško europietės moters vien tam, kad ištrūktų iš savo šalies?
– Tiesa. Tai labai dažna situacija tarp senstelėjusių pasiturinčių europiečių moterų. Jos ieško labai jaunų egzotiškų vaikinukų, o vaikinukai ieško vizos. Nuvykę į Europą, šias damas dažniausiai palieka. Apskritai Maroke į užsieniečius žvelgiama kaip į pinigų maišus ir iš turistų stengiamasi išspausti kuo daugiau naudos. Šypsenos dažniausiai yra apsimestinės – tam, kad turistas išsitrauktų piniginę.
– Ar vyras yra buvęs Lietuvoje?
– Dar ne.
– Jei būtų tik du pasirinkimai: Lietuva ar Marokas – ką rinktumeisi?
– Renkuosi tą pasaulio vietą, kur mano vyras gali legaliai būti. Sunkoka rinktis, kai asmenybė turi paklusti valdžiai ir yra priversta žaisti kitų primestą žaidimą. Yra visokiausių biurokratinių kliūčių, kurias turime įveikti.
Labai tikiuosi, kad kada nors ateityje Lietuva priims mano vyrą tolerantiškai, kad čia bus saugu, ramu ir gera gyventi. Bet jei visai atvirai – mūsų namai yra Žemė.
