Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2017 gruodžio 6d. 21:09

Mokslininkė iš San Fransisko Indrė Viskontas: mūsų traumas gali pagydyti pagalba labiau vargstantiems

Jurgis Didžiulis ir Indrė Viskontas
K.Kanapecko nuotr. / Jurgis Didžiulis ir Indrė Viskontas

Indrė Viskontas, operos dainininkė ir neurologijos mokslininkė, išmoko angliškai, kai jai buvo 7 metai. Tai nebūtų keista, jei ji būtų gimusi Lietuvoje, tačiau Indrė yra gimusi ir augusi Kanadoje, o dabar augina sūnų ir gyvena San Fransiske, kur mes su ja ir susipažinome.

Jos tėvai ir seneliai sukūrė tokią lietuvišką atmosferą namuose, kad palikusi gimtus namus, ji jautėsi svetima, lyg būtų užsienietė, gyvenanti Kanadoje, bet atvykusi į Lietuvą, irgi jautėsi nesava.

Jurgis Didžiulis kartu su savo ToBeLT (To Be Lithuanian – Būti lietuviu) misija kalbasi su Indre Viskontas apie lietuviškų tradicijų tęstinumą, apie tai, kas yra lietuviškumas, ir kodėl jis svarbus, ir apie tai, ko ji nenorėtų perduoti savo sūnui.

– Indre, papasakokite apie savo ryšį su Lietuva.

– Mano abu tėvai gimė Lietuvoj, o aš augau Toronte, Kanadoje, kur yra labai didelė lietuvių bendruomenė. Mano seneliams buvo labai svarbu išlaikyti ryšius su Lietuva ir visiems ten gyvenantiems padėti.

Kai aš augau, daug laiko skyrėme išeivijos kovai už Lietuvos nepriklausomybę, teko daug protestuoti. Mano visas pasaulis buvo lietuviškas – aš angliškai nemokėjau iki septynerių metų amžiaus. Buvau skautė ir ateitininkė, šokau tautinius šokius, dainavau choruose, kiekvieną šeštadienį lankiau lietuvišką mokyklą, o visi mano draugai buvo lietuviai.

Kartais aš matau, kad mano pažįstami amerikiečiai yra per daug banalūs, per daug susitaikę su savo egzistencija. Lietuviai to netoleruotų, jiems viskas turi būti arba labai gerai, arba labai blogai.

Mokykloje aš jaučiausi labai vieniša, kaip užsienietė – tik savo lietuviškoje bendruomenėje jaučiausi esanti namuose. Tačiau kai pirmą kartą, būdama penkiolikos metų, nuvažiavau į Lietuvą, vėl pasijaučiau, kad tai nėra pilnai mano kraštas, nors man buvo labai įdomu matyti visus užrašus lietuvių kalba. Bet vis tiek jaučiausi keistai, ir grįžusi supratau, kad esu kaip žmogus be savo šalies.

Puikiai suprantu, kaip jūs jaučiatės. Kaip tą problemą išsprendėte, ar vis dar su ja kovojate?

– Aš vis dar su ja kovoju. Dabar aš turiu mažą vaikelį – trejų metų sūnų ir nuo pat mažens su juo kalbu lietuviškai. Bet aš esu vienintelis žmogus jo gyvenime, kuris kalba lietuviškai – mano mama dabar gyvena labai toli, mes čia, San Fransiske, neturime lietuviškai kalbančių artimųjų, taigi man tampa labai sunku palaikyti lietuvišką kalbą su sūnumi. Dabar man skauda širdį, kad jis beveik visai nekalba lietuviškai, bet man yra taip pat svarbu turėti su juo gerą ryšį, nesvarbu, kokia kalba.

K.Kanapecko nuotr./Indrė Viskontas
K.Kanapecko nuotr./Indrė Viskontas

– Taip, žinau, yra daug žmonių išeivijoje, kurie turi tą problemą: arba susikalbu su savo vaikais ir turiu gerą ryšį, arba juos priverčiu laikytis to lietuviško kodo (kalba, būreliai ir t. t.). Ar jums pačiai yra buvę sunku ar, tarkim, pykote ant tėvų, kad jie jus vertė kalbėti tik lietuviškai?

Aš labai supykau ant savo mokytojų ir savo tėvų, nes jaučiau, kad nors tai nebuvo jų kaltė, jie vis tiek turėjo mus mokyti nepagražintos istorijos.

– Taip, pykau, man atrodo, ir ne tik ant tėvų, bet ant visų išeivijos lietuvių. Kai aš mokiausi universitete, pirmą sykį sužinojau, kad Lietuvoje irgi buvo žmonių, kurie per pasaulinį karą nelabai gerai elgėsi, kad čia buvo labai daug žydų, kurie kentėjo. Bet kai mus lietuviškoje mokykloje mokė Lietuvos istorijos, niekas apie tai nekalbėjo. Iki tol aš labai didžiavausi, kad esu lietuvaitė, bet susipažinusi su įvairiais žmonėmis, ypač su žydais, išvažiavusiais iš Lietuvos, supratau, kad kai kurie dalykai kažkodėl nebuvo įtraukti į mano istorijos pamokas.

Aš labai supykau ant savo mokytojų ir savo tėvų, nes jaučiau, kad nors tai nebuvo jų kaltė, jie vis tiek turėjo mus mokyti nepagražintos istorijos. Nors aš labai didžiuojuosi Lietuvos kultūra, menu ir kalba, bet neturėtume ignoruoti dalies istorijos. Todėl kai aš šneku su žydų kilmes žmogumi, kurio tėvai ar protėviai yra iš Lietuvos, jaučiu, kad turiu jų atsiprašyti.

– Taip, labai keistas tas jausmas, bet vis tiek aišku, kad mes negalim nešiot kaltės ne už savo veiksmus. O ar yra tokių lietuviškų bendruomenių, kur jūs jaučiatės kaip namie?

– Toronte aš buvau labai aktyvi lietuviškoje bendruomenėje, visus pažinojau ir visi mano draugai buvo ten. Tačiau išvažiavusi iš Toronto jaučiau, kad turiu įleisti šaknis į naują žemę ir palaikyti ryšius su žmonėmis, kurie mane supa. Dabar aš gyvenu San Fransiske jau dešimt metų ir retai su lietuviais bendrauju.

Lengviausia būna, kai vyksta Dainų šventė. Tada aš sukuriu mažą chorelį, jam diriguoju ir vadovauju. Man gaila, nes atrodo, kad jeigu aš turėčiau daugiau draugų tarp lietuvių, tai tada man būtų daug lengviau ir mano sūnų auginti lietuviškai. Tik kai grįžtu į Torontą, kur yra mano bendruomenė, jaučiuosi kaip namuose.

– Ar viską, ką gavom iš tėvų, mes turim perduoti savo atžalom?

– Man svarbiausia yra perduoti kalbą ir papročius, kad mano sūnus turėtų istoriją, kad per ją nors truputį pažintų savo senelius. Mano tėtė mirė, kai aš buvau nėščia, tai jis nė nežinojo, kad turės anūką. Mes davėm sūnui mano tėtės vardą, kad jis turėtų bent kažkokį ryšį su seneliu, o aš noriu jį išmokyti ir papročių.

Štai lietuvių kalba, mano nuomone, turi nepaprastai įdomią gramatinę struktūrą, ir jei mano sūnus galėtų ją suprasti, jam tai padėtų plačiau mąstyti. Juk lietuvių kalboje yra tokių žodžių, kokių nėra jokioje kitoje kalboje. Norėčiau jį atvežti į Lietuvą, kad jis pamatytų tą kraštą ir sutiktų žmonių, kalbančių ta kalba, kuria kalba mama – na, bent jau kai supyksta. Aš čia galbūt padariau klaidą. Nes jis dabar turi tą ryšį – kai mama pyksta, ji pyksta lietuviškai (juokiasi).

O ar yra kažkas, ko nenorėtumėte, kad jūsų sūnus pasiimtų iš lietuviškos kultūros?

– Žinote, aš tiksliai nežinau, į kurią pusę dabar juda Lietuva ideologiškai, bet esu sutikusi daug žmonių, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos ir kurie man yra pasakoję, kodėl jie išvažiavo. Todėl kartais man truputį rūpi, kad taip kaip ir Amerikoje, Lietuvoje yra žmonių, kurie mąsto visai kitaip nei aš. Nes jeigu, pavyzdžiui, ideologija Lietuvoje krypsta link homofobijos ir netolerancijos, tai aš viso to nenorėčiau perduoti savo sūnui. Mano draugai Lietuvoje tokie nėra, bet kartais girdžiu iš kitų naujienų šaltinių, kad Lietuvoje dar yra frakcijų, besilaikančių netolerantiškų pažiūrų, ir aš nežinau, kiek jų iš tikrųjų yra.

– Taip, sutinku, tą mūsų identitetą galima formuoti. Aš paklausiu iš kitos pusės – ar vaikystėj pastebėjote, kad lietuviai skiriasi nuo kanadiečių ar amerikiečių? Ar jūs su tuo buvote susidūrusi ir kada supratote, kad mes Amerikoj esam truputį kitokie?

Norėčiau jį atvežti į Lietuvą, kad jis pamatytų tą kraštą ir sutiktų žmonių, kalbančių ta kalba, kuria kalba mama – na, bent jau kai supyksta.

– Visi lietuviai, kuriuos pažinojau, buvo išeivijos lietuviai, ir mes turėjom svarbią misiją – reikėjo išlaisvinti Lietuvą. Tarp jų visada buvo daug įvairių nuomonių ir daug aistros.

Man atrodo, lietuviai yra žmonės, kurie labai mėgsta dainuoti, būti kartu, tiesiog gyventi pilnais plaučiais. Kartais aš matau, kad mano pažįstami amerikiečiai yra per daug banalūs, per daug susitaikę su savo egzistencija. Lietuviai to netoleruotų, jiems viskas turi būti arba labai gerai, arba labai blogai – kai jie dainuoja liūdnas dainas, tai pačios liūdniausios dainos, o džiaugsmingos dainos yra pačios džiaugsmingiausios. Man, kaip menininkei, ši aistra gyvenimui yra labai prie širdies, ir aš nenorėčiau jos prarasti.

– Minėjote, jog tėvų misija išlaisvinti Lietuvą jau yra įvykdyta, tai kokia gi dabar turėtų būti misija, kuri vienytų lietuvišką bendruomenę?

– Galbūt mums reiktų užmegzti gilesnius ryšius su tais žmonėmis, su kuriais turime bendrą istoriją? Gal vis dar prižiūrėti, kad Lietuva nebūtų vėl okupuota – tai vis dar yra rimta problema. O gal, būnant čia, yra svarbiausia palaikyti gimtąją kalbą, kuri yra labai unikali ir svarbi?

Aš esu psichologė, todėl ši tema man yra nepaprastai įdomi, nes žinau, kad kalba labai keičia, kaip mes galvojam. Tai jeigu mes prarandam kalbą, prarandam dalį savo minčių, o aš nenoriu prarasti kalbos. Taip pat svarbu yra turėti lietuvišką bendruomenę visame pasaulyje ir palaikyti ryšius – štai, pavyzdžiui, kai svečiavausi Londone, labai greitai susipažinau su keliais lietuviais – palaikyti tuos ryšius tarp lietuvių visame pasaulyje yra labai svarbu.

K.Kanapecko nuotr./Indrė Viskontas
K.Kanapecko nuotr./Indrė Viskontas

– Kai gyvenau Amerikoje aštuonerius metus, man nebuvo labai kieta būti lietuviu, norėjosi kuo greičiau asimiliuotis. Bet aš jaučiu, kad šiuo metu Amerikoje yra kažkoks postūmis, kai išskirtinumas tapo įdomus. Ar jūs esate kažką tokio įžvelgusi?

– Priklauso nuo vietos Amerikoje – yra vietų, kur tolerancija auga, ir skirtumai yra vertinami, o yra vietų, kur žmonės yra priešiškai nusiteikę užsieniečių atžvilgiu. Aš tikiuosi, kad bus judama link priėmimo ir tolerancijos – ir ta prasme, būti lietuviu yra didelė vertybė. Juk tai reiškia būti dalimi tokios grupės, kuri yra išsilavinusi, kultūringa, įdomi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė: nuo sovietinių represijų nukentėjusioje šeimoje augęs jaunimas yra psichologiškai atsparesnis

– Gerai, tada paskutinis klausimas. Ar manotei, kad egzistuoja kolektyvinė sąmonė, ir kad traumos gali persiduoti iš kartos į kartą? Mano nuomone, žmonės Lietuvoje paveldėjo daug įvairių traumų – pokarines, posovietines, ir jiems sunku atsiverti, apie tai kalbėti. Būdama neurologojos mokslininkė, ar galėtumėte pasiūlyti būdų, kaip tomis traumomis atsikratyti?

– Taip, iš tiesų, mūsų genuose yra užrašytos mūsų senelių traumos – ar tai būtų badas, ar Holokaustas. Kad išgydytume bet kokią traumą, reiktų imti kiekvieną simptomą atskirai ir suteikti žmonėms visus resursus, kokių jiems reikia. Svarbiausia žmogui yra pajusti, kad jis kontroliuoja savo ateitį, todėl išsilavinimas ir galimybės gyvenime yra esminiai dalykai. Kai žmonės nebesijaučia turintys tą kontrolę – ypač jei staiga pasikeičia režimas, kaip buvo Lietuvoje, – ta kontrolė yra prarandama.

Vienas iš geriausių būdų pasijausti geriau yra padėti kitam, nes visada atsiras kas nors, kam sekasi blogiau už tave. Empatijos jausmas gydo mus pačius. Galbūt reiktų pagalvoti apie labdaros organizaciją Lietuvoje, kuri padėtų žmonėms, mirštantiems iš bado Etiopijoje. Lietuviai myli žmones, yra socialūs, ir galbūt yra būdų, kaip panaudoti šiuos sugebėjimus, kad padėtume tiems, kuriems to dar labiau reikia. Tai būtų didžiausia dovana mums patiems.


„Humans of Lithuania“ serija – „Lietuvos žmonės pasaulyje“

„Humans of Lithuania“ – „Lietuvos žmonės pasaulyje“ yra ToBeLT (To Be Lithuanian) komandos ir We Love Lithuania bendras projektas. ToBeLT – tai Jurgio Didžiulio pradėtos bendruomenės telkimo kelionės, siekiant ištyrinėti ir užfiksuoti, ką reiškia būti lietuviu. We Love Lithuania – tai išsamiausia vaizdinė platforma, pristatanti Lietuvą realiu laiku. Abi komandos susijungia, kad sukurtų albumą apie viso pasaulio lietuvius, nes jų istorijos TURI būti papasakotos. Tai istorijos apie lietuvius emigracijoje, Lietuvoje, apie mūsų tautines mažumas ir visus kitus, save laikančius lietuviais. Mes tikimės, kad pasidalintos istorijos sužadins ne tik empatiją, tačiau kartu paskatins lietuvių vienybę ir lietuvybės atradimą iš naujo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Aktualu

Visagine studijuoti likęs Ernestas Višnevskij: ir provincijoje yra ką veikti

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Aktualu

Visagine studijuoti likęs Ernestas Višnevskij: ir provincijoje yra ką veikti

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maistas

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Grožis vasarą

Pinigai mano ateičiai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką