Ramūnas, kuriam dabar yra 54 metai, priklauso Veiklių žmonių bendrijai, o savo istorija dalijasi įkalinimo įstaigose, kai kartu su kitais bendrijos nariais lanko nuteistuosius, taip pat bendrijoje vykstančiuose susitikimuose, kituose renginiuose.
Narkotikų Ramūnas nebevartoja jau septynerius metus.
– Ramūnai, mūsų pokalbį pradėjote nuo Dievo ir sakydamas, kad ne tik tikite, bet žinote, jaučiate jo buvimą.
– Iki to reikėjo nueiti ilgą kelią. Visas mano gyvenimas buvo baisus. Aš esu iš geros šeimos, tėvai – su aukštaisiais. O mano kelias – 18 metų labai baisios narkomanijos. Net heroinas man buvo per silpnas, todėl dariau mišinius. Iš pat pradžių buvo aguonos, o vėliau narkotikai stiprėjo. Dalyvavau ir metadono programoje.
– Metadono programa yra vienas iš priklausomybės gydymo būdų?
– Baisi ta programa, metadonas irgi siaubingas narkotikas. Daug blogybių pasaulyje yra oficialu.
Aš manau, kad buvau apsėstas – yra tokie dalykai kaip piktosios dvasios, kurie žmogų veikia. Kažką, matyt, turi praeit – kažką, kas tau skirta.
– Kaip pradėjote vartoti narkotikus?
– Negeras mano kelias prasidėjo nuo 14 metų. Cigaretė, paskui taurė vyno, stipresnio alkoholio. Nuotykių ieškojimas, vagytės, žmonių plėšimai. Kalėjimas. Tiesa, kalėjime aš buvau neilgai. Nors kai pagalvoju, juk tėvai mane gerai auklėjo, stengėsi, į visokius sportus leido.
– Paauglystėje ir cigaretę, ir alkoholį išbando dažnas, tiesa? Tačiau ne visų gyvenimus tai sužlugdo – kartais tai ir baigiasi tik paauglišku pakvailiojimu.
– Įvairiai būna. Taip, tokį baisumą ne kiekvienas pasiekia. Bet daug mano vaikystės draugų jau mirę.
Pamenu, turėjau daug galimybių gyventi kitaip, sportuoti. Bet va, atrodė, kad rūkyt, gert, slankiot yra labai gerai, atrodė, kad aš kietas. Kai buvo 16 metų – prisigėrėm alaus, išsipjovėm tokias lazdas ir ėjom žmonių plėšt.
– Ramūnai, kaip manote, iš kur atsiranda žiaurumas? Juk tai jau visai kas kita, nei surūkyta cigaretė ar išgertas alus.
– Kiekvienas žmogus turi dvi sroves. Taip jau žmogus sukurtas. Ir tarp tų srovių yra siauras takelis. Niekas pas Dievą anksti neateina, be išbandymų, ligų, siaubingų sunkumų, nelaimių, baisių ligų. O daug kas ir sunyksta. Sulaužo gyvenimus, jie būna sunaikini.
Kiekvienas žmogus turi dvi sroves. Taip jau žmogus sukurtas. Ir tarp tų srovių yra siauras takelis.
– O kaip gyvenote vėliau, kai baigėsi paauglystė ir prasidėjo savarankiškas gyvenimas?
– Gerai nebuvo. Kartą įvykdžiau smulkų nusikaltimą. Mano tėvai buvo labai geri, gyvenau, o ir dabar gyvenu su jais.
Jie stengėsi mane nuo kalėjimo gelbėti, pirko diagnozę, tada į beprotnamį uždarė.
Turėjau draugų, kurie man buvo autoritetai, kalėjimuose ilgai sėdėję. Išėjus iš Žiegždrių, pradėjome važinėti į Rusiją, prekiauti turguose, siūdavom drabužius, supirkinėdavom, samdydavom žmones. Gerai sekėsi iki 23–24 metų. Tada ir mašiną nusipirkau, sportavau.
Tik man su moterimis labai nesisekė. Nežinau, kodėl. Geros panelės nepatiko, patiko nelabai geros. Su tokia viena ir susipažinau.
Nebuvau agresyvus, tik mėgau linksmintis. Bet buvau pasikėlęs.
Švenčiau gimimo dieną, man buvo 23 metai. Tada gyvenau siausdamas – visur manęs buvo pilna. Nebuvau agresyvus, tik mėgau linksmintis.
Bet buvau pasikėlęs. Man atrodė, kad svarbu pinigai, kad aš jų visada galėsiu uždirbti. Viskas buvo ne taip pakreipta, ne ta linkme. Ne to žmogui reikia. Dabar aš manau, kad gyvenime man buvo skirta sportuoti ir per sportą aš galėjau daug pasiekt. Gailiuosi. Gaila, kad kito gyvenimo jau nebus.
– O ta mergina, su kuria susipažinote?
– Ta mergina nebuvo gera. Vėliau, kiek žinau, dirbo prostitute, o dabar jau mirus. Tada aš nežinojau, kas yra narkotikai, man tai buvo kažkas už suvokimo ribų, maniau, kad juos vartoja visai degradavę žmonės. Ji vartojo narkotikus.
Taigi ta mergina man pasiūlė susileisti narkotikų. Ji žinojo, kur yra aguonų. Gal taip buvo skirta?
Taip išėjo, kad aš pabandžiau, nors sekėsi gyvenime, sekėsi versle. Daug pažįstamų turėjau, kelias mašinas, pinigų. Atrodė, kad viskas įmanoma, kad visas pasaulis po tavo kojomis, kad kursim verslus ir pirksim metalo liejyklas.
Atrodo, kad viena dozė žmogaus nepririša. Juk kažkokių fizinių pakeitimų žmogaus kūne nėra ir tu nesi priklausomas. Bet kiek žinau – visiems užtenka vieno karto. Gal tik kartais išimtys būna. Kaip ir demonų rūšys – jos irgi skirtingos.
Vėliau Kaune susipažinau su narkomanais, o mano draugai buvo išsigandę, kai aš pradėjau kaifuoti, jie važiavo manęs gelbėt. Tačiau viskas veltui.
Mano gyvenime prasidėjo landynės, kurios iš pradžių atrodė romantika. Slaptos vietos, butai. Baisu iš tikrųjų ten. Smirda, skiediklis rūksta, kažkas užsidega, visur aprūksta. Narkomanai baisūs. Degradavę, žaizdos negyjančios.
Kartais mane uždarydavo į beprotnamį, į kalėjimą.
Aš gi matydavau juos ir jokios baimės nebuvo. Turėjau suprasti, kas manęs laukia. Bet protas būna užtemęs – kad tik gautum dozę, susileistum. Buvo įvairių vagysčių, važinėjimų per sodus rinkti aguonų. Juk tada nebuvo dar heroino.
Iš aguonų narkotikus reikėjo gaminti. Didžiausi procesai tai, bet išmokau. Kartais mane uždarydavo į beprotnamį, į kalėjimą. Bet siaubingas noras, vien tik apie tai galvoji. Ir sapnai tik tokie – kai išeidavau, vėl pradėdavau.
– Kodėl ir kaip į beprotnamį?
– Buvo priverstinis gydymas anksčiau, o į beprotnamį uždarydavo, kai policija sučiupdavo. Vietoje kalėjimo. Viską darydavau, kad tik neišlikčiau blaivus. Tabletes rydavau. Būti blaiviam buvo siaubinga būsena.
Paskui atsirado metadono programa, kuri atrodė kaip išgelbėjimas. Taip, iš karto buvo kažkoks prašviesėjimas, suteikdavo nesveikos energijos. Galėdavau nueiti 40 kilometrų, kad prisirinkčiau aguonų. Perplaukdavau į kitą upės pusę. Tik tie resursai – keliems mėnesiams, o paskui viskas krinta, senka.
Bet ką noriu pasakyt? Jei ne Dievas, aš būčiau miręs seniai. Gal būčiau palaidotas kur nors prie senelių. Gal Vilniuje, gal Kaune, o gal niekas manęs ir nebūtų radęs.
Dievo aš neatmečiau ir anksčiau, vis pasvarstydavau. Mano sesuo pradėjo eiti į Tikėjimo žodžio bažnyčią. Sakė sesuo, kad yra Dievas, kuris yra tavo tėvas. Aš to neatmečiau, bet ir nėjau.
O vieną kartą nuėjau. Daug žmonių, daug jaunimo buvo, sesers draugės. Jos labai geros merginos, aš kai kurioms net patikau. Šventos tokios atrodė.
Tada mano gyvenimas buvo toks, kad aš negalėjau nieko padaryt – viskas griuvo, negalėjau išsilaisvint. Kažką tas nuėjimas į bažnyčią man paliko.
Pradėjau skaityti Bibliją, vaikščioti į krikščioniškus susirinkimus, o kai buvo prašviesėjimas – norėjau krikštytis. Bet taip tada ir nepasikrikštijau. Kai atėjo krikšto laikas, nuėjau pirkti raminamųjų tablečių. Eidamas atgal pamačiau žmones, kurie ėjo jau po krikšto. Jie atrodė labai linksmi, laimingi. Iš tikinčio žmogaus sklinda šviesa. Dabar esu krikštytas – pasikrikštijau vėliau.
– Kiek laiko iš viso esate vartojęs narkotikus?
– 18 metų. Leisdavausi, maišydavau su raminamaisiais. Kai taip gyveni – nieko negalvoji. Pavyzdžiui, vos tik suskauda dantį – ji rauniesi. Nebuvo ir mirties baimės. Baisūs dalykai. Baisūs ritualai. Būdavo, kad ir nepaeidavau.
Kartą kritau į labai baisią tamsą. Pradėjau pūti. Namie – kraujo klanai, visas kambarys kruvinas. Narkotikus leidausi į kirkšnis, nepataikydavau – iš čia ir kraujas. Būdavo, ir po penkias valandas gulėdavau nukritęs. Atrodė, kad atėjo laikas mirt. Kai pagalvoji, kiti žmonės nuo tokių dalykų jau būtų mirę. Bet mane turbūt saugojo Dievas.
Kai atsidūriau ligoninėje, atrodžiau kaip kokių 150 metų senis.
Tada mamai paskambino šeimos gydytoja. Sako, vežkit Ramūną į ligoninę. Ir čia man perpylė kraują. O kas yra kraujas? Kraujas yra gyvybė, žmogaus siela. Nors, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai neleidžia jiems perpilt kraujo, nes gali gauti jo blogo. Tai galvoju, kad man turbūt įpylė gero kraujo.
Kai atsidūriau ligoninėje, atrodžiau kaip kokių 150 metų senis. Buvau visai be dantų. Įdomiausia, kad tada man atrodė, jog aš gerai atrodau. Ir dar man atrodė, kad kiti nemato, maniau, kad aš ne narkomanas.
Po kraujo perpylimo prasidėjo pokyčiai. Pasidariau kitoks. Vartojau narkotikus, raminamuosius vaistus, bet kažkas pasikeitė. O kartą mane pakvietė į krikščionišką konferenciją arenoje, kur buvo daug žmonių, įvairūs pamokslininkai. Ir buvo pamokslas apie sūnų palaidūną.
Kažką pradėjau suprasti. Man davė paskaityti knygą „Palikti“. Ta knyga mane labai paveikė. Vėl užsinorėjau eiti į bažnyčią. Bijojau žmonių, bet ėjau. Taip palengva man pradėjo gerėti.
Pamenu, kartą pėsčiomis parėjau nuo stoties iki Šilainių. Labai skaudėjo kojas, man tai buvo kaip Hanibalui žygis per Alpes. Toks kelias. Taip prasidėjo Dievo veikimas.
– O kaip atsiradote Veiklių žmonių bendrijoje?
– Mano dėdė yra labai išsilavinęs žmogus, jis lankė Veiklių žmonių bendriją. Ir jis tėvus pakvietė į vieną renginį. Taip pradėjau ir aš, prieš tai paskaičiau knygą apie amerikietį, kuris prieš daug metų šią bendriją ir įkūrė. Joje žmonės kalba ir dalijasi liudijimais apie Dievo veikimą. Labai įdomūs dalykai.
Bet iš karto aš ten dar nėjau.
Vieną vakarą man paskambino Valerijus, jis taip pat priklauso šiai bendrijai. Žinojau jį dar iš kalėjimo, kartu sėdėjome. Paskambino ir sako, kad yra tikintis. Buvo juokinga, nes mes juk kartu vogdavom. Jis buvo galingas, buvo autoritetas. Bet kai papuolė į kalėjimą – atsigavo, nors buvo prakaifavęs 33 metus.
Valerijus man pasakojo, kad lanko Veiklių žmonių bendriją, pakvietė ateiti. Po kurio laiko pasiryžau. Nuėjęs pamačiau keistus žmones. Jie buvo laimingi. Kai Valerijus pradėjo liudyti savo istoriją, atrodė, kad tai sunkiai įmanoma.
Tu jautiesi svetimas tarp tų savo gyvenimus liudijančių žmonių. Svetimas jų gyvenimo šventėj.
Nuėjęs pamačiau keistus žmones. Jie buvo laimingi.
Praėjo metai. Nuėjau dar į vieną jų renginį. Mačiau, kaip žmonės nuo maldų krenta, šaukia – Dievas taip parodo, kad jis gyvas.
Man pradėjo darytis keisti dalykai, aš melsdavausi, atsirado jausmas, kad yra kažkas daugiau nei narkotikai. Šito nesuprasi nepajutęs.
Narkotikus vis dar vartojau, bet padėjau skaityti Naująjį testamentą. Tada atėjo tam tikras lūžis. Pamačiau, koks esu baisus žmogus. Visiškai sunaikintas. Bedantis, išsekęs senis.
Tikėjau, kad Dievas daro stebuklus. Grįžau namo, atsiklaupiau ir paprašiau: paimk iš manęs narkotikus.
Bet, kaip ir sakiau, žmogus, to nepajutęs, nesupras. Nesupras, kaip tavo kūnu tarsi teka elektros srovė, kaip veikia malda. Nesupras užplūstančios šviesos. Tau pasaulis nušvinta kitom spalvom.
Tą naktį aš pajutau, kad sugrįžo mano siela.
