Sekite 15min Google
Taip gimė meilė veltiniui, kuri tęsiasi jau beveik dešimtmetį. Šiandien socialinių tinklų sekėjams kaip „Woolies by Monika Dro“ pažįstama kūrėja velia šlepetes, jas taiso, rengia edukacijas ir moko kitus prisijaukinti vilną. Kartais į darbą ji panyra taip, kad nebeskaičiuoja valandų, tačiau neslepia – vien iš šio amato išgyventi vis dar sudėtinga.
Vis dėlto Monika tiki, kad rankomis, lėtai ir su meile gimstantys veltinukai yra viena jaukiausių dovanų sau ar artimam žmogui. Jai pačiai vilna reiškia daugiau nei amatą. Tai šiluma, minkštumas ir saugumas, kurių ypač trūko paauglystėje netekus mamos. Kūryba išlaisvina ir gydo.
– Monika, sugrįžkime į praeitį. Kaip gimė mintis velti šlepetes?
– Vaikystėje žaidžiau krepšinį, bet kartu visada mėgau rankdarbius. Mokykloje man labai patikdavo darbų pamokos, visada džiaugdavausi galėdama kažką sukurti – siuvinėti, pinti, daryti įvairius darbelius.
Su vilna susipažinau studijų metais. Pamenu, nuvykome į Kaziuko mugę ir ten pamačiau veltas šlepetes. Jos iš karto patraukė akį. Paklausiau kainos – 50 litų. Tuo metu tiek pinigų gaudavau visai savaitei pragyventi. Mama jau buvo mirusi, tėtis vienas augino tris vaikus, todėl tokių šlepečių nusipirkti negalėjau.
Bet tada pagalvojau: jeigu mėgstu rankdarbius, gal galiu jas pasidaryti pati? Susiradau mokytoją Vabalninke, netoli Biržų. Ji vesdavo užsiėmimus socialiai jautrių šeimų vaikams. Aš kelis kartus autobusu nuvykau į tuos užsiėmimus. Vaikai vėlė smulkmenas, o aš labai norėjau nusivelti šlepetes.
Mama jau buvo mirusi, tėtis vienas augino tris vaikus, todėl tokių šlepečių nusipirkti negalėjau.
Po kelių kartų man pavyko! Labai patiko ir procesas, ir pats jausmas, kad galiu tai padaryti pati. Tos pirmosios šlepetės beveik metus tiesiog stovėjo lentynoje, jų nenešiojau. Vėliau vėl atsirado noras velti – nusipirkau pirmuosius kurpalius, vilnos ir pasidariau dar vieną porą.
Tuo metu turėjau nedidelį „Facebook“ puslapį, kuriame rodydavau savo pintas draugystės apyrankes. Kai įkėliau nuotrauką su nuveltomis šlepetėmis, kurias padovanojau, netikėtai sulaukiau pirmųjų užsakymų. Nieko nereklamavau – žmonėms tiesiog patiko. Taip buvo 2016-iais, tad nuo pirmųjų šlepečių praėjo dešimt metų.
– Kaip sekėsi su amatu draugauti ir tobulėti toliau?
– Iš pradžių viską dariau vakarais ir savaitgaliais. Dirbau samdomą darbą, o grįžusi namo veldavau prie virtuvės stalo. Visas laisvas laikas būdavo skirtas vilnai. Man labai patiko pats vėlimas, tad veikla pamažu augo.
Įdomus sutapimas, kad tuo metu dirbau guminių batų gamykloje – iš pradžių pardavimų srityje, vėliau su elektronine prekyba ir rinkodara. Dabar juokiuosi, kad net samdomas darbas vis tiek buvo susijęs su avalyne.
Žiemomis užsakymų daugėdavo, todėl vis pagalvodavau, kad gal jau reikėtų mesti samdomą darbą ir pabandyti daugiau laiko skirti savo veiklai…Ilgą laiką tiesiog trūko drąsos.
– Monika, kaip nutiko, kad besidomėdama vėlimo technika atsidūrėte mokyklos suole ir mokėtės avalynės gamybos?
– Prieš maždaug ketverius metus nusprendžiau pagilinti žinias ir įstojau į Kauno profesinę mokyklą, kur mokoma avalynės gamybos. Norėjau suprasti, kaip dirbama su oda, kaip konstruojami ir gaminami batai.
Tuo metu dirbau samdomą darbą, vėliau šlepetes ir mokiausi. Buvo tikrai labai sunkus laikotarpis, bet mokslai man labai patiko.
Dabar esu pasigaminusi kelias poras batų, turiu odos siuvimo mašiną ir kitas priemones. Iš esmės galėčiau taisyti avalynę, tačiau rimtai tuo neužsiimu – dažniausiai pataisau tik savo ar tėčio batus.
Tikroji batsiuvystė yra labai sudėtingas amatas. Reikia tikslumo, kruopštumo ir daug meistriškumo. Mokydamasi vieną batų modelį gaminau apie keturis mėnesius.
Tikroji batsiuvystė yra labai sudėtingas amatas. Reikia tikslumo, kruopštumo ir daug meistriškumo.
– Kodėl vis dėlto likote prie vilnos ir šlepečių?
– Išgyvendama mamos netektį šią temą esu palietusi terapijoje ir man pačiai tai įnešė daug aiškumo. Vilna man reiškia šilumą, jaukumą, minkštumą. Atrodo, kad ji suteikia tai, ko po mamos netekties man labai trūko…
Mama mirė, kai man buvo 16 metų. Ji sirgo krūties vėžiu ir išėjo labai jauna. Po jos netekties ilgai jaučiausi tarsi tuščias indas. Todėl dabar suprantu, kad kurdama tarsi bandau tą šilumą susigrąžinti. Net jeigu niekas už tai nemokėtų, vis tiek nenustočiau to daryti…
Labai prasmingas ir avalynės kūrimas. Batai yra tai, kas jungia žmogų su žeme. Kojos – mūsų pagrindas, atrama. Man pačiai trūko tokio vidinio pagrindo, saugumo, įsižeminimo. Dabar matau labai aiškų ryšį tarp savo gyvenimo patirties ir to, ką kuriu.
Po avalynės gamybos mokslų pradėjau teikti veltinių remonto paslaugą, nes mokėmės ne tik kurti, bet ir taisyti avalynę. Kai pirmą kartą suremontavau savo veltinius, pagalvojau: kam išmesti, jeigu galima prikelti dar vienam gyvenimui?
Man tvarumas labai svarbus. Pati drabužius nešioju labai ilgai. Finansine prasme remontas neapsimoka, bet man tai yra vertybė. Kai pradėjau teikti remonto paslaugą, supratau, kiek ilgai žmonės iš tikrųjų jas nešioja. Vidutiniškai – nuo dvejų iki penkerių metų.
– Ar galima sakyti, kad veltinis padėjo gyti?
– Tikrai taip. Terapija labai padėjo susitaikyti su tuo, ką išgyvenau, tačiau ir pati kūryba yra gydanti.
Kai mirė mama, mano broliui buvo penkeri, todėl labai anksti teko prisiimti daug atsakomybės, tarsi pačiai tapti mama. Daug visko praėjome. Ir dabar galiu pasakyti labai paprastai – mamos man vis dar labai trūksta. To niekas nepakeis. Pastebiu, kad visada užmezgu labai gražų ryšį su vyresnėmis moterimis. Atrodo, jos mane kažkaip jaučia ir globoja. Šis ryšys man labai svarbus.
– Kaip nutiko, kad kūryba tapo pagrindine veikla?
– Visada svajojau dirbti sau. Norėjau pabandyti ir vis svarsčiau, kaip sektųsi, jeigu galėčiau daugiau laiko skirti tik savo veiklai? Taip susiklostė, kad po motinystės atostogų nebegrįžau į buvusią darbovietę. Kol kas negaliu sakyti, kad iš jos išgyvenu, bet esu nusiteikusi optimistiškai, tikiu tuo, ką darau, ir noriu eiti iki galo.
Kai išėjau motinystės atostogų, kūrybos nenutraukiau. Net kai sūnus buvo visai mažas, kartais veldavau kol jis miegodavo prie manęs prisiglaudęs nešynėje. Mane taip traukė prie vilnos – vos jis užmigdavo, aš vėl grįždavau prie darbo. Taip jau yra – jeigu ilgesnį laiką neveliu, labai pasiilgstu vilnos, noriu kuo greičiau prie jos prisiliesti.
– Kaip dabar atrodo darbo diena ir kiek joje yra vėlimo?
– Anksčiau dirbdavau praktiškai be sustojimo ir visiškai neskaičiuodavau laiko. Bet supratau, kad turiu jautrią nervų sistemą, man būtinas poilsis. Noriu būti gera mama, skirti laiko šeimai.
Dabar stengiuosi dirbti darbo dienomis, kol vaikas darželyje. Vakarus ir savaitgalius skiriu šeimai, vaikui, namams. Norėtųsi daugiau laiko kūrybai, nes idėjų labai daug, bet sąmoningai ieškau balanso.
Jaučiu, kad galiu visiškai pranykti šitoje veikloje. Pamenu, prieš pirmąją savo mugę nusprendžiau pagaminti šimtą porų šlepečių. Paprašiau kelių moterų pagalbos ir kelis mėnesius mačiau tik vaiką ir šlepetes. Jokio socialinio gyvenimo nebuvo. Mugė vyko Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Planas pavyko – buvau pagaminusi šimtą porų šlepčių, visiškai išsekusi, o pardaviau tik šešias...
Planas pavyko – buvau pagaminusi šimtą porų šlepčių, visiškai išsekusi, o pardaviau tik šešias...
Po to maždaug metus jutau visišką perdegimą… Labai nukentėjo ir šeima. Ačiū Dievui, kad turėjau vaiką – dėl jo keldavausi iš lovos. Kita vertus, tai padėjo susidėlioti prioritetus ir apsibrėžti ribas, kad negaliu visko daryti bet kokia kaina.
– Veltinio šlepetės – sezoniškas gaminys. Kaip sekasi išlaikyti veiklą visus metus?
– Sezoniškumas tikrai jaučiasi. Dėl to buvau pradėjusi gaminti kilimėlius, žaisliukus, bandžiau plėsti asortimentą, bet supratau, kad tai ne mano. Taip gimė edukacijos. Kviečiu besidominčius pas save į namus, esu vedusi vėlimo užsiėmimus Kaune, vykau į sąmoningumo stovyklą, kur nusivelti suvenyrą galėjo visi norintys. Pajutau, kad man patinka mokyti. Smagu matyti, kad ir žmonėms patinka. Po beveik dešimties metų veiklos jau tikrai turiu kuo pasidalyti.
– Kiek laiko trunka pagaminti vieną veltinių porą?
– Procesas susideda iš kelių etapų. Vien džiovinimas trunka dvi ar tris dienas, todėl jeigu šiandien pradedu užsakymą, išsiųsti jį galėsiu maždaug po penkių dienų.
Anksčiau pats gaminimas užtrukdavo šešias ar septynias valandas. Dabar, po tiek metų praktikos, jau dirbu greičiau. Pats vėlimas trunka apie tris ar keturias valandas, priklausomai nuo modelio. Dar reikia prisiūti padus, pritvirtinti detales. Jeigu naudojama oda, darbo dar daugiau. Vidutiniškai vienai porai vis tiek skiriu penkias ar šešias valandas – beveik visą darbo dieną.
– Kuo jūsų veltinukai skiriasi nuo kitų?
– Po avalynės gamybos mokslų pradėjau galvoti, ką galėčiau pasiūlyti komfortiško žmogaus pėdai. Taip atradau „barefoot“ avalynę. Tai platesne priekine dalimi pasižyminti avalynė, suteikianti pirštams daugiau vietos ir laisvės. Kai kas juokauja, kad tokie batai primena klouno batus, nes priekis platus. Aš užsisakiau specialiai pagamintus visų dydžių „barefoot“ kurpalius ir pradėjau pagal juos velti šlepetes.
„Barefoot“ batų pasaulyje yra daug, yra ir tokio tipo šlepečių, tačiau jos dažniausiai siūtos. O vėlimas – labai sena technologija. Man svarbu išlaikyti tradicinį amatą ir kartu pritaikyti jį šiuolaikiniam, pėdai daugiau laisvės suteikiančiam modeliui.
Vaikystėje ir jaunystėje žaidžiau krepšinį, dažnai avėdavau per mažus batus. Jie trindavo, turėjau deformuotų ir net kraujuojančių pirštų. Todėl dabar man labai svarbu, kad kojai būtų patogu ir laisva. Kai pradėjau gaminti „barefoot“ modelius, apie 95 procentai klientų pradėjo rinktis būtent juos.
– Žmonės dažniau perka sau ar dovanų?
–Vieni perka sau ir savęs negaili, o kiti šlepetes perka tik dovanų, nes sau išleisti gaila. Man atrodo, tai labai graži dovana. Ji nėra greita ar masinė – kažkas ją kelias valandas kūrė rankomis, galvojo apie žmogų, kuriam ji skirta. Tokie daiktai dovanoja kitokį jausmą ir energiją.
– Rankų darbo šlepetės – ne pigus pirkinys.
– Yra žmonių, kurie veltines šlepetes parduoda už maždaug 40 eurų. Manosios kainuoja apie 100 eurų, todėl skirtumas tikrai didelis.
Esu specialiai nusipirkusi pigesnių šlepečių iš „Vinted“, kad pamatyčiau, kaip jos atrodo gyvai. Kokybės skirtumas buvo labai didelis. Kad jos taptų panašios į mano gaminius, dar mažiausiai dvi valandas reikėtų jas velti.
Skiriasi pati veltinio struktūra. Kai į procesą įdedi daug fizinės jėgos ir darbo, vilna gerai susitraukia, veltinis tampa standus, tvirtas ir taip greitai neišsitampo. Pigiau pagamintos šlepetės kartais primena kojinę – jos minkštos, neišveltos iki galo ir greitai praranda formą.
Nenoriu menkinti kitų darbo, tačiau liūdna, kai žmogus nusiperka nekokybišką gaminį, panešioja metus ir nusprendžia, kad visos veltinės šlepetės yra prastos. Tikrai labai daug lemia, kaip jos pagamintos.
Apskritai, 40 eurų už tiek valandų darbo yra labai kuklu...Juk didžiausia kainos dalis ir yra laikas. Taip pat reikia įvertinti elektrą, vandenį, priemones. Kur dar kitos veiklos – pati fotografuoju, kuriu turinį socialiniams tinklams.
– Šiuo metu kuriate gyvendama kaime. Veltinis ir kaimas – skamba kaip puikus tandemas.
–Mano gyvenimo kelias gana margas – gimiau Šiauliuose, užaugau Biržuose, dešimt metų gyvenau Vilniuje, trumpai Kaune, o dabar esu čia, Šakių rajone.
Man čia labai patinka. Apskritai mėgstu kaimą – čia ramybė, erdvė. Mieste greitai pavargstu, net prekybos centras mane išsekina. O kaime, atrodo, lengviau kvėpuoti. Gal todėl čia taip dera ir vilna. Ji reikalauja laiko, kantrybės, jos nepaskubinsi, kaip ir savęs.
